Žmonės seniai kalba, kad bausmės už nusikaltimus labai neteisingos – priimta manyti, jog ilgiau kalėsi pavogęs vištą nei milijoną. Pabandykime rasti atsakymą, kas kaltas dėl neteisingų bausmių ir kodėl žmonės nepasitiki teismais.

Nusikalstamumas visuomenėje visais laikais buvo ir lieka tokia aktuali problema, kad jo prevencija užsiima

net ir visos religijos, savo pasekėjams aiškiai nurodydamos: „Nevok“, „Nežudyk“, „Negeisk moters artimo savo“ ir t. t. Bet žmonės vogė ir žudė visais laikais, o apie svetimas moteris geriau išvis nekalbėti.

Kol mūsų protėviai lindėjo urvuose ir buvo apšepę laukiniai, teisybė buvo to, kurio kumštis kietesnis ar kuoka ilgesnė. Tapę civilizuoti žmonės jau prieš tūkstančius metų bandė įvesti tvarką ir teisingumą, prikūrė įstatymų, numatė bausmes už kiekvieną nusikaltimą.

Viena iš bausmės paskirčių ir yra teisingumo principo įgyvendinimas. Bausmės teisingumas pasiekiamas per teisingą bausmę. Nusikaltėlius, apie kuriuos šiame straipsnyje kalbėsime, baudžia teismai. Teisėjų padėtis nepavydėtina, nes visuomenė iš jų laukia tikro teisingumo. Teisingumo šaukiasi ir nukentėjusieji, jo trokšta ir pats teisiamasis. Pagal dabar galiojančius kodeksus skiriant kaltininkui bausmę, teisėjams suteikta gan daug galimybių, o svarbiausia – jie ne tik gali, bet ir turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Tačiau, nors ir kaip besivadovautų, visuomet atsiranda tokių, kurie teigia, kad teisėjas buvo neteisus, nuteisė ne taip, kaip reikėjo. Todėl teismų reitingai niekaip ir neišsikapsto iš reitingų lentelių apačios. Blogiau nei teismus žmonės vertina tik Seimą ir partijas, nes ir vieniems, ir kitiems jaučia alergiją. Policija, kuri kažkada irgi buvo reitingų apačiose, dabar atsidūrė tarp tų institucijų, kuriomis labiausiai pasitikima, o teismai, kurie vykdo teisingumą, daugelio nuomone, iš tiesų jo nevykdo arba vykdo ne taip, kaip reikėtų.

Visuomenė nesupranta

Štai vienas pavyzdys, kuris parodo, kodėl susidaro tokia situacija. Prieš keletą savaičių už trijų žmonių mirtimi pasibaigusią avariją nuteistas Mantas Šironas prisiteisė pinigų už netinkamas kalinimo sąlygas. Utenoje girtas mirtiną avariją sukėlęs jaunas vyras dabar dienas leidžia Lukiškių kalėjime. Vilniaus apygardos administraciniam teismui jis pasiskundė, kad 87 paras buvo laikomas ankštoje kameroje. Skunde jis rašė, kad kamerose trūksta vietos ir nuo tualeto sklinda smarvė, mat vanduo sunkiai nusileidžia. M. Šironas aiškino, kad jam miegoti teko tik vieno metro atstumu nuo tualeto, tai, anot jo, žemina orumą. Uteniškis skundėsi ir dėl drėgmės. Anot jo, kamerose neišdžiūva išskalbti drabužiai. Teismas pripažino, kad kalinys teisus ir priteisė jam 400 eurų.

Tokiu teismo nuosprendžiu patenkinti liko nebent teisėjai. Pats M. Šironas – nepatenkintas, nes jis prašė priteisti žymiai daugiau. Visuomenę apskritai tokie teismų sprendimai piktina. Dauguma žmonių, skirtingai nei žmogaus teisų gynėjai, kurie negina aukų, ar Europos Sąjungos biurokratai, kurie dievina kalinius ir vis rėkia, kad šie kali blogose sąlygose, galvoja, kad kaliniams sudarytos per geros sąlygos – jie dienų dienas dykinėja ir vietoj to, kad stengtųsi išpirkti savo kaltę, net ir įkalinimo įstaigose nusikalsta ir vėl.

Pripažino žudiku

Priminsime, kad M. Šironas nuteistas už tai, kad 2014 metų pavasarį Utenoje, automobiliu bėgdamas nuo policijos ir lėkdamas šalutine gatve, susidūrė su pagrindine gatve važiuojančiu taksi automobiliu. Juo taksistas G. T. (57 m.) į turgų apsipirkti vežė dvi nuolatines klientes, garbaus amžiaus uteniškes. Per avariją taksi automobilio vairuotojas ir abi keleivės žuvo vietoje. M. Šironas ir kartu važiavę trys vaikinai bei mergina atsipirko nesunkiais kūno sužalojimais. Po nelaimės avarijos kaltininkui nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Tyrimo metu paaiškėjo, kad jaunų uteniškių kompanija per naktį šventė vieno vaikino gimtadienį, o vėliau neblaivus M. Šironas nežinia ko sumanė važiuoti į Uteną.

Toje byloje teisėjai pelnė visuomenės pagarbą, nes pirmą kartą Lietuvos teismų istorijoje tris žmones avarijoje neblaivus pražudęs jaunuolis buvo pripažintas kaltu dėl nužudymo ir dabar atlieka 14 metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas, priteisęs kaliniui tuos 400 eurų, nubraukė visų kitų teismų pelnytą pagarbą. Ir dabar, jei remiantis šia byla reikėtų atsakyti į klausimą, ar jūs pasitikite teismais, greičiausiai tų pasitikinčiųjų nebūtų. Nuteistasis irgi sakytų, kad nepasitiki, nes jam nepriteisė norimos sumos, be to jis, girdi, ir nuteistas neteisingai, nes jį teisė ne kaip avarijos kaltininką, o kaip žudiką. Nužudytojų giminėms ir pažįstamiems irgi sunku suprasti, kodėl žudikui yra nuolaidžiaujama ir pildomi jo norai. Visuomenė mano, kad žudikas, skųsdamasis dėl kalinimo sąlygų, elgiasi ciniškai, o teismas, priteisdamas jam iš visų mūsų pinigų tuos 400 eurų – dar ciniškiau.

Taigi, teismų darbu patenkintų beveik ir nėra. Teisėjai, aišku, pasiteisintų, kad už blogas įkalinimo sąlygas jie priversti priteisti bent nedidelę sumą eurų, nes kitaip Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priteis gerokai daugiau. Gaila, kad EŽTT niekaip nenori suprasti, jog Lietuvoje dauguma pensininkų gyvena blogesnėse sąlygose nei kaliniai ir džiaugtųsi, jei turėtų ant savo stalo tai, ką valgo nelaisvėje nuteistasis. Ne veltui buvę kaliniai padaro nusikaltimus vien dėl to, kad ir vėl patektų į įkalinimo įstaigą ir gyventų be rūpesčių, globojami biurokratų iš Strasbūro.

Praeitis idealizuojama

Gal „senais gerais laikais“ teisybės būdavo daugiau? Mūsų tėvai ir seneliai mėgdavo porinti, kad tarpukario Lietuvoje „niekas durų nerakino“, kad „prie Smetonos“ vagių ir alkoholikų nebuvo, tačiau tai netiesa. Pavartęs senus laikraščius sužinai, kad brolis lietuvis ir prieš Antrąjį pasaulinį karą mokėjo žudyti, vogti, žaginti, sukčiauti, o valdininkai – imti kyšius. Ir garsioji „lašinių skutimo byla“ dėl mėsos grobstymo, ir plėšikų Brolių Rankelių gauja, ir daug kitų baisybių įvyko „senais gerais laikais“.

Apie tarpukario Lietuvos bausmių už nusikaltimus teisingumą šiandien spręsti jau sunku, tačiau faktas, jog ir tuomet tvarkos labai trūko. „Kas Šilalėje su taikos teisėjo sekretorium palatrauja, tas išlošia teisme bylą, – 1931 metais skunde rašė pilietis S. Jakas. – Tas pats darosi ir su milicijantais – visi yra latrai be atmainos: susirenka į kokią sau ištikimą arbatinę ir tę geria ligi nakties dvyliktos, parsiveždami tam tikrų mergų. Išrėdo tas mergas ant nuogo ir su jom bovijas visi bendrai. Prie to visi yra ženoti, tik su savo pačiomis negyvena“ (skundo kalba netaisyta-red.).

Svarbiau – politika

Ne dabartinė karta, o mūsų seneliai, proseneliai bei jų seneliai sugalvojo posakį „Kieno galybė, to ir teisybė“.

1917 metais Rusijos sukilėliai su Leninu priešakyje nuvertė valdžią ir įvedė sovietinę diktatūrą. Lietuva naujos santvarkos gerąsias ir blogąsias puses savo kailiu patyrė 1940-aisiais. Komunistai irgi deklaravo teisingumą. Gerai žinome apie jų „lagerinę“ teisybę ar įkalinimą už badmečiu pakeltą pūvančią kolūkio bulvę. Koks galėjo būti teisingumas, jei Lietuvą inkorporavus į SSRS, mūsų šalyje net iki 1961 metų galiojo 1926 metų Rusijos SSFR baudžiamasis kodeksas ?

Mirus „tautų tėvui“ J. Stalinui SSRS pabandė vaidinti teisinę valstybę. Buvo išleisti gana civilizuoti įstatymų kodeksai. Apie žmogaus teises, žodžio laisvę nekalbėsime. O ar buvo bent kiek teisingumo teisiant už kriminalinius nusikaltimus? „Bausme ne tik nubaudžiama už padarytą nusikaltimą, – rašoma Lietuvos SSR 1983 metų Baudžiamajame kodekse, – bet ir siekiama pataisyti, perauklėti nuteistuosius, kad jie sąžiningai dirbtų, gerbtų socialistinio bendro gyvenimo taisykles...“

Komunistų partijos programoje buvo dar daugiau kliedesių – buvo deklaruojama, jog kriminaliniai nusikaltimai – kapitalizmo atgyvena, tereikia vagims, žudikams ar banditams paaiškinti naują tvarką, ir jie taps „dorais sąžiningo darbo pasiilgusiais piliečiais“.

Nikita Chruščiovas žadėjo maždaug 1970-1980 metais per televizorių parodyti paskutinį šalies nusikaltėlį, o milicininkams buvo pasakyta, jog sulaukę tos dienos ruoštųsi keisti profesiją – pavyzdžiui, galėtų dėstyti istoriją.

Nė velnio komunistams neišėjo, metams bėgant nusikaltėlių tik daugėjo. Beliko juos gaudyti ir be gražių frazių kišti į kalėjimus. „Nėra teisybės“, – vyresnieji dar pamena, jog taip kalbėjome ir sovietmečiu. Kur bus, jei už visuomeninio (socialistinio) turto vagystę teismas skirdavo daugiau metų nei už pavogtą nuosavą daiktą. Pavyzdžiui, sovietmečiu įsilaužęs ir apvogęs kolūkio daržinę (ar fabriko sandėlį), rizikavai už grotų pakliūti nuo 3 iki 8 metų. Apvogęs privatų namą nedorėlis buvo baudžiamas 2-7 metų bausme. Už tyčinę žmogžudystę sovietmečiu skirdavo nuo 3 iki 12 metų nelaisvės. Jei sunkiai sužalotasis mirdavo – nusikaltėlio laukė 5-10 metų bausmė. Užtat tuomet mirtinu „grieku“ buvo laikoma šiandien taip gerbiama spekuliacija. Už smulkiąją spekuliaciją grėsė „tūpti“ iki 2 metų, už stambią – nuo 2 iki 7 metų, o įkliuvus jau teistam už šį nusikaltimą – bausmė nuo 5 iki 10 metų. Dar liūdnesnis likimas laukė už spekuliaciją valiuta. Perpardavei 10 dolerių – sėsi nuo 3 iki 8 metų. Už valiutos spekuliaciją stambiu mastu laukė griežtesnė bausmė nei už nužudymą – nuo 5 iki 15 metų arba išimtinė mirties bausmė! Be to, konfiskuodavo spekuliantų turtą, o jiems atlikus bausmę, neretai dar nutremdavo pagyventi į Sibirą.

Įstatymai – pagal emocijas

Šiandien žmonės vėl skundžiasi, kad teismuose padaugėjo ne teisybės, o painiavos. Pavyzdžiui, dabar už paprastą žmogžudystę Lietuvos teismai vidutiniškai skiria 12 metų nelaisvės, tačiau būna ir kuriozų. Jaunuolis pasmaugęs užkasė savo tikrą močiutę. Jam teismas skyrė 4 metus, nes vaikinui žudant trūko kelių dienų iki pilnametystės. Du išgėrę vyrukai įsibrovė pas senutę ir atėmė alaus. Jiems – po 5 metus už grotų. Sukčius surinko ir iššvaistė porą milijonų eurų – ir jam 5 metai, o bausmės vykdymas atidėtas.

Šiuo metu „Akistata“ savo puslapiuose spausdina nuteistųjų iki gyvos galvos istorijas. Tas, kas jas skaito, galėjo pastebėti, kad visam gyvenimui už grotų yra įkištas ne vienas nužudęs tik vieną žmogų. Dabar teismai ne visada net ir už du nužudytus žmones skiria tokias griežtas bausmes. Ir tai vėl minusas teismų reitingams, nes, visuomenės nuomone, tokius išgamas reikia šaudyti. Žmonės vadovaujasi emocijomis, bet įstatymai irgi kartais kuriami pagal emocijas. Pavyzdžiui, kai kažkada vagys nuvairavo Vidaus reikalų ministro mersedesą – staiga iki ketverių metų buvo sugriežtinta minimali bausmė už mašinos vagystę. Apsižiūrėję vagys mersedesą seniai buvo grąžinę, o į kolonijas 4 ir daugiau metų dar ilgai važiavo piliečiai, iš kvailumo pavogę net surūdijusią opelį. Po to surengtas naujas „vajus“ – mašinų vagystė pripažinta nesunkiu nusikaltimu. Vajus baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis – automobilių vagysčių bumu.

Šimtai nelaisvės metų

Lietuvos baudžiamasis kodeksas neskatina gerbti žmogaus sveikatos ir gyvybės. Jei, pavyzdžiui, ką nors nužudei, gali sau vogti, žaginti, plėšti kiek tinkamas nors porą metų, iki įkliūsi. Tuomet būsi teisiamas už kiekvieną padarytą nusikaltimą, tačiau galutinė bausmė bus paskirta „apėmimo būdu“, tai yra teks „atsėdėti“ tik už vieną sunkiausią bausmę. Korespondentui advokatai iš JAV papasakojo, jog jų šalyje panašiu apėmimo būdu bausmė skaičiuojama tik už nesmurtinius nusikaltimus. Už kiekvieną naują išžaginimą, žmonių žalojimą ar sumušimą teismas nusikaltėliui bausmes susumuoja. Todėl Amerikoje neretai ir skelbiami mums egzotiški nuosprendžiai kalėti 100 ar daugiau metų, be to, šioje šalyje tebevykdoma ir mirties bausmė. JAV už pirmo laipsnio žmogžudystę (iš savanaudiškų ar chuliganiškų paskatų) be dvejonės būsi nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Net ir skirdami bausmę kalėti iki mirties Amerikos teisėjai praneš: prašyti malonės bus leista už grotų praleidus 20, 30 metų arba apeliacija visai nebus priimama.

Tad, kai teismas, pavyzdžiui, kad ir Sigitą Gaidjurgį už visus jo nusikaltimus nuteisė kalėti 3 kartus iki gyvos galvos ir dar 215 metų nelaisvės, tačiau galutinę bausmę skyrė nelaisvę iki gyvos galvos, gal ir teisinga. Patys suprantame, kad, jei būtų skyręs ir tris kartus kalėti iki gyvos galvos, nuo to niekas nepasikeistų. Tačiau kai kuriems kitiems, kad ir S. Gaidjurgio gaujos nariams pasisekė, kad bausmė buvo skirta skaičiuojant ją apėmimo būdu. Tad Artūrui Damkui buvo skirti 35 metai nelaisvės, tačiau bausmes subendrinus liko 7 metai ir 2 mėnesiai.

Dar viena įdomi detalė – JAV atlikęs bausmę nusikaltėlis už pakartotą tą patį nusikaltimą kaskart nuteisiamas kalėti vis ilgiau ir ilgiau, kol praeis noras siautėti arba netikėlis atsidurs mirtininkų kameroje.

Bausmės švelnėja

Ilgą laiką Lietuva buvo kritikuojama dėl per griežtos baudžiamosios politikos. Bet 2003 metais įsigaliojus naujajam Baudžiamajam kodeksui, kuris numatė naujas nusikalstamų veikų ir bausmių rūšis bei naujus sankcijų konstravimo principus, bausmių skirimo praktika iš esmės pasikeitė. Dabar mūsų baudžiamoji teisė tapo viena švelnesnių Europoje. Pažiūrėkime į teismų nuosprendžius. Dabar už dažniausiai pasitaikančius nusikaltimus, tokius kaip vagystės,  plėšimus, bausmė retai viršija 1,5–2 metus, neretai net nesiekia metų. Tuo tarpu galiojant senajam kodeksui 4–5 metų laisvės atėmimo bausmė padarius minėtuosius nusikaltimus buvo laikoma normalia.

Baudžiamųjų bylų dėl nesunkių ir apysunkių nusikaltimų duomenys irgi rodo, kad teismų skiriami laisvės atėmimo bausmės dydžiai gerokai sumažėjo. Teismai tokiose bylos labai retai skiria didesnę negu įstatymo sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę.

Neretai keliamas klausimas, ar ne per dažnai skiriama laisvės atėmimo bausmė? Statistika rodo, kad laisvės atėmimas yra dažniausiai taikoma bausmė. Beveik pusė nuteistųjų nubaudžiama būtent šia bausme. Tačiau tai tik bendras rodiklis, apimantis nuteistuosius už visus padarytus nusikaltimus. Pavyzdžiui, už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus šis rodiklis, ko gero, artėja prie 100 proc., kadangi jau pačios įstatymo sankcijos nepalieka teismui kitų galimybių. Tuo tarpu už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus šis rodiklis neviršija 20 proc. ir dar kas trečiam nuteistajam (net ir pakartotinai nusikaltus) paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas yra atidedamas.

Ir štai reali situacija. Šiemet Lietuvos apeliacinis teismas (LApT) pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2015 metų rugpjūčio 26 dienos nuosprendį, kuriuo Mantas Šapinskas buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme ją atidedant trejiems metams už tai, kad seksualiai prievartavo ir išžagino mažametę. Tas vyrukas, dar būdamas nepilnametis, jau buvo nuteistas už mažamečio seksualinį prievartavimą, tačiau ir tuomet jam paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas. Vėliau jis įvykdė dar kelis seksualinio pobūdžio nusikaltimus, už kuriuos paskirtos bausmės vykdymas ir vėl buvo atidėtas. Vos pasibaigus teistumui vaikinas išžagino mažametę, tačiau Vilniaus apygardos teismas ir vėl atidėjo bausmės vykdymą. Laimė, kad LApT teisėjai pasiuntė M. Šapinską už grotų ir nors iš dalies atstatė teisingumą.

Grįžę nusikalsta vėl

Daugeliui atsakinėjančiųjų į reitingų sudarytojų klausimus apie pasitikėjimą teismais sunkiai suprantama ir tai, kad neatlikę bausmės kaliniai paleidžiami į laisvę. Realiai atliktos bausmės termino vidurkis dvigubai mažesnis už teismo skirtos bausmės termino vidurkį. Nors už nužudymą teismai skiria kiek daugiau nei 11 metų laisvės atėmimo, tačiau visi žino, kad po 6 metų kalinys bus namuose. Tas pats ir su kitais nusikaltimais – tokių kalinių daugėja, taigi, bausmių laikas trumpėja.

Pagal dabar galiojančius įstatymus numatyta, kad iš pataisos įstaigų lygtinai gali būti paleisti nuteistieji, faktiškai atlikę šią minimalią paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį: 1/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės, bet ne mažiau kaip 4 mėnesius – nuteistieji už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, kuriems paskirta bausmė neviršija 6 metų, kiti nuteistieji, kuriems paskirta bausmė neviršija 3 metų laisvės atėmimo, taip pat nepilnamečiai; pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, kuriems paskirta bausmė viršija 6 metus, taip pat kiti nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, bet neviršija 10 metų laisvės atėmimo; 2/3 paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija 10, bet neviršija 15-os metų laisvės atėmimo; ir 3/4 paskirtos laisvės atėmimo bausmės – nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija 15, bet neviršija 25 metų laisvės atėmimo. Įsigaliojus tokiai lygtinio paleidimo tvarkai, Lygtinio paleidimo komisijos patenkina vis daugiau nuteistųjų prašymų dėl paleidimo į laisvę anksčiau laiko. Tiesa, galutinį žodį taria teismas, kuris ne visada sutinka su Komisijos rekomendacijomis.

Kalėjimų departamentui gerai – mažėja kalinių, tačiau pagal statistiką už grotų praleistas laikas žmogų ne visada pakeičia į gerąją pusę, o lygtinai į laisvę grįžę kaliniai vėl griebiasi tų pačių darbų.

Taigi išvada paprasta – metai bėga, kodeksai ir žmonių kartos keičiasi, o mes, ko gero, ir toliau dūsausime: „Nėra Lietuvoje teisybės, nėra teisingumo“

Žilvinas VIZGIRDA