Per 15 metų, kai Lietuvoje siaučia ir klesti telefoniniai sukčiai, jie taip tvirtai išskleidę savo voratinklį, kad apgavystėmis ne tik pensininkus nuskurdina, bet ir visai jaunus žmones, ne tik Lietuvos teritorijoje, bet ir užsienyje.

Apgaulių „arsenalas“

Kol žiniasklaida, norėdama paraginti žmones nekartoti svetimų klaidų, nuolat aktyviai skelbia telefoninių sukčių aukų istorijas ir kartoja, kad sukčių fantazija ir išmonė yra beribė, patys sukčiai vis dažniau grįžta ir prie pirmųjų apgavysčių „scenarijų“, kurie lengvai atveria patiklių gyventojų pinigines. Ilgus metus šie apgavikai dažniausiai į žmonių pinigus kėsindavosi paskambinę ir meluodami apie artimo žmogaus neva padarytą avariją, dėl kurios „nukentėjusiesiems“ neva reikia pinigų gydyti, o taip pat ir teisėsaugininkus „patepti“, idant nebūtų baudžiamosios bylos ir teismo.

Šiuos scenarijus policijos pareigūnai vadina „alio, mama“.

Prieš keletą metų populiaresniu būdu už „alio, mama“ tapo „plaunamos sąskaitos“ – kai paskambinę sukčiai, apsimetę banko darbuotojais ar policininkais, meluodami įtikina žmogų, jog iš jo sąskaitos banke apgavikai klasta šluoja santaupas, todėl esą būtina skubiai sučiupti aferistus, o tam reikia sąskaitos savininko slaptųjų duomenų naudojantis internetine bankininkyste.

Šie „scenarijai“ – tik vieni iš daugelio, patys populiariausi. O šiaip telefoniniai sukčiai kaskart naudojasi visu tokių apgavysčių „arsenalu“ – atgaivina ir senesniąsias melo istorijas.

Laimėjo... nuostolį

Štai neseniai sukčiai apgavo Šakių rajono gyventoją (37 m.), patikėjusią, kad ji laimėjo loterijoje, kurioje net nedalyvavo – esą jos telefono numeris automatiškai išrinktas laiminguoju. Tokiomis apgaulėmis patiklūs žmonės masiškai buvo gaudomi bene prieš 11–12 metų.

Taigi šakietė savo mobiliuoju telefonu gavo tokią žinutę: „Sveikiname! Jūsų numeris laimingas – laimėjo telefoną „Samsung Galaxy“ ir 100 eurų!“ Moteris nudžiugo. Bendrovės, iš kurios atskriejo žinutė, pavadinimas jai buvo gerai žinomas, todėl abejonių nekilo. „Laimėtoja“ paskambino pranešimo siuntėjams. Atsiliepęs vyras patikino, jog ji tikrai laimėjo, ir paaiškino, kad už laimėtą prizą – brangų telefoną – dar reikia sumokėti 15 eurų, tik tada prizas tuoj pat bus atvežtas. Moteris nepagailėjo tų 15 eurų – pervedė juos kaipmat, tačiau tuomet dėl prizo iškilo nauja kliūtis – esą reikia dar papildyti nurodytą sąskaitą įvairiomis sumomis. Šioje prizo paieškos stadijoje moteris jau turėjo suprasti, kad ją savo tinklu apraizgę sukčiai, tačiau žadėtas prizas jai taip sujaukė mintis, kad sveikos nuovokos jau buvo nebelikę...

Moteris per kelis kartus papildė sukčių sąskaitą 430 eurų ir tuomet jau laukė žadėto prizo. Nesulaukė kelias dienas, o loterijos atstovas jau nebeatsiliepė...

Šakietė tik tada atsikvošėjo ir kreipėsi į policiją. Pareigūnai paaiškino jai, kad bendrovė, kurios vardu buvo apgauta, šiuo metu nebeegzistuoja. Tai būtų sužinojusi ir pati moteris, jeigu iš anksto internete būtų paieškojusi duomenų apie tą bendrovę. Mat bendrovės svetainėje skelbiama: „Bendrovė šiuo metu neorganizuoja jokių loterijų ir nedalina jokių prizų. Jeigu sulaukėte tokio skambučio, nedelsdami kreipkitės į atitinkamas instancijas“.

Tačiau žmonės linkę prarasti budrumą, vos tik pajaučia, kad gali gauti pinigų, dėl kurių net neįdėta jokių pastangų. Todėl sukčiai ir gyvuoja taip ilgai tik patikliųjų, neatsargiųjų dėka – užburtas ratas.

Šiurpino ir vokiečius

O gyvuodami sukčiai plečia ir savo „meškeriojimo“ teritoriją. Jau bene prieš 10 metų pasirodė pirmieji pranešimai, kad telefoniniai sukčiai iš Lietuvos, ieškodami naujų savo apgavysčių aukų, skambinėja ir mūsų kaimynams estams bei latviams, taip pat ir vokiečiams.

Kad tai tiesa, neseniai patvirtino Kauno apygardos teismas, paskelbdamas apkaltinamąjį nuosprendį dviem lietuviams, pastaruoju metu gyvenusiems Jungtinėje Karalystėje, – Arnoldui Laurinavičiui (27 m.) ir Rokui Svetikai (24 m.). Mat jiedu dar 2012–2013 metais priklausė organizuotai telefoninių sukčių gaujai, kuriai vadovavo keli Marijampolės pataisos namų kaliniai, užmetę tinklus Vokietijoje.

Prireikė ne vienų metų, kad būtų įrodyta šios lietuvių gaujos kaltė. Galop 2016-ųjų pabaigoje 5 tokie sukčiai buvo nuteisti kalėti 4–10 metų, o kiti gaujos nariai buvo rankiojami toliau.

Taip teismo bausmės dabar sulaukė ir jau minėti A. Laurinavičius bei R. Svetika: pirmajam teismas paskyrė 6,5 metų kalėjimo bausmę, o R. Svetikai – 5 metų.

Anot teismo, A. Laurinavičius dar 2013 metais surado asmenį, apgaule pažadėjo jam poilsinę kelionę Vokietijoje ir... perleido žmogų bendrams. O surastasis, nuvežtas į Vokietiją, buvo priverstas vykti pas telefoninių sukčių apgautus ir įtikintus vokiečius paimti apgavikų jau sutartų pinigų.

Taip pat teismas nustatė, kad kitą nukentėjusįjį mažiausiai 6 kartus 2012–2013 metais į Vokietiją nuveždavo R. Svetika.

Policininko teatras

Policininkai, siekdami, kad būtų kuo mažiau telefoninių sukčių aukų, nuolat ragina gyventojus visiškai nebendrauti su jiems paskambinusiais nepažįstamais žmonėmis. Tačiau atsiliepusieji bendrauja – juk smalsu, kas ko nori... O per pokalbį žmonės savaime išsikalba apie save, tad sukčiai lengvai gauna žmogaus gyvenimo detalių ir jomis tarsi įrodo, kad yra pažįstami, savi.

Taip pat policininkai norėtų, kad sukčių skambučio sulaukę žmonės rastų galimybę sulaikyti sukčius nusikaltimo vietoje – pavyzdžiui, vaidinti labai klusnius pašnekovus, o kartu pranešti į policiją ir laukti pareigūnų pagalbos. Tačiau dauguma pensininkų taip padaryti negali – tiesiog nesugeba. Dalis jų dar ir baiminasi, kad vėliau sukčių draugai gali keršyti. Dar labiau dėl tėvų bijo jų vaikai, jeigu gyvena ne kartu – jie irgi pataria tėvams, net ir supratusiems, kad juos kalbina sukčiai, nepasiduoti pagundai šiuos nusikaltėlius sulaikyti.

Vis dėlto būna tokių istorijų su laiminga pabaiga. Štai neseniai šalies Policijos departamentas gyrė Utenos apskrities policijos viršininko pavaduotoją Vaidotą Žilį už jo sumanų poelgį. Šiam pareigūnui kaimynė (81 m.) pasiguodė „per savo kvailą galvą“ praradusi net 7000 eurų, nes patikėjusi nepažįstamojo skambučiu, jog tiek pinigų reikia po jos dukros nelaimės – dukros sužalotai mergaitei gydyti ir tyrėjams, jog dukra neva nebūtų teisiama. Patikli geraširdė, manydama, kad gelbsti savo dukrą, ir atidavusi tuos pinigus atėjusiam asmeniui, o kitą dieną vėl sulaukusi skambučio – tas pats vyras jau aiškino, kad reikia daugiau pinigų.

Policininkas V. Žilys pritarė sveiką nuovoką jau atgavusiai kaimynei, kad ją apgavo telefoniniai sukčiai, ir pasakė padėsiąs nors vieną jų sulaikyti, jeigu jie dar skambinsią ir ateisią.

Taip ir buvo. Gydytoju prisistatęs nepažįstamasis vėl paskambino uteniškei, matyt, pajutęs, kad galima „melžti“ ją toliau, ir pasakė, kad reikia daugiau pinigų. Pensininkė pratarė perduodanti ragelį vyrui, kad toliau kalbėtų jis. Bet iš tiesų ragelį nunešė kaimynui V. Žiliui.

Policininkas artistiškai pakeitė savo balsą ir nepažįstamajam prisistatė esąs pensininkės vyras Pranas. Sukčius patikėjo. „Pranas“ sugebėjo žaisti su sukčiumi net apie 2 valandas! Ir, sukčiaus paprašytas, „pinigų slėptuvę“ tikrino kalbėdamas, ir melavo turįs 9000 eurų, ir savo sveikata skundėsi, kai sukčius nurodė pervesti pinigus į jo sąskaitą.

„Nesugebu persiųsti, nes esu labai senas, silpnos sveikatos, mano koja raiša, į miestą beveik neišeinu ir su bankais nedraugauju, – lėtai porino Pranu apsimetęs policininkas. – Reikia jūsų pagalbos“.

„Pranas“ gyrė „gydytoją“, kad jis taip rūpinasi juo, padeda nelaimėje, supranta, jog senam žmogui per pokalbį reikia ir vandens atsigerti... Galiausiai sukčius, tempdamas laiką, kad dar pokalbio metu suspėtų pas „Praną“ ateiti jo bendrininkas, paprašė padiktuoti turimų banknotų serijas. „Pranas“ diktavo lėtai, nes juk „senas“, o iš tiesų laukė pastiprinimo iš policijos.

Netrukus į uteniškės namus pasibeldė vyras (45 m.). Jis iškart buvo sulaikytas „Prano“ ir jo kolegų. O skubiai išbėgę į lauką policininkai dar sulaikė ir atokiau automobilyje laukusius du sukčių bendrininkus (24 m. ir 25 m.). Visi įtariamieji buvo uždaryti į areštinę. Jų laukia teismas.

Policininkai, pagarbiai girdami kolegą V. Žilį, neslėpė norį, kad tokių sėkmės istorijų būtų kuo daugiau – tada telefoniniai sukčiai nebūtų tokie įžūlūs.

Irena ZUBRICKIENĖ