Dėl tėvų įsitikinimų iš šeimos buvo paimti vaikai. Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, daugiausia rusakalbių iš Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos, skaičius liepą išaugo iki beveik 200 tūkstančių. Tai visų nepriklausomybės metų rekordas, bet Vyriausybei to maža: ji nori palengvinti ir migrantų iš Afrikos persikėlimą. Tokių visuomenę bauginančių istorijų artėjant rinkimams turbūt išgirsime dar ne vieną.

Faktai ir interpretacijos

Galima iki užkimimo ginčytis dėl daugelio lietuviškos politikos reikalų, narstyti optimistinius ir pesimistinius politinio gyvenimo scenarijus, tačiau visgi yra kelios temos, kurios, jeigu ir visiškai nesuvienija besiginčijančiųjų, tai bent paveikia juos kaip šaltas dušas. Viena iš jų – spartus lietuvių dalies Lietuvos Respublikos gyventojų tautinėje sudėtyje mažėjimas. Kadangi faktus sunku paneigti, belieka juos interpretuoti pagal savo skonį, vadinti tokį procesą natūraliu Lietuvos europėjimu, sąmoningai vykdomu tautos rusinimu ar dar kaip nors kitaip. Kita ne mažiau jautri tema – valdžios kišimasis į šeimą atiminėjant iš tėvų vaikus. Šiuo atveju irgi dažniau tenka svarstyti ne apie faktus, o apie priimtų sprendimų argumentus ir įvykių interpretacijas.

Didelį žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį šią vasarą patraukusioje Vilčinskų šeimos istorijoje, kurioje trijų vaikų tėvai oficialiai figūruoja kaip savo pačių vaikų grobikai, antivalstybinės ekstremistinės ideologijos atstovai, faktai išdėstyti gana glaustai. Birželį iš Vilčinskų buvo paimti vaikai, kaip skelbiama, dėl to, kad jie nelankė mokyklos, neturėjo asmens dokumentų, nesilankė pas gydytojus, šeima nepriėmė siūlomos pagalbos. Liepą valstybės atimtus vaikus tėvai savavališkai pasiėmė iš vieno vaikų gerovės centro. Po energingų paieškų Vilčinskai buvo sulaikyti Lietuvos pasienyje: šeima galimai ketino kirsti sieną ir sprukti į Baltarusiją. Policijos generalinis komisaras Renatas Požėla tvirtino, kad ieškant vaikų buvo dirbama su visuomenės grupe, pasivadinusia „suverenais“. Valstybės saugumo departamento atstovų teigimu, ši grupė vadovaujasi „valstybės teisėtumą neigiančia antivalstybine ekstremistine ideologija“. Iš visko sprendžiant, šios vaikų atėmimo iš tėvų istorijos eigą nulems teismas: remiantis Baudžiamuoju kodeksu, „tėvas, motina ar artimasis giminaitis, pagrobęs savo ar savo artimųjų vaiką iš vaikų įstaigos arba asmens, pas kurį vaikas teisėtai gyveno, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų“.

Bene geriausiai rimtai abejojančiųjų viešai įvardytais vaikų atėmimo iš Vilčinskų motyvais argumentus savo „Facebook“ socialinio tinklo paskyroje išsakė žurnalistas Sigitas Babilius. Ieškodamas atsakymo į klausimą, kodėl šią šeimą užgriuvo „valstybės prievartos lavina“, jis priminė svarbiausius valstybės institucijų išsakytus motyvus. „Šeima kategoriškai atsisakė bendradarbiavimo su darbuotojais, neįsileido į namus, demonstravo savitą požiūrį į šeimą, įvardindami, kad jie yra „bendruomenė“, akcentavo savo įsitikinimus, už susitikimus su specialistais reikalavo sumokėti, neigė esantys asmenys, turintys vardus ir pavardes. Nei vaikų tėtis, nei mama nesiekė bendrauti su socialines paslaugas teikiančiais specialistais, apsvarstyti šeimos sunkumus ir ieškoti jų sprendimo būdų“, – sakė Kauno miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus Paslaugų šeimai ir vaikui poskyrio vedėja Giedrė Vareikienė.

Vienas iš teismo sprendimo atimti vaikus iš tėvų argumentų – tai, kad jie nelankė mokyklos. Tokių vaikų Lietuvoje užpernai buvo 17 tūkstančių. Ar ir jų tėvai turėtų ruoštis?

„Buvo ne vienas pranešimas dėl galimų vaiko teisių pažeidimų. Vienas, pats pirmas, buvo gautas iš policijos dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, kiti pranešimai iš socialinių paslaugų centro, iš mokyklos. Taigi tai buvo eilė pranešimų, ir žmonėms, specialistams, bendravusiems su šeima, kilo nerimas dėl vaikų situacijos šeimoje. Tas procesas truko metus, kol išanalizavome situaciją, surinkome tam tikrą informaciją, kuri tikrai patvirtina, kad vaikams yra reali grėsmė“, – spaudos konferencijoje teigė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės ir darbo ministerijos direktorė Ilma Skuodienė, pridūrusi, kad pranešimas dėl smurto buvo gautas ne dėl smurto prieš vaikus.

Konstitucija ir buka prievarta

Toliau, remdamasis „TV3.lt“ paskelbta informacija, S.Babilius rašo, kad „teismo sprendimu vaiko gerovės centre „Pastogė“ Vilčinskų vaikai buvo apgyvendinti birželio 1 dieną. Čia jiems suteikta globa. Teismo sprendimu vaikai paimti iš Mindaugo Vilčinsko, nes šis neleido jų į mokyklą. Vyro nuomone, privalomasis vaikų ugdymas yra dresavimas, o mokyklose „mokytojai uosto kokainą, muša vaikus, varo depresiją ir reklamuoja naudotis socialiniu tinklu „TikTok“. M.Vilčinskas yra atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl nei jis, nei jo vaikai neturi galiojančių dokumentų. Vaikų pagrobimu įtariamas vyras save vadina „gyvu, laisvu“ žmogumi. Europos Sąjungą jis laiko komercine organizacija, taip pat teigia, kad jo šeima nėra Lietuvos Respublikos nuosavybė.“

„Taigi, mes turime atvejį, kai Žmogus turi ĮSITIKINIMUS. Jie mums gali atrodyti neteisinti, kvaili, vatnikiški, bet Konstitucija aiškiai sako: Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Žmogaus laisvė neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. (…) Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“, – rašo S.Babilius.

Jo teigimu, iš valstybės institucijų pateiktos informacijos susidaro įspūdis, kad šeima ir konkretūs žmonės turi įsitikinimus, kuriuos reiškia. „Šeimos nariai yra ATSISAKĘ Lietuvos Respublikos pilietybės. Šeimos nariai yra apsisprendę ugdyti vaikus namuose ir neleisti jų į valstybės sukurtą sistemą. Dėl tokio sprendimo valstybės institucijos atima APYLINKĖS teismo sprendimu iš šeimos vaikus, nes neva jiems dėl mokyklos nelankymo kyla nepataisomų grėsmių. Ir APRIBOJA vaikų laisvę patalpindamos juos į GLOBOS NAMUS. Ta prasme už tariamus pažeidimus yra ribojama vaikų laisvė ir teisės būti su tėvais. Apylinkės teismas, kuriame paprastai nutarimus rašo 4 kurso studentės – teisėjų padėjėjos, nusprendžia ATIMTI vaikus iš tėvų dėl jų įsitikinimų!

Šis atvejis yra ne apie „vatnikus, Celofanų draugus“. Šis atvejis yra apie Žmogaus teises, laisvę ir Konstituciją. Apmaudu, kad valstybė tik naudoja prievartą – bukai, kaip sovietinis „mentas“. Apmaudu, kad Laisvės partija, kuri valdo šalį, žodį „laisvė“ supranta siaurai – kaip šūkį, o ne universalią vertybę, kurią turi visada ir visur ginti. Apmaudu, kad „progresyvioji dalis visuomenės“ žino, jog šeima gali būti ir du vyrai su vaikais, tačiau nepagalvoja, kad šeima gali būti ir tai, kas nenori leisti savo vaikų į valstybinę mokyklą. Kad šeima gali gyventi laisvai – be valstybės kišimosi į jos reikalus“, – tvirtina S.Babilius.

Daro gėdą valstybei

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete ne vieną kadenciją dirbantis Seimo narys Algirdas Sysas, Socialdemokratų partijos frakcijos narys, sakė manantis, kad geriau didesnis valstybės dėmesys, negu jokio.

„Todėl, kad po to būna tragiškų atvejų, ir visi puolame ieškoti, ką daryti, jog tai nepasikartotų, priiminėjame Matuko įstatymus ir visa kita. Šiuo atveju pateisinu Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbą, labai gerai, kad reaguoja. Kitas dalykas: jeigu tėvai vaikus nori auklėti šiek tiek kitaip, nei pagal kažkokį standartą, tai reikia kalbėtis su Vaiko teisių apsaugos tarnyba, psichologais, ir spręsti šitą klausimą, o ne paprasčiausiai pareikšti: mes norime daryti šitaip, ir viskas! Nesu labai įsigilinęs į šį atvejį, bet, spręsdamas iš viešumoje pasirodžiusios informacijos, suprantu, kad tėvai patys pasiėmė teismo sprendimu iš šeimos paimtus vaikus. Tik tą buvo galima padaryti civilizuotai, o ne slapstantis, sukeliant ant kojų įvairias tarnybas. Juk buvo neaišku, kas gali atsitikti. Girdėjome istorijų apie visokiausias sektas, apie situacijas, kai nutikdavo labai tragiški dalykai. Manau, kad jei tėvai tikrai nori rūpintis savo vaikais, jie turi bendrauti su valstybės tarnybomis. Juk Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareiga – rūpintis, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų su vaikais“, – sakė A.Sysas.

A.Širinskienė: „Už įsitikinimus atimti vaikus yra neįmanoma, jeigu tie įsitikinimai nekenkia vaikams.“

Komentuodamas dar vieną viešoje diskusijoje išsakytą argumentą – užpernai Lietuvoje 17 tūkstančių vaikų nelankė mokyklos, o kiek jų dėl to buvo atimta iš tėvų? – politikas pareiškė, kad ši problema daro didelę gėdą valstybei. „Prisiimu ir sau tam tikrą kaltę. Dar prieš daugiau nei 10 metų Seimo narė Vincė Margevičienė pirmoji ėmėsi iniciatyvos suskaičiuoti, kiek moksleivių yra Lietuvoje. Ir pasirodė, kad tai yra didžiulis iššūkis. Galime tiksliai pasakyti, kiek Lietuvoje yra karvių, kiaulių ar avių, bet kiek yra vaikų, iki šiol taip ir nesugebėjome suskaičiuoti. Jeigu paklausi, o kur tie 17 tūkstančių mokyklos nelankančių vaikų, arba bent dalis jų, tai niekas negalės atsakyti. Gal jie su tėvais į užsienį išvyko? Galbūt, bet niekas nežino. Stebina ir požiūris į šią problemą. Ar Lietuvoje augančių vaikų apskaita yra supersudėtinga ir valstybė nepajėgia jos vesti? Manau, kad tai pirmiausia yra pačių tėvų reikalas – jeigu jie išvyksta gyventi į kitą valstybę, turėtų apie tai pranešti. O dėl to, kad nepasivargina pranešti, ir susidaro tokie baisūs skaičiai. Kalbame apie prekybą žmonėmis, dingusius vaikus, girdime visokių baisių istorijų apie prekybą žmogaus organais. Tad jeigu mes neturime tvirtos Lietuvos gyventojų apskaitos, jeigu nežinome, kur kas yra, tai situacija bloga. Galima nežinoti, kur yra, tarkime, kelios dešimtys vaikų, bet jeigu nieko nežinome apie tūkstančius, netgi keliolika tūkstančių, tai jau yra mūsų valstybės problema“, – apibendrino A.Sysas.

Priežastis sukeista su pasekme

„Na, visų pirma, yra Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie tikrai nenumato antikonstitucinio veikimo – už įsitikinimus persekioti žmogų. Tačiau jeigu žmogaus įsitikinimai yra nesilaikyti įstatymų, tai toks veikimas yra persekiojamas“, – taip į klausimą, ar tikrai vaikų atėmimas Lietuvoje tapo bausme už įsitikinimus, atsakė Seimo Žmogaus teisių komiteto narys, Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas. Pasak jo, jeigu asmuo, prižiūrėdamas arba neprižiūrėdamas savo vaikų, nesilaiko Lietuvos Respublikos įstatymų, tai jis bus persekiojamas.

„Dabar šitie žmonės, „suverenai“ – šiandien vėl gavau Gaudijos vaišnavų religinės bendruomenės „suverenų“ laišką – piktinasi Lietuvos Respublikos įstatymais. Jie atsisako jiems paklusti, nes toks jų įsitikinimas, ir tada sako: mane valstybė persekioja už mano įsitikinimus! Jeigu tas įsitikinimas būtų, pavyzdžiui, kad asmuo nemėgsta liberalų, tai būtų galima sakyti, kad jis persekiojamas už įsitikinimus. Dabar keliamas triukšmas pareiškus, kad asmuo yra persekiojamas už įsitikinimus, bet tas įsitikinimas – nepaklusti įstatymams. Labai įdomiai jie konstruoja. Gaudijos vaišnavų „suverenai“, skandalingai pagarsėjęs Kazimieras Juraitis, buvęs kandidatas į prezidentus, kuris važiavo garbinti Baltarusijos režimą, nepaklūsta mūsų valstybės įstatymams. Ir paskui sako: mane persekioja. O tai ką, mes turime toleruoti įstatymų nesilaikymą? Įstatymų ignoravimą? Taip būtų reaguojama bet kurioje šalyje. Tai aš suprantu kaip dar vieną progą apdergti Lietuvą – vertinant, kad Lietuva ir jos įstatymai yra blogi, bet nevertinant, kad tu esi visiškas anarchistas, kuris atsisako paklusti tiems įstatymams“, – sakė E.Gentvilas.

Politikas teigė sutinkantis, kad įstatymai gali būti ne visai tobuli, bet paragino konkrečiau pasidomėti vaiko teisių apsaugos įstatymais. „Jų vis daugiau priimama, vis didesnis dėmesys skiriamas vaiko teisėms – tiek įstatymuose, tiek instituciškai stiprinant Vaiko teisių apsaugos tarnybą, jos padalinius. Natūralu, kad vis daugėja atvejų, kai ginamos vaikų teisės, pastebimi nusižengimai vaikų atžvilgiu. Aš jau nebenoriu kartoti Matuko tragedijos pavyzdžio, kai vaikas buvo savo patėvio užmuštas 118 smūgių. Nežinau, ar ten buvo kažkokia ideologija, gal tiesiog nesveikas noras mušti kūdikį. Bet dabar girdžiu apie vis plintančią ideologiją, esą vaikas yra mano nuosavybė, ir valstybė neturi kištis į mano ir vaiko santykius. Tačiau jeigu vaikas traumuojamas, neprižiūrimas, neauklėjamas, nes tokie yra tėvų įsitikinimai, tai žinoma, kad valstybė persekios tokius asmenis už įstatymų nesilaikymą, vaiko nepriežiūrą ar smurtą prieš jį“, – tvirtino E.Gentvilas.

Jis paragino suvokti, kad šiuo klausimu priežastis yra sukeista su pasekme. „Valstybės institucijų ir mano paties požiūriu, priežastis yra tėvų noras savintis vaikus ir elgtis su jais ne pagal įstatymus. O šitie asmenys, kurie savinasi vaikus ir elgiasi ne pagal įstatymus, sako: priežastis yra valstybė. Na, anarchizmas yra žinomas reiškinys, jei taip, tada važiuok į mišką ir gyvenk. Anarchistai pakimba tarp dangaus ir žemės, bet vis tiek randa, kaip kaltinti valstybę, šiuo atveju Lietuvą. Tiesa, kažkodėl labai džiaugiasi kitomis valstybėmis, kur taip pat egzistuoja įstatymai. Vilčinskų atvejis parodė, kad, atsisakę Lietuvos pilietybės, jie buvo persekiojami ir Vokietijoje dėl įstatymų nesilaikymo. Nebeturiu patarimo, kur tokiems žmonėms dingti. Jeigu jie ignoruoja bet kokią valstybę ir bet kokius įstatymus, Žemės planeta jiems nelabai tinkama. Nereikia kaltinti Lietuvos ar kokios kitos valstybės, reikia pagalvoti apie tai, kad priežastis esi pats ir tavo elgesys su savo vaikais“, – pridūrė pašnekovas.

E.Gentvilo teigimu, bręsta vis didesnė netolerancija vaikų nepriežiūrai arba netinkamai priežiūrai. „Jeigu žmonės laikysis tokios ideologijos, kad vaikas yra mano nuosavybė, ir valstybė čia nieko negali daryti, tai tokių atvejų dažnės. Na, bet dabar girdžiu, kad Vilčinskas pakėlė rankas, pasakė, kad kažkas negerai su juo pačiu, gal ateis prablaivėjimas. Bet iš tikrųjų situacijos, kiek Lietuvoje yra sektų, koks jų santykis su vaikais, kiek jos išplitę, kiek organizuotos, kokie jų tarpusavio ryšiai, mes nežinome. Čia jau yra ne tik vaiko teisių apsaugos, bet ir kitų tarnybų reikalas, juo labiau kad tie „suverenai“ ar kiti iš kitaip vadinamų sektų daugeliu atvejų yra antilietuviškai nusiteikę ir ignoruoja Lietuvą kaip valstybę“, – sakė Seimo narys.

Padaugėjo saugiklių

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojos, Mišrios Seimo narių grupės frakcijos seniūnės Agnės Širinskienės teigimu, už įsitikinimus atimti vaikus yra neįmanoma, jeigu tie įsitikinimai nekenkia vaikams.

„Pavyzdžiui, kai kurie religinių bendruomenių ar sektų narių įsitikinimai neleidžia vaikams ir suaugusiesiems perpilti kraujo. Visi suprantame, kad atsitikus nelaimei greičiausiai tos tėvų valios nebūtų paisoma, ir vaikui ligoninėje kraujas vis dėlto būtų perpiltas. Paprastai visi veiksmai vaiko atžvilgiu atliekami vadovaujantis geriausiais vaiko interesais. O pagrindinis vaiko interesas, kaip ir kiekvieno žmogaus – išgyventi, būti sveikam. Natūralu, kad jei vienokie ar kitokie tėvų įsitikinimai prieštarauja vaiko interesams, tikrai gali kilti ir kyla tėvų konfliktų ir su gydytojais, ir su vaiko teisių apsaugos atstovais. Lietuvoje buvo plačiai aptarinėti panašūs atvejai, buvo situacijų, kai tėvai nei patys namuose vaikų ugdė, nei leido į mokyklą, nei pernelyg jais rūpinosi. Tad šiuo atveju, kai tėvų įsitikinimas – neturėti asmens dokumentų, nevesti vaikų pas gydytojus, natūralu, kad jie vaiko interesų prasme ima kelti konfliktą. Vis dėlto vaikas nėra tėvų daiktas, su kuriuo jie gali daryti, ką nori. Taip nėra, vaikas taip pat turi savo teises, įskaitant ir teisę augti sveiku. Man tik apmaudu, kad, kilus tėvų ir vaiko teisių apsaugos atstovų konfliktui, tėvai nesinaudoja teisinėmis priemonėmis. Jei kalbėtume apie Vilčinskus, tai, kiek girdėjau, dabar jie savo nuomonę pakeitė, pradėjo tvarkytis asmens dokumentus, turi advokatą. Bet tuos žingsnius reikėjo daryti pačioje pradžioje. Tada nebūtų kilusi drama, kurią vos ne mėnesį buvome priversti stebėti“, – sakė Seimo narė.

Ji nesiėmė svarstyti, ar viešai skelbti argumentai, kodėl teismas nusprendė atimti vaikus iš Vilčinskų, yra pakankamai pagrįsti tokiam sprendimui priimti. „Čia jau ne politikai turėtų vertinti. Vyksta teisminis ginčas, ir politikams nederėtų reikšti nuomonės, nes kuri nors proceso šalis galėtų apskųsti nutartį argumentuodama tuo, kad teismui buvo daromas politinis spaudimas. Teismas tikrai turi visas galimybes įvertinti, bet iš to, ką matėme viešojoje erdvėje, pagrindo vienai ar kitai abejonei pakanka. Juo labiau kad tėvų elgesys ir kitu atveju – kai jie iš pradžių atsisakė teisinės gynybos, bandė bėgti, galimai klastojo dokumentus, galimai planavo neteisėtai kirsti valstybės sieną – kėlė rimtų klausimų. Paaiškėjo, kad tėvas praeityje buvo keturis kartus teistas, nors dabar visi teistumai jau išnykę. Taigi, asmens tipažas ir elgesys taip pat kelia papildomų klausimų, ar tikrai visos šios istorijos fone vaikais buvo gerai rūpinamasi. Galiu pasakyti tik tiek, kad ji moko vieno: kai kyla kažkokios teisinės problemos, savo tiesą reikia įrodinėti teisinėmis priemonėmis. Tikrai būna atvejų, kai teismai įrodo, jog šeimos buvo apkalbėtos, o tėvų teisės buvo suvaržytos ir vaikai iš šeimos buvo paimti neteisėtai. Dabar įstatymas užtikrina, kad net ir lėšų bylinėjimuisi neturinti šeima tokiais atvejais gautų advokatą kaip valstybės garantuojamą pagalbą. Todėl manau, kad visada yra geriau gintis ir įrodinėti savo teises teisiniu keliu, o ne užsiimti savivaldžiavimu, kažkur bėgti, klastoti dokumentus, taip prisidirbant dar daugiau papildomų problemų dėl įstatymų pažeidinėjimų. Juo labiau kad gali įvykti taip, jog atsiras ir papildomas teistumas“, – pridūrė A.Širinskienė.

Kalbėdama apie Konstitucijoje įtvirtintas piliečių teises ir laisves, politikė atkreipė dėmesį, kad negalime remtis savo teisėmis, kad paneigtume kitų teises. „Vienas mano profesorius sakydavo, kad vieno žmogaus teisės pasibaigia ten, kur prasideda kito asmens nosis. Suprantu, kad kilus konfliktui su įstatymu žmogui atrodo, jog jo teisės yra absoliučios. Tačiau Konstitucijoje įtvirtintos teisės, pavyzdžiui, teisė į privatumą, teisė į nuosavybę ar teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, yra įstatymiškai ribojamos kitų asmenų teisėmis ir laisvėmis. Šiuo atveju tai reiškia, kad jeigu tėvų elgesys yra priešingas vaiko interesams, natūralu, kad tėvų teisė auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus bus suvaržyta“, – pabrėžė politikė.

Paklausta, ar Lietuvoje veikiantis vaikų paėmimo iš šeimos teisinis mechanizmas yra tinkamai subalansuotas, A.Širinskienė atsakė, kad Matuko istorija išties buvo nulėmusi ne visai logiškus sprendimus. „Vėliau, kai atsirado pora atvejų, kuomet vaikai buvo paimti iš šeimos be pagrindo, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas buvo pradėtas taisyti. Lygiagrečiai atsirado ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai, kurie, švelniai tariant, sukritikavo šį įstatymą pabrėžę, kad jis prieštarauja teisingumo principui. Todėl senoji įstatymo redakcija buvo pakeista, gerokai humanizuota, kaip minėjau, atsirado viena iš naujų priemonių – valstybės garantuojamas advokatas. Tad šiuo atveju saugiklių yra, bet, apskritai paėmus, visur, kur valstybė įsikiša, ji veikia iš dominuojančios pozicijos. Dėl to ir atsiranda toks saugiklių balansavimas. Sumažėjo leistinų atvejų, kai vaiką galima paimti iš šeimos, atsirado pirmumo eilės, kam jį galima perduoti. Tai priemonės, kurios šiek tiek padeda subalansuoti sprendimus, bet apskritai turime pripažinti, kad įstatymas tikrai padėjo didele dalimi apsaugoti vaikų sveikatą ir gyvybę. Tokių baisių atvejų sumažėjo. Kita vertus, įstatymą reikia tobulinti, jeigu išaiškėja jo trūkumai“, – apibendrino politikė.