Šil­ta­sis me­tų lai­kas ne­at­ski­ria­mas nuo gė­ly­nų, ap­skri­tai au­ga­li­jos. Nuo se­nų se­no­vės au­ga­lai tu­rė­jo sa­vo ver­tę, puo­šė, džiu­gi­no, ke­rė­jo, šil­dė ir guo­dė žmo­nes. Kur be­nu­vyk­tum, akys ir šian­die­nos žmo­gui kryps­ta į tos vie­to­vės au­ga­lus. Aly­tus ne­tu­ri daug mū­ro, jis tur­tin­ges­nis veš­lios ža­lu­mos, iš­raiš­kin­gų mies­to gė­ly­nų. Džiu­gu, kad anks­čiau vy­ra­vę vien­me­čiai au­ga­lai kei­čia­mi dau­gia­me­tė­mis gė­lė­mis – jos vie­no­je vie­to­je ga­li aug­ti ke­le­tą me­tų. Iš dau­gia­me­čių gė­lių ga­li­ma su­kur­ti la­bai ne­ti­kė­tus kin­tan­čio aukš­čio ir spal­vų bei for­mų de­ri­nius. O svar­biau­sia – kad to­kie gė­ly­nai tva­res­ni ir glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je la­biau ver­ti­na­mi.

Apie mū­sų mies­tui tin­ka­miau­sius au­ga­lus, kon­kre­čias vie­tas jiems aug­ti ir kas­die­nį žie­dų gro­žį – Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bis su Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus vy­riau­si­ą­ja spe­cia­lis­te Ra­mu­ne Zub­re ir ben­dro­vės „Ste­bu­lė“ projektų va­do­ve Jo­lan­ta So­vie­ne.

– Aly­tiš­kiai ga­li pa­si­gir­ti tuo, kad gy­ve­na mies­te, ku­ris ne­atit­rū­kęs nuo gam­tos. Ko­kį plo­tą už­ima mies­to gė­ly­nai?

Ra­mu­nė: Vien­me­čiai mies­to gė­ly­nai už­ima 500 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­tą, 3 tūkst. 400 kvad­ra­ti­niuo­se met­ruo­se – dau­gia­me­čiai gė­ly­nai, 1 tūkst. 500 – ro­žy­nai ir dau­giau kaip 3 tūkst. 600 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­tas ap­so­din­tas de­ko­ra­ty­vi­nių krū­mų gru­pė­mis.

– Mies­to gė­ly­nai įspū­dį pa­lie­ka sve­čiams, o iš vie­no ar ki­to vie­ti­nio ten­ka iš­girs­ti, kad ki­ti mies­tai tvar­ko­si įdo­miau. Štai vie­nas pa­gy­ve­nęs sen­jo­ras tei­gė, kad jam mies­to gė­ly­nai yra per tvar­kin­gi. Jis mėgs­ta siū­buo­jan­čius, mir­gan­čius, tan­kius ir veš­lius, gai­va­liš­ko gro­žio gė­ly­nus. Ko­kių at­si­lie­pi­mų, pa­sta­bų, pa­siū­ly­mų su­lau­kia­te Jūs?

Ra­mu­nė: Įvai­rių. Gy­ven­to­jų nuo­mo­nėms tu­ri įta­kos ma­dos, pa­ma­ty­ti vaiz­de­liai elek­tro­ni­nė­je erd­vė­je, spau­do­je. Iš­sa­ky­ti pa­siū­ly­mai ne vi­sa­da bū­na tin­ka­mi kon­kre­čiai si­tu­a­ci­jai, bet tik­rai yra vie­tų, ku­rio­se jau yra įgy­ven­din­ti mies­te­lė­nų pa­siū­ly­mai.

Įreng­da­mi ir pri­žiū­rė­da­mi gė­ly­nus at­si­žvel­gia­me į dau­ge­lį fak­to­rių: kur gė­ly­nas yra, jo ap­lin­ką, au­gi­mo są­ly­gas, grun­tą, drėg­mę, švie­są.

Taip pat ir ten­den­ci­jas, vy­rau­jan­čias šio­je sri­ty­je. Vi­sa tai le­mia au­ga­lų asor­ti­men­tą ir pa­si­rin­ki­mą.

Sten­gia­mės ati­tik­ti įvai­rius žmo­nių sko­nius, bet, ma­tyt, kiek­vie­nam ne­įtik­si. Gy­ven­to­jai tu­ri pui­kias erd­ves sa­vo kie­muo­se, prie dau­gia­bu­čių na­mų, kur ga­li įgy­ven­din­ti sa­vo sva­jo­nes ir min­tis, nors prie pas­ta­rų­jų pa­si­tai­ko gan daž­ni ne­su­ta­ri­mai dėl to, kas gra­žu ir kas ne.

Mies­to gė­ly­nai di­des­ni nei kie­mų, jiems ga­lio­ja šiek tiek ki­tos tai­syk­lės, taip pat pri­žiū­rė­da­mi ir įreng­da­mi gė­ly­nus at­si­žvel­gia­me į tva­ru­mą, il­ga­am­žiš­ku­mą. Dau­gia­me­tės gė­lės gė­ly­nuo­se yra dau­gi­na­mos, kai ku­rios Aly­tų puo­šia dau­giau kaip 20 me­tų, pa­vyz­džiui, vilk­dal­giai, vie­na­die­nės, ša­la­vi­jai, mels­vės, bi­jū­nai (pas­ta­rų­jų gal no­rė­tų­si dau­giau) ir, aiš­ku, ro­žy­nai – jų mū­sų mies­te iš­ties daug.

– Šiuo me­tu dau­giau­sia gė­ri­ma­si Se­na­mies­čio skve­re iš­ties­tais įvai­rias­pal­vių kro­kų ir narcizų ki­li­mais. Lau­kia­ma ir ne­su­lau­kia­ma mag­no­li­jų žie­dų Mies­to par­ke ir prie sa­vi­val­dy­bės. Tai ka­da gi jos iš­skleis žie­dus?

Ra­mu­nė: Dau­gu­ma mag­no­li­jų žie­dus pra­sklei­džia ge­gu­žę. Mag­no­li­jų, kaip ir vi­sų au­ga­lų, žy­dė­ji­mo lai­kas pri­klau­so nuo veis­lės ir gam­ti­nių są­ly­gų, pa­vyz­džiui, mag­no­li­jų žie­dai, kaip ir obe­lų, be­je, daž­nai nu­ken­čia nuo ge­gu­žės mė­ne­sio šal­nų.

– Ko­kių au­ga­lų mū­sų mies­te gau­siau­sia? Ko­kio­mis va­sa­ri­nė­mis gė­lė­mis ža­liuo­sius plo­tus pa­į­vai­rin­si­te?

Jo­lan­ta: Dau­giau­sia mies­to gė­ly­nuo­se dau­gia­me­čių au­ga­lų: var­pi­nių (erai­či­nai, mis­kan­tai, so­ros, so­ruo­lės, ha­ko­nės), dau­gė­ja kat­žo­lių, sna­pu­čių, plu­kių, juo­džo­lių, pa­par­čių ir ki­tų.

Dau­gia­me­čių gė­ly­nų pa­į­vai­ri­ni­mui bus įterp­ti vien­me­čių gė­lių ak­cen­tai: tai įvai­rių veis­lių ka­nos, gau­ros, pe­lar­go­ni­jos, ša­la­vi­jai, smul­kia­žie­dės be­go­ni­jos, kar­pa­žo­lės, man­de­vi­los, ver­be­nos, se­ren­čiai...

– Ką nau­jo šie­met įsi­lei­do­te ar dar įsi­lei­si­te į mies­to gė­ly­nus? Nau­jų gro­žio oazių ar ra­sis?

Jo­lan­ta: Šie­met kai ku­rio­se mies­to gė­li­nė­se ka­ra­liaus alst­ro­me­ri­jos, Lais­vės An­ge­lo aikš­tė­je ra­sis de­ko­ra­ty­vi­nių jo­na­žo­lių, Jau­ni­mo par­ko cen­tre lais­va­lai­kio erd­vę puoš pa­ka­bi­na­mos gė­li­nės su įvai­rių spal­vų man­de­vi­lo­mis.

Ra­mu­nė: Jot­vin­gių gat­vę gra­žins pom­po­ni­nės sau­lu­tės, su­so­din­tos į gė­li­nes, taip pat šie­met bus dau­giau įvai­rias­pal­vių hia­cin­tų.

– Gė­lių mė­gė­jai jau aik­čio­ja nuo hia­cin­tų žy­dė­ji­mo prie ro­tu­šės, di­de­liuo­se gė­lia­puo­džiuo­se įtū­pu­sio­mis pom­po­ni­nė­mis sau­lu­tė­mis. Gra­žu gė­rė­tis… Ar vi­sa pri­gy­ja, ne­nu­džiūs­ta, ne­iš­mirks­ta? Tu­ri­te at­sar­go­je kuo pa­keis­ti?

Ra­mu­nė: La­bai ne­di­de­lis pro­cen­tas ne­pri­gy­ja, gal grei­čiau ga­li­ma bū­tų tai pa­va­din­ti kon­ku­ren­ci­ja tarp au­ga­lų, kaip ir gam­to­je, pa­vyz­džiui, vien­me­čiai au­ga­lai, trę­šia­mi ir lais­to­mi, grei­tai už­go­žia vi­sus „lais­vus“ plo­te­lius.

– Žmo­nės pa­ste­bi, kad vis dau­giau jų akys ran­da se­no­lių la­bai mėg­tų gė­lių – sal­vi­jų, ežiuo­lių, vien­die­nių. Džiau­gia­si, kad pa­gau­sė­jo ir jų jau­nys­tės au­ga­lų – aly­vų krū­mų. Kur jų aro­ma­tas šie­met sklei­sis?

Ra­mu­nė: Aly­vos – daž­nas au­ga­las vi­sa­me mies­te, įdo­mes­niais žie­dais aly­vų veis­lės au­ga Ža­lio­jo­je gat­vė­je. Dar ne­di­de­li krū­me­liai, kai ku­rie nu­ken­čia nuo ne vien be­si­ža­vin­čių jų žie­dais. La­biau tra­di­ci­nės veis­lės Mies­to so­de ir, aiš­ku, vi­sų mū­sų kie­muo­se.

– Dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jai ir­gi pri­si­de­da prie mies­to ža­lio­jo rū­bo gra­ži­ni­mo. Ku­rių dau­gia­bu­čių kie­mus iš­skir­tu­mė­te, at­kreip­tu­mė­te ki­tų dė­me­sį?

Ra­mu­nė: Dau­gia­bu­čių na­mų gy­ven­to­jai tik­rai la­bai pri­si­de­da. Ne­iš­skir­siu nė vie­no, ma­ne džiu­gi­na kiek­vie­nas pri­žiū­rė­tas kie­mas, ar tai bū­tų mi­ni­ma­lis­ti­nis žel­dy­nė­lis su ža­lia ve­ja, ar mar­gas gė­lių dar­že­lis. Svar­bu, kad au­ga­lai so­din­ti su mei­le, pri­žiū­ri­mi ir pir­miau­sia džiu­gi­na tuos žmo­nes, ku­rie juos ma­to kas­dien.

La­bai svar­bu, ką mes pa­ma­ty­si­me ry­tą, per­žen­gę na­mų slenks­tį, au­ga­lų ga­lia la­bai di­de­lė ir daž­nai ne­įver­ti­na­ma.

– Se­nie­ji mies­to cen­tro gy­ven­to­jai su­ne­ri­mę dėl Ža­lio­sios gat­vės, jiems bau­gu, kad ji vėl ga­li virs­ti tan­kiai ap­žel­din­ta įdu­ba. Žmo­nių pa­ste­bė­ji­mu, per daug au­ga­lų ki­ša­ma į šios gat­vės erd­vę. Koks bū­tų Jū­sų ko­men­ta­ras?

Ra­mu­nė: Vis­kas val­do­ma, ne­ri­mau­ti ne­rei­kė­tų. Ža­lio­ji gat­vė tu­ri bū­ti ža­lia. Vien šva­rios trin­ke­lės ir suo­liu­kai ne­pri­trauks lan­ky­to­jų.

Ža­lio­ji gat­vė su di­de­liais sta­čiais šlai­tais, su­ku­rian­čiais įdo­mias erd­ves, – su­dė­tin­gas ap­žel­di­ni­mo ob­jek­tas, bet kar­tu ir la­bai pa­trauk­lus.

Tai iš­skir­ti­nė ap­lin­ka, au­ga­lams su­au­gus, ji taps la­bai pa­trauk­lia įspū­din­ga po­il­sio erd­ve.

– Ti­ki­me, kad taip ir bus. Šiuo me­tu žie­dus sklei­džian­čios sa­ku­ros – trau­kia pro­fe­sio­na­lius ir mė­gė­jus fo­to­gra­fus. Ko­kia mies­to vie­ta Jums pa­trauk­liau­sia, ku­ris gė­ly­nas dau­giau­sia ge­rų emo­ci­jų ke­lia?

Ra­mu­nė: Ne­ga­lė­čiau iš­skir­ti nė vie­nos erd­vės, vi­sur ei­nu su no­ru, o jei­gu kur kas ne­ge­rai, tai rei­kia tai­sy­ti, kad bū­tų jau­ku ir mie­la akiai.

– Skai­čiuo­jant pre­li­mi­na­riai, per me­tus kiek eu­rų sa­vi­val­dy­bė ski­ria gė­ly­nų tvar­ky­mo dar­bams?

Ra­mu­nė: Aly­taus mies­to gė­ly­nų, de­ko­ra­ty­vi­nių krū­mų gru­pių ir jų pri­ei­gų prie­žiū­ros ir tvar­ky­mo pa­slau­gų su­tar­čiai vyk­dy­ti 2023 me­tams skir­ta 130 tūks­tan­čių eu­rų.

Gė­ly­nų prie­žiū­rai ski­ria­ma apie 10 eu­rų (pa­gal po­rei­kį) vie­nam kvad­ra­ti­niam met­rui me­tams. Kaip ir vi­so­se sri­ty­se, šio­je pa­si­kei­ti­mų ir pa­bran­gi­mo ne­iš­veng­si­me.

– Ir klau­si­mas, ku­rio ne­pa­klau­siau, o tu­ri­te ką ir no­ri­te pa­gar­sin­ti.

Ra­mu­nė: Kiek­vie­nais me­tais Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės biu­dže­te ski­ria­ma lė­šų, ku­rio­mis pa­gal dau­gia­bu­čių gy­ve­na­mų­jų na­mų, mies­to švie­ti­mo įstai­gų po­rei­kį nu­per­ka­ma me­džių ir krū­mų so­di­nu­kų, ku­riuos pa­so­di­na ir pri­žiū­ri pa­tys gy­ven­to­jai, švie­ti­mo įstai­gų dar­buo­to­jai, to­kiu bū­du vi­si kar­tu pri­si­de­da­me prie mies­to gra­ži­ni­mo.

– Tai­gi, ra­gi­na­me vi­sus pa­si­nau­do­ti šia ga­li­my­be. Juk, kaip jaut­riai pa­ste­bi au­ga­lų ži­no­vė Ra­mu­nė, la­bai svar­bu, ką mes pa­ma­ty­si­me ry­tą, per­žen­gę na­mų slenks­tį, au­ga­lų ga­lia la­bai di­de­lė. Įver­tin­ki­me tai.