Jei sektanto namiškio išvarginta šeima iš nevilties duoda jam kelią, garsiai girdama, pritardama visoms jo skelbiamoms tiesoms ir užmojams, tai dar nereiškia, kad taip elgsis ir kaimynai, ir visa bendruomenė. Anksčiau ar vėliau seniūnas pastatys į vietą ir jį patį, ir jo artimuosius. Tą rodo ne tik šeimos, bet ir politikos santykių patirtis.

Katės ir pelės žaidimas

Keistai užtęsta eurokomisaro iš Lietuvos paieškų istorija ima kelti pasipiktinimą ne tik opozicijos, bet jau ir valdantiesiems prijaučiančios žiniasklaidos gretose. Pasak kai kurių apžvalgininkų, ši situacija iš komedijos jau peraugo į farsą: visi žino, kas trokšta tapti eurokomisaru, ir visi nesupranta, kodėl jo pavardę taip delsia ištarti Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė, oficialiai nominuodama jį kandidatu į Europos Komisijos narius. Priešingai nei premjerė, prezidentas Gitanas Nausėda, nuo kurio taip pat priklauso šis politinis sprendimas, tą pavardę visgi išdrįso viešai paminėti. Tiesa, šiek tiek kitame kontekste: prezidentas atskleidė matantis geresnių kandidatų, nei užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Šiam atkakliai tylint, ar kandidatuotų į pareigas Europos Komisijoje, jeigu jos būtų jam pasiūlytos, kantrybę prarado jau ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, sukritikavusi konservatorius už tai, kad jie siekia gauti geriausią Europos Komisijos portfelį ne Lietuvai, o potencialiam kandidatui – partijos lyderiui G.Landsbergiui.

„Užuot ieškoję geriausio portfelio Lietuvai, ieškome geriausio portfelio potencialiam kandidatui. Arba ieškoma, nes koalicijos partneriai šitame etape nedalyvauja, – Eltai sakė V.Čmilytė-Nielsen, pridūrusi, kad mus jau pralenkė ir kaimynai. – Mūsų kolegos estai, nors kartais juokaujama, kad jie lėčiau daro kažką už mus, jau turi ir patvirtintą Europos Komisijos narę, ir netgi nauja Vyriausybė yra patvirtinta, kol mes vis dar šiame etape, kuris iš esmės yra visiškai pradinis.“

Politinis katės ir pelės žaidimas dėl eurokomisaro dangstomas vis naujais pranešimais apie netrukus įvyksiantį prezidento ir premjerės susitikimą, kuriame be kitų svarbių klausimų gali būti aptarti ir eurokomisaro skyrimo reikalai. Per tą laiką į viešumą iškilo naujų politiškai pikantiškų šios istorijos detalių. Antai Demokratų partijos „Vardan Lietuvos“ pirmininkas Saulius Skvernelis neseniai pareiškė, kad, jo žiniomis, Europos Komisija Lietuvos Vyriausybei neoficialiai pasiūlė apsvarstyti galimybę gauti už transportą atsakingo eurokomisaro portfelį, tačiau Vyriausybė tokį pasiūlymą atmetusi. Neva dėl to, kad ši eurokomisato atsakomybės sritis nėra tinkama užsienio reikalų ministrui G.Landsbergiui.

„Netinka nei transportas, nei energetika, nei kiti svarbūs portfeliai, kurie galėtų daryti proveržį regione, nes yra taikomasi prie vieno žmogaus“, – sakė S.Skvernelis „TV3 žinioms“. Savo ruožtu premjerė I.Šimonytė paneigė gandus, jog Lietuvai buvo pasiūlytas konkretus eurokomisaro portfelis, kurio neva buvo atsisakyta. Anot ministrės pirmininkės, tokia informacija yra neteisinga.

Kad ir kaip būtų, turėtų kilti logiškas klausimas – o kokia gi atsakomybės sritis G.Landsbergiui kaip galimam kandidatui į eurokomisarus būtų tinkama? Gal ES užsienio politikos reikalai? Bet ar premjerė I.Šimonytė ir visa konservatorių frakcija Seime tikrai mano turinti tiek galių, kad šį Europos Komisijos portfelį, kurį Europos Vadovų Tarybos nariai nusprendė skirti buvusiai Estijos premjerei Kajai Kallas, atimtų iš jos ir atiduotų G.Landsbergiui? Taip, visi prisimena, kad konservatoriai į Seimo rinkimus atėjo žadėdami duoti Lietuvai daugiau jėgos, bet kad jau šitaip sustiprėjome, turbūt niekas nė neįtarė...

Tiesa, girdėti balsų, kad konservatoriams galbūt tiktų ir kitas, bent iš dalies su ES užsienio politika susijęs postas, pavyzdžiui, už ES plėtrą atsakingo eurokomisaro. Tačiau, matyt, Briuselis turi rimtų argumentų Lietuvai šio portfelio nesiūlyti. Galima būtų spėti, kad ir šį portfelį G.Landsbergis matys kaip savo ausis, nes prieš porą mėnesių atvykęs vizito į narystės ES siekiančią Gruziją jis prisijungė prie opozicijos, audringai protestavusios prieš parlamento ruošiamą priimti „užsienio agentų“ įstatymą, mitingo. Kadangi nei Lietuva, nei ES nėra pripažinusi rinkimų į Gruzijos parlamentą neteisėtais ar suklastotais, nesunku suprasti, kaip vizito atvykusio kitos šalies užsienio reikalų ministro noras pasakyti karštą kalbą prieš demokratiškai išrinktos savo valdžios sprendimą protestuojančios opozicijos mitinge galėjo atrodyti ne tik Briuselyje, bet ir pačiame Vilniuje. Tereikia įsivaizduoti, kokia būtų buvusi Lietuvos valdžios reakcija, jeigu vizito į Vilnių atvykęs Gruzijos užsienio reikalų ministras tą pačią dieną būtų atėjęs į riaušėmis pasibaigusį protesto mitingą prie Seimo ir jame pasakęs karštą kalbą prieš Lietuvos valdančiuosius. Turbūt toks užsienio reikalų ministro elgesys būtų sukėlęs baisingą diplomatinį skandalą ir nei Briuselyje, nei Vilniuje tikrai nebūtų palaikytas diplomatišku poelgiu... Klausimas, ar tokiam ministrui galima patikėti ES plėtros diplomatiją, matyt, taip ir liks mandagiai neatsakytas. Tuo labiau kad ministro 4 metų veikla turtinga, kaip Lietuvoje jau įprasta sakyti, „nevienareikšmiškų“ pasiekimų užsienio politikos srityje.

Be sagos ar be švarko?

Mūsų vadovaujantiems siuvėjams priekabiai čiupinėjant ant politinės siuvyklos stalo patiestą būsimo eurokomisaro švarką, atkakliai stengiantis jo dydį, spalvą ir fasoną pritaikyti prie savo turimos vienintelės sagos, šiek tiek daugiau apie politinį siuvimą suprantantiems žiūrovams jau aišku, kuo pasibaigs tokios pastangos. Nors Lietuvos politikoje dėl to niekas nenustebs, taikyti švarką prie sagos net ir ES visgi atrodo per keistai. Gali tekti rinktis arba švarką be sagos, arba sagą be švarko, o tokio pasirinkimo būtinybė, į kurią dabartinę mūsų valdžią mandagiai, bet tvirtai kaip užsispyrusį sektantą suėmęs veda Briuselis, išstato visos Europos pajuokai ne tik patį užsispyrėlį bei jo palydą, bet ir Lietuvos valstybę. O ji, turbūt daugelis sutiks, šito nenusipelnė. Ar ji kalta, kad vienas senelis kažkada kažką padovanojo savo anūkui? Ar šeima kalta, kad namiškis pateko į sektą – nesvarbu, suviliotas, apkvailintas ar bandydamas išpirkti vyresniųjų nuodėmes, apie kurias vis dar gėda prisipažinti? Ar dėl to kalti tos šeimos giminaičiai, kaimynai, pažįstami, bendradarbiai? Dar daugiau: stebint Lietuvos politinio gyvenimo raidą, kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad atsakymų į keblius lietuviškos politikos dabarties ir nesenos praeities klausimus reikėtų ieškoti būtent sektantizmo psichologijoje.

O kol kas, stebint eurokomisaro paieškų istorijos siužeto raidą ir belaukiant, kuo ji pasibaigs, aktualesnis atrodo kitas klausimas: kaip atsilieptų konservatorių partijai, jeigu jos pirmininkas visgi negautų darbo Europos Komisijoje? Jeigu neišvyktų penkeriems metams į Briuselį, o liktų čia, Lietuvoje?

Politologė Lidija Šabajevaitė sakė mananti, kad vienoks ar kitoks eurokomisaro nominavimo proceso rezultatas Tėvynės sąjungai tikriausiai atsilieps. „Matyt, ten kažkas vyksta, nes nieko nesakoma apie galimą kandidatą į eurokomisarus. Kita vertus, gali būti, kad I.Šimonytė ar dar kažkas partijoje žino prezidento nuomonę dėl kandidato, ir jeigu dirva nebus tinkamai paruošta, jei nebus neoficialiai susitarta su prezidentu, matyt, bus delsiama oficialiai ištarti G.Landsbergio pavardę. Manau, kad čia yra tas didysis kabliukas. Suprantama, kad toks delsimas kelia įvairius gandus ir teorijas. Aišku ir tai, kad pačiai partijai nėra gerai toks tampymasis. Tai svarbu, nes Briuselyje jau vyksta postų dalybos. O ką gausime vėluodami? Aišku, visada bus galima besiteisinant pasakyti, kad kiekvienas postas Europos Komisijoje yra svarbus. Iš dalies tai tiesa, bet juk vis dėlto kai kurie yra svarbesni už kitus“, – sakė politologė.

Paprašyta pasvarstyti, ar G.Landsbergiui netapus eurokomisaru nebūtų sumaišytos konservatorių politinės kortos – juk premjerės sutikimas vesti į Seimo rinkimus Tėvynės sąjungos sąrašą tarsi aiškiai rodo, kad ji netrukus galėtų pretenduoti ir į partijos pirmininkės pareigas, nes dabartinis pirmininkas yra ne kartą sakęs, jog nesieks naujos kadencijos – L.Šabajevaitė sutiko, kad tokia įvykių eiga išties taptų problema.

„Tas neapsisprendimas dėl kandidato, arba baimė apsispręsti, tas neužtikrintumas, ar jis gaus vietą Europos Komisijoje, kiša koją daugeliui dalykų. Juk galbūt I.Šimonytė irgi neypatingai troško būti partijos vadove, o dabar savotiškai yra įspeista į kampą. Jeigu iš politikos neišeini, nieko kito ir nelieka. Pagaliau, o kas kitas galėtų vadovauti partijai? Ypač jei G.Landsbergis neišvyksta? Situacija taptų labai neapibrėžta. Manau, kad esama trinties partijos viduje. I.Šimonytė būtų pats geriausias variantas, jeigu jos nervai atlaikys. Juk matyti, kad humoro jai jau ima stigti, ir žmogiškąja prasme tą galima suprasti. Kai pavaldiniai yra kažko pridirbę... Čia nieko nuostabaus, be to, reikia geležinius nervus turėti. Jei atvirai, labai sunku pasakyti, kur viskas gali pakrypti. Panaši situacija, manau, yra ir socialdemokratų partijoje, nes jų pirmininkei geriausia būti ne Lietuvoje, o Briuselyje. Bet tuo pačiu – ir vadovauti Lietuvos partijai. Nuostabus variantas. Kaip besakytum, problema ta pati: politinės lyderystės krizė“, – konstatavo politologė.

Partijai neatsilieptų

Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys Kęstutis Masiulis, priklausantis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai, sakė, kad nepaisant to, ar G.Landsbergis išvyktų dirbti į Europos Komisiją, ar pasiliktų Lietuvoje, partijai tai niekaip neatsilieptų. „Partijai, manau, abu variantai vienodi. Šiaip, svarstant teoriškai, būtų geriau, kad partijos pirmininkas dirbtų Lietuvoje, kita vertus, matome, kad Vilijos Blinkevičiūtės visas TV eteris pilnas, nors ji yra europarlamentarė. Vos ne kasdien kiekvienoje žiniasklaidos priemonėje ji keikia konservatorius. Tad juokaujant būtų galima pasakyti, kad ir mūsų partijos pirmininkas iš Briuselio galės pakeiksnoti socdemus“, – pridūrė Seimo narys.

Paklaustas, ar tai, kad G.Landsbergis partijos rinkimų sąraše įrašytas antruoju numeriu, ko gero, yra atsarginis politiko parašiutas, kad nepavykus tapti eurokomisaru galėtų grįžti į Seimą ir po rinkimų, jeigu juos laimėtų opozicinės jėgos, galbūt imtųsi naujos opozicijos lyderio vaidmens, K.Masiulis pasiūlė pasvarstyti kitaip.

„Jei prakalbome apie būsimus Seimo rinkimus, tai labai daug šansų, kad juos laimėsime mes, o ne kokie nors socdemai. Kito varianto net nelabai skaičiuoju. Aišku, kad laimėsime, ir man tiesiog linksma žiūrėti į tuos politologus, kurie aiškina, kad bus kitaip. Paskui bus smagu klausytis, kaip jie eilinį kartą pasakos, kodėl suklydo. Juk Tėvynės sąjungai niekada nebuvo žadamos pergalės rinkimuose, dažniausiai tik pralaimėjimai. O po rinkimų visi imdavo aiškinti, kad viskas nutiko kitaip dėl to, kad jų rinkėjai labai mobilizuoti, kad rinkimų dieną pasitaikė geras oras. Kad kitų partijų rinkėjai dirbo laukuose, stengėsi užbaigti tai, ko nepadarė, ir neturėjo kada ateiti balsuoti. Arba esą lijo lietus, ir rinkėjai nesusirinko. Na, galiu pasakyti, kad koks bebūtų oras rinkimų dieną, mūsų rinkėjai ateis, nes jie tikrai mobilizuoti“, – sakė politikas.

K.Masiulis ragino pasvarstyti apie tai, ko, anot jo, niekas nesvarsto. „Pasižiūrėkime į naujausius partijų reitingus: socdemų rodiklis truputį smuktelėjo, mūsų – truputį išaugo, paklaidos ribose, bet vis tiek. Jeigu mūsų elektoratas labiau, o jų – mažiau mobilizuotas, vadinasi, daugiamandatėje rinkimų apygardoje turime maždaug apylygį rezultatą. Pagalvokime apie vienmandates apygardas. Vilnius yra mūsų, Palanga – irgi. Klaipėdoje taip pat neblogai sekasi, Panevėžyje irgi gali būti sėkmė, nors nebūtinai visur, taip pat ir Kaune – gal irgi ne visur, bet tikėtina, kad gali sektis. Socdemai sėkmės tikisi regionuose, kaimiškuose rajonuose. Vienmandačių skaičius ir per šiuos rinkimus sumažėjo, nes mažėja gyventojų. Tuo tarpu Vilniuje atsirado papildoma apygarda, nes čia gyventojų daugėja. Socdemai vienmandates dalinsis su „valstiečiais“, su nauja kolūkio partija, kurios pavadinimo gerai nepamenu, su Viktoro Uspakicho koalicija ir dar kitais. Jei atmintis nešlubuoja, šioje kadencijoje ar ne 7 vietas regionuose gavo liberalai. Kodėl jiems ir šį kartą turėtų blogai sektis? Tačiau visi dabar skaičiuoja tik daugiamandatės apygardos, kurioje socdemams saulė šviečia truputį ryškiau, rezultatą. Bet, pasirodo, kai saulė jiems šviečia ryškiau, jų rinkėjai neateina į rinkimus, o mūsų – ateina. Taip, matau, kad prezidentas žaidžia socdemų aikštelėje, daro viską, kad pakenktų mums ir pagerintų jų rezultatą, tačiau tokios pastangos tik dar labiau įelektrina mūsų rinkėjus. Dar labiau motyvuoja juos būtinai ateiti balsuoti“, – tvirtino politikas.

K.Masiulis nesiėmė prognozuoti, kas galėtų partijos pirmininko pareigose pakeisti G.Landsbergį, po pusmečio pasibaigus jo kadencijai. „Sunku pasakyti. Nenoriu burti iš kavos tirščių. Dar klausimas, kaip tie pirmininko rinkimai būtų organizuojami. Jeigu jis būtų renkamas tik partijos taryboje, tai vienareikšmiškai laimėtų Gabrielius. Nemanau, kad partijos įstatai jam ribotų galimybę siekti dar vienos pirmininko kadencijos. O jei ribotų, tada tikrai tokiu žmogumi galėtų būti I.Šimonytė. Yra ir daugiau galimų kandidatų: labai sužibo Lauryno Kasčiūno žvaigždė, ir Arvydas Anušauskas populiarus. Žinomas žmogus yra ir finansų ministrė Gintarė Skaistė. Manau, kad visi jie gali konkuruoti į partijos pirmininko pareigas, jeigu tik keltų savo kandidatūrą. Man visi jie simpatiški“, – teigė Seimo narys.

„Panašu, kad nori atsikratyti“

„Matyt, poveikis būtų svarbus, nes panašu, jog partija prieš Seimo rinkimus nori G.Landsbergiu atsikratyti. Šita pavardė partijai tapo tiesiog nuodinga“, – sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotoja Agnė Širinskienė, Mišrios Seimo grupės frakcijos narė, paklausta, kaip Tėvynės sąjungai atsilieptų jos pirmininko išvykimas dirbti į Europos Komisiją.

Anot Seimo narės, dėl to siekiama visomis išgalėmis išgrūsti dabartinį konservatorių pirmininką kuo toliau, gražiai jo atsikratant prieš Seimo rinkimus ir paliekant partijos sąrašą jau be Landsbergio pavardės. „Man atrodo, kad tai yra realiausia versija, paaiškinanti tai, kas vyksta pastaraisiais mėnesiais“, – pridūrė pašnekovė.

Pasak Seimo narės, tai galėtų paaiškinti ir atkaklų paties G.Landsbergio tylėjimą dėl tariamo jo noro tapti eurokomisaru. „Manau, kad gali būti ir ši priežastis, nes pripažinti, kad tampi toksiškas partijai, kurią laikai savo šeimos nuosavybe, nėra lengva. Antra vertus, jis, matyt, supranta, kad tas išvykimas į Briuselį nebus lengvas, nes nematyti prezidento ryžto jį išsiųsti. Tokio ryžto kol kas nėra ir Seime. Balsuojant dėl G.Landsbergio kaip eurokomisaro kandidatūros daug balsų iš opozicijos tikėtis neverta, tačiau ir valdantieji nedega entuziazmu: ir Eugenijus Gentvilas su savo partijos frakcija, ir Laisvės partija labai aiškiai pasakė konservatoriams, kad nesikalbėjimas su koalicijos partneriais tikrai negarantuoja, kad G.Landsbergis gaus reikiamus koalicijos balsus“, – atkreipė dėmesį politikė.

A.Širinskienės manymu, tuo atveju, jeigu G.Landsbergis visgi būtų patvirtintas eurokomisaru, Tėvynės sąjungos rinkimų sąraše jo tiesiog nebeliktų. „Rinkimai vyktų be jo. Viena vertus, jei būtų paskirtas eurokomisaru, jis tikrai negrįžtų į Seimą ir tikrai nebūtų opozicijoje, nes vargu ar gautų opozicijos lyderio pareigas – jos galėtų atitekti I.Šimonytei. Dabar jau situacija tokia, kad žmogus vis dar nėra paskirtas, jį kažkur reikia padėti, nors, kiek suprantu, partijos strategai, įtraukdami jį į rinkimų sąrašą, tikrai nesidžiaugė, nes mato, kokie jo reitingai. Kita vertus, o kur jį padėti, kol dar yra partijos pirmininkas?“ – svarstė pašnekovė.

Pasak jos, politinės valios dėl eurokomisaro dar nėra nei prezidentūroje, nei Seime, ir šios kliūtys esą yra rimtos. „Kitas dalykas – neliko ir Europos Komisijos nario portfelio, kuris G.Landsbergiui tiktų pagal jo specializaciją. ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai postas jau yra atiduotas, o kiti, kurie bent kažkiek siejami su užsienio reikalais, panašu, taip pat nėra laisvi. Tas meniu kiekvieną dieną mažėja. Reikia suprasti, kad kitos Europos valstybės neturi Landsbergio, ir joms tikrai nėra taip sunku išsirinkti ir paskirti eurokomisarus. Tos šalys, kurios anksčiau juos nominavo, turi tikrai didelius derybinius svertus“, – pridūrė A.Širinskienė.

Ji sakė nesureikšminanti Europos Komisijos pageidavimo, kad Lietuva pateiktų ir antrąją – moters – kandidatūrą į eurokomisarus kaip ženklą, neva norima išvengti G.Landsbergio paskyrimo. „Europos Komisija dėl lyčių lygybės principo visada prašo, kad būtų nominuotas ir vyras, ir moteris. Lygiai taip pat buvo ir skiriant eurokomisaru Virginijų Sinkevičių, kiek pamenu, tada buvo nominuota Guoda Burokienė. Antra vertus, G.Landsbergį ir jo veikimo būdą, ypač po to, kai Lietuvoje buvo apribotas tranzitas į Kaliningradą meluojant, neva tai yra ES sprendimas, nors Europos Komisija tam nepritarė, manau, tikrai visi ES laiko neprognozuojamu. Tad gali kilti rimtas klausimas, ar kas nors sunkiai prognozuojamam asmeniui gali siūlyti aukštus postus ir ar apskritai kas nors norėtų jį matyti savo komandoje? Matyt, ne šiaip sau labai greitai buvo nominuota kandidatė į Europos Komisijos nario, atsakingo už užsienio politiką, pareigas. Galbūt taip norėta apsidrausti nuo galimos situacijos, kai į jį pretenduoja dar kitas kandidatas, kuris, regis, bando ir galvą daužyti į sieną, kad tik gautų tas pareigas“, – svarstė A.Širinskienė.

Situacijos įkaitė

Arnoldas Pikžirnis, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ administracijos vadovas, atviravo, kad jam mažiausiai rūpi, kaip atsilieptų Tėvynės sąjungai tai, kad G.Landsbergis išvyktų dirbti eurokomisaru.

„Man labiau rūpi, kaip tai atsilieptų Lietuvai. Po to chaoso, į kurį jis įvėlė Lietuvos užsienio politiką, po to nesolidumo, kurį jis demonstravo ir toliau demonstruoja savo santykiuose su prezidentu, rodydamas jam absoliučią nepagarbą, kurdamas intrigas diplomatinėje tarnyboje, mažų mažiausiai turėčiau pasakyti, kad jis nėra vertas būti eurokomisaru. Labai tikiuosi, kad prezidentūra atsilaikys ir nepritars G.Landsbergio kandidatūrai į eurokomisarus, jei konservatoriai nuspręs ją teikti. Kitas dalykas – manau, nesąžininga, kad G.Landsbergis neprisipažįsta, jog siekia būti eurokomisaru. Išsisukinėja, žaidžia, kažką „trina“ visuomenei... Tai irgi nėra solidu. Ar Lietuva gali turėti daug geresnį eurokomisarą? Tikrai taip. Jeigu konservatoriai nuvytų politines ambicijas, galėtų antrajai eurokomisaro kadencijai paskirti V.Sinkevičių, kuris gautų Lietuvai labai naudingą už transportą atsakingo Europos Komisijos nario portfelį. Bet akivaizdu, jog konservatoriai valstybiškai nesielgs. Per keturis praėjusius metus mes to valstybiško elgesio nelabai matėme. Svarbiausias dėmesys – partijai, o jeigu kažkas liks, tada galima ir valstybei“, – sakė A.Pikžirnis.

Jo manymu, tikriausiai G.Landsbergio kandidatūrą į eurokomisarus bus bandoma stumti buldozeriu. „Labai tikiuosi, kad koalicijos partneriams, Liberalų sąjūdžiui ir Laisvės partijai, užteks sąžinės už tokį siūlymą nebalsuoti. O dėl kitų kandidatų... Jeigu premjerė atsikratytų Stokholmo sindromo, savotiško įkaitės konservatorių partijoje vaidmens, tikrai po V.Sinkevičiaus kandidatūros geriausias pasirinkimas būtų siūlyti į eurokomisarus pačią premjerę. Ji galėtų pretenduoti į svarbų portfelį, galbūt net Europos Komisijos vicepirmininkės. Bet akivaizdu, kad arba partija to neleidžia, arba pati I.Šimonytė nesugeba peržengti tam tikrų vidinių apribojimų. Taigi, kad Lietuva pralaimės šiame eurokomisaro nominavimo procese, yra akivaizdu. Ji pralaimės dėl asmeninių užsienio reikalų ministro, kuris pasirodė esąs visiškai netinkamas juo būti, ambicijų. Taip pat ir dėl sunkiai suprantamų partijos vidinių žaidimų. Visuomenė yra savotiška šitos situacijos įkaitė“, – pridūrė A.Pikžirnis.