Ši vasara prikišamai parodė: vis labiau keičiasi ne tik Lietuvai būdingi orai, bet ir visuomeninis bei geopolitinis klimatas. Vos padvelkus artėjančio rudenio vėsai netikėtai šoktelėjo visuomenės politinė temperatūra: tokio didelio protesto mitingo po Seimo langais nebuvo jau keliolika metų.

Medicinos faktas

Kol per interneto portalus, TV laidas, socialinius tinklus, politikų burnojimus ir privačius pokalbius ritosi jo sukeltos emocinės bangos, kiek sumažėjusias jų keteras vėl pašiaušė naujausios bendrovės „Vilmorus“ visuomenės apklausos rezultatai. Sociologų išmatuota visuomenės savijautos temperatūra taip pat patvirtino, kad Lietuva karščiuoja: dauguma gyventojų (42 proc. apklaustųjų) nepasitiki Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybe (pasitiki 19,3 proc.), pasiektas įspūdingas antirekordas – pirmą kartą atkurtos valstybės istorijoje pasitikėjimo neturi nė vienas ministras: visų jų vertinimas yra neigiamas. Pačios premjerės populiarumas smuko 10 procentinių punktų: dabar ją palankiai vertina tik 29,9 proc. apklaustųjų, nepalankiai – 51,2 proc. Jei tendencija nesikeis, nepraėjus nė metams nuo šios Vyriausybės darbo pradžios ja nepasitikės absoliuti dauguma šalies gyventojų.

Nepaisant valdančiuosius aptarnaujančios žiniasklaidos bandymo neigti mitingo prie Seimo atskleistą blogą visuomenės savijautą, pastangų rodyti protestuojančius kaip tamsią ir agresyvią bemokslių išsišokėlių minią, nevertinančią nuoširdžių valdžios pastangų jais pasirūpinti, kalbėti apie atsitiktinį pilietinio aktyvumo priepuolį sunkoka. Pirmiausia dėl to, kad jį liudija ne tik sociologinės apklausos, bet ir žaibiškai pakeista valdančiųjų politinė retorika. Joje netikėtai pasigirdo spiegiančiai aukštų natų – nuskambėjo perspėjimų dėl valstybei priešiškų jėgų revanšo, kritika šalies valdžiai netgi prilyginta ardomajai veiklai prieš valstybę. Gal tikrai: juk premjerė I.Šimonytė buvo labai aiškiai pasakiusi – jei nepatinka ši valdžia, ateikit po ketverių metų. O šitie – kur tai matyta! – ėmė ir atėjo prie Seimo iškart, be eilės, dar šią vasarą! Be jokių ceremonijų, ryžtingai, nesigėdydami, kaip pabėgėliai per Lietuvos valstybės sieną.

Kad ir ką sakytume, vasariškas visuomenės sukarščiavimas – jau medicinos faktas. Ginčytis dėl to sunku, galima nebent svarstyti, dėl ko jis kilo. Ar dėl dviejų krizių – koronaviruso ir migrantų – sukelto streso, užneštos infekcijos, staiga paūmėjusios lėtinės ligos, o gal, neduok Dieve, laiku nepastebėtos ir užleistos onkologinės?

Tiesos akimirka

Atrodytų, kaip galima lyginti prie Seimo susirinkusius piliečius, tegul ir, valdžios teigimu, tamsius, nesusipratusius, politiškai nebrandžius, su per Lietuvos sieną traukiančiais irakiečiais, sirais ar afganais? Bet medicinoje svarbiausia tiksliai įvertinti paciento būklę, nustatyti karščiavimo priežastį, skirti tinkamą gydymą, nepriklausomai nuo to, kokia kalba jis kalba, kokį Dievą tiki, kokias vėliavas kelia ir ką skanduoja. O šia prasme pabėgėliai, konkrečiai afganai, gali mums padėti politiškai gydant tą nesusipratusią, valstybei priešiškų jėgų suklaidintą, protestuoti prieš gerus valdžios sprendimus linkusią visuomenės dalį. Pamokyti diagnozuoti ligą, skirti reikiamų vaistų. Jų veiksmingumu ką tik įsitikino visas pasaulis, išplėstomis akimis stebintis įvykius Afganistane. Tie vaistai – tai Talibano užpilas, veiksmingai priartinantis politines dekoracijas nugriaunančios tiesos akimirką. Ligos simptomai buvo seniai aiškūs: parodomoji demokratija, kiaurai korumpuotas valstybės aparatas, šalį valdantys šešėliniai klanai, nuolat besigrumiantys dėl valdžios ir pinigų, neįveikiama gentinių ir giminystės ryšių sistema bei nepotizmas, perkamas teisingumas ir paprotinė teisė, baisi socialinė atskirtis, eilinių žmonių beteisiškumas... Apie ką čia – Afganistaną ar Lietuvą?

Skelbiama, jog per 20 metų Amerika į Afganistaną sukišo daugiau nei 2 trilijonus dolerių, kad pertvarkytų, modernizuotų politinę, ekonominę ir socialinę sistemą, karines pajėgas, švietimą, kitas valstybės gyvenimo sritis. Tačiau Vašingtonui priėmus sprendimą išvesti savo kariuomenę, visos Afganistano politinės dekoracijos sugriuvo it kortų namelis. Paprasti afganai nematė, už ką jiems vertėtų kovoti: vyriausybės pajėgos be mūšių užleido miestus ir provincijas Talibano kariams, prezidentas pabėgo iš šalies grynųjų maišais prikimštu lėktuvu. Jei ne Talibano užpilas, kiaurai korumpuotos Afganistano valdžios politinės dekoracijos būtų ramiausiai stovėjusios ir toliau, tiesos akimirka būtų atėjusi vėliau, gal po metų kitų, o gal po dešimtmečių. Dabar pasaulis ją išvydo ir darosi išvadas. Būtų naudinga jas pasidaryti ir mūsų politiniam elitui: ar dar turi už ką kovoti neelitiniai lietuviai?

Užprogramuotas radikalėjimas

Politologas Bernaras Ivanovas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, sakė neabejojantis, kad protestas prie Seimo rodo visuomenėje kylančią temperatūrą. „Tai visa apimanti socialinė problema. Lietuva yra smarkiai degradavusi politinės opozicijos prasme, ji iš esmės išsigimusi. Normaliomis sąlygomis valstybėse nusistovi politinė sistema su opozicinėmis jėgomis, kurios bando atstovauti tai visuomenės daliai, kuri neturi savo atstovų valdančiojoje daugumoje. Mes daug kalbame apie mažumas, šiai valdžiai jos ypač patinka. Bet patinka pasirinktinai, vienos labai, o kitų net nemato. Nepatinka ir tiek, jos kažkokios antivalstybinės. Nemaža dalis visuomenės nustumiama į šalį, neturi savo balso. Šiame kontekste į politinę areną išeina įvairios marginalinės grupės. Dėl to ir vyksta radikalizacija. Ji – dėl jau minėtų priežasčių neišvengiamas procesas“, – sakė politologas.

Pasak B.Ivanovo, daugėja valdžios pasipūtimo ir arogancijos, stiprėja nenoras kalbėtis su visuomene. Dialogas esą buvo reikalingas gerokai anksčiau. „Dabar, deja, jau turėjome muštynes, ir jos, bijau, kuo toliau, tuo labiau bus nuožmesnės. Nepamirškime dar vieno veiksnio – COVID-19 pandemijos, ji viską dar labiau paryškino ir užaštrino. Žmonių psichologinė būsena yra tragiška. Todėl kumščiai iš tikrųjų niežti – abiem pusėms. Mes tą ir stebim. Tai, ką matėme prie Seimo, sakyčiau, tik pirmas skambutis. Jeigu viskas taip tęsis, rudenį pamatysime dar ne to. Valdantieji ir toliau nenorės nieko girdėti, aiškins, kad čia antivalstybininkai, penktoji kolona, siūlys eiti nusilenkti Putinui ir t. t. Gal organizuos kontrmitingus, kaip mėgsta Lukašenka, su nusamdytais autobusais ir privalomai suvarytais biudžetininkais“, – svarstė pašnekovas.

Ligos simptomai buvo seniai aiškūs: parodomoji demokratija, kiaurai korumpuotas valstybės aparatas, šalį valdantys šešėliniai klanai, nuolat besigrumiantys dėl valdžios ir pinigų, neįveikiama gentinių ir giminystės ryšių sistema bei nepotizmas, perkamas teisingumas ir paprotinė teisė, baisi socialinė atskirtis, eilinių žmonių beteisiškumas... Apie ką čia – Afganistaną ar Lietuvą?

B.Ivanovo teigimu, šiaip jau prie Seimo protestuota ne dėl skiepų ar suvaržymų nenorintiems vakcinuotis, o dėl socialinės neteisybės, atskirties ir skurdo. „Yra dvi Lietuvos – skurdžių Lietuva ir elito Lietuva, giminaičių, nepotizmo, korupcijos Lietuva. Čia visa esmė. Valdantieji niekaip nesupranta vieno dalyko: negirdėdami tos visuomenės dalies jie programuoja dar didesnius ekscesus ateityje. S.Huntingtonas, tyrinėjęs trečiąją demokratizacijos Lotynų Amerikoje bangą, yra tai labai išsamiai aprašęs. Viskas tiesiog papunkčiui išdėstyta, valdantiesiems tikrai būtų naudinga paskaityti kai kuriuos politologinius tekstus, nes tai, ką jie daro, problemos nesprendžia. Tik varo ją dar giliau, kol ims pūliuoti, ir šansai, kad tas socialinis pūlinys vieną dieną ims ir persprogs, labai išauga. O tada – Dieve padėk!“ – apibendrino B.Ivanovas.

Siūlo galvoti, kaip likti gyvam

Tuo tarpu politologas Vytautas Dumbliauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, nemano, kad mitingas prie Seimo rodo kylančią visuomenės temperatūrą. „Didžioji visuomenės dalis yra rami, ten vis dėlto buvo mažuma.

Aišku, žmonės nuoširdžiai bijo skiepų, ir aš suprantu bijančius, bet jie tikrai neina dėl to ir nemitinguoja. Čia buvo tų karštųjų, mažesnės visuomenės dalies, protestas, ir matosi, kad jis vis dėlto buvo organizuotas. Kam reikėjo pulti policininkus, kuo jie kalti, kad Vyriausybė įvedė draudimus? Jie tik dirba savo darbą. Mėtymas akmenimis buvo tikriausia provokacija, kažkieno surežisuota. Šia prasme belieka tikėtis, kad valstybė ir valdžia atsilaikys, o temperatūra visuomenėje nekils. Jeigu rimtai nuteis sulaikytus organizatorius, jeigu jie gaus po 3–4 metus, tai nusiramins ir visi kiti. Jie turi suvokti, kad yra mitingai, protestai, ir yra riaušės. Galima mitinguoti, sakyti valdžiai, kad ji negerai daro, ginčytis su Seimo nariais, bet negalima griebtis smurto. Atrodo, kad vėl artėja naujas karantinas, ir piktų žmonių, suprantama, bus. Juokaujant būtų galima pasakyti, kad gal jie susirgs ir tada nusiramins. Nors iš tikrųjų padėtis visai nejuokinga, ta „delta“ atmaina vis labiau plinta, daug žmonių pasiskiepijo, bet vėl daugėja susirgimų. Laukia rimtas ruduo. Kyla tiesiog mirties ir gyvybės klausimas. Užuot kažkuo piktinusis reikėtų galvoti, kaip likti gyvam“, – pabrėžė V.Dumbliauskas.

Bloga komunikacija

Psichoterapeuto Gedimino Navaičio, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesoriaus, teigimu, įvykiai prie Seimo dar kartą paliudijo prastą valdžios komunikaciją. „XXI amžiaus visuomenė yra mokslo, žinių ir modernių technologijų visuomenė, tačiau ne kiekvienas sugeba suvokti principus, kaip veikia mokslinis mąstymas, kas yra patikimumas, įrodymai ir panašiai. Tokie žmonės tarsi lieka visuomenės paraštėse, išsilavinusios socialinės grupės gali tiesiog nesuprasti, kaip reikia bendrauti su mažiau išsilavinusiomis, jas suprasti. Paminėsiu kelis blogos komunikacijos faktus, su kuriais jau susidūrėme. Visi girdėjo šūkį „Petys už laisvę!“, kuris neva turėtų paskatinti žmones skiepytis. Jis yra absoliučiai blogas, nes reiškia, kad už laisvę turime kažką atiduoti. Būtent tai tiesiai transliuojama į žmogaus pasąmonę – tu turi kažką atiduoti. Tai yra labai blogai“, – sakė profesorius.

Jis atkreipė dėmesį į kitą situaciją: kasdien televizorių ekranuose matome skaičius, kiek COVID-19 užsikrėtusių žmonių pateko į ligonines ir kiek jų numirė. „Kas kliudo pridėti dar vieną skaičių – kiek iš jų buvo vakcinuotų? Tai būtų aiški žinia, suprantama bet kokio išsilavinimo žmogui. Paaiškėtų, kad daugiau nei 90 proc. paguldytų į ligonines ir daugiau nei 93 proc. numirusių buvo nevakcinuoti. Šimtus kartų per TV matėme, kaip žmogui į petį bedama adata. Tačiau nematėme, o jei matėme, tai ne daugiau nei 2–3 kartus, kaip žmonės dūsta nuo COVID-19. Galėčiau tęsti ir tęsti, bet, manau, šių pavyzdžių pakanka suprasti, kad tai nesusikalbėjimas. O blogiausia, kad nė nebandoma tinkamai kalbėtis su kitokio pasirengimo ir išsilavinimo visuomenės grupėmis“, – pridūrė G.Navaitis. Pasak jo, neverta stebėtis, kad daliai žmonių gali būti „išplautos smegenys“. Šios ir kitos komunikacinės klaidos, profesoriaus teigimu, lieja vandenį ant Lietuvai priešiškų jėgų malūno, ir būtent su tuo jau susidūrėme.