Ties Rokiškio ir Anykščių rajonų riba esantis Juodonių kaimas (Kamajų sen.) – pats patriotiškiausias. Taip sako čia pabuvoję žmonės, nustebinti vėliavų gausos. Jos, trispalvės, istorinės su Vyčiu, Kamajų ir, žinoma, Europos Sąjungos, prie 22 sodybų plazda beveik ištisus metus. Ne ant pastatų sienų laikiklių, kaip per šventes esame įpratę matyti, o ant stiebų.

Vasario 16- ąją čia vyks viso kaimo šventė – bus iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, ant kurio – skulptoriaus iškaltas Vytis, „Tautiškos giesmės“ žodžiai ir Lietuvos valstybės jubiliejaus skaičius „100“. „Labai gerai jaučiuosi. Nesitikėjau tokio malonaus ažiotažo“, – apie dovaną Lietuvai sako paminklinio akmens ir vėliavų kaimo sumanytojas bei finansuotojas, sostinėje gyvenantis juodoniškis Bronius Juzelskis.

Prijaukino

Gimtajame Juodonių kaime kurti jaukią oazę Vilniuje gyvenantis ir dirbantis B. Juzelskis ėmėsi prieš 10 metų. „Rūpėjo padaryti ką nors gražaus, prasmingo. Tad ir sugalvojau savo pastatus papuošti vėliavomis. Kai ant stiebų jos suplazdėjo, kaimiečiams buvo netikėta ir įdomu. Klausinėjo: „Kas čia bus?“ Iš pradžių labai atsargiai kaimynų domėjausi, ar ir jie norėtų vėliavų prie savo sodybų? Stebėjau reakciją, buvo visokių nuomonių, idėją noriai priėmė penki, o paskui ir kiti sakė, jog būtų neblogai. Beveik visoms sodyboms pats parūpinau stiebus ir vėliavas. Dabar visiems patinka, džiaugiasi ir jaučiasi ypatingi, nes gyvena kaime, kuriame beveik ištisus metus plazda vėliavos“, – apie įgyvendintą patriotinę idėją be prievartos ir komercinio prieskonio pasakojo B. Juzelskis.

Tik žiemos mėnesiais vėliavos nuleidžiamos, sutvarkomos ir laikomos iki pavasario, kad sniegas ir vėjas jų negadintų. Bet šiemet kaimas netaupė – artėjant valstybės jubiliejui, šią savaitę Juodonys sužydo vėliavų mišku ir jos plazdės iki vėlyvo rudens. Ir be jų kaimas „žydi“: vos ne ant kiekvieno medžio ir statinio – pulkai dailių inkilų, išdažytų Lietuvos vėliavos ir kitomis spalvomis.

Šiomis dienomis Juodonys – kaip ant adatų. Žmonės rengiasi sutikti daug svečių – artimųjų, giminaičių, draugų ir šiaip smalsuolių, sugužėsiančių į Vasario 16-osios renginį. Jis bus ypatingas, nes ketinama oficialiai atidengti paminklinį akmenį, pastatytą kelio į kaimą pradžioje.

„Buvau nužiūrėjęs didžiulį riedulį už poros kilometrų nuo mano turizmo sodybos. Galvojau, pasistatysiu savo kieme. Bet paaiškėjo, kad tokio milžino čia neatgabensim. Pasitariau su skulptoriumi uteniškiu Valentinu Šimonėliu. Jam daviau mintį akmenį pastatyti visam kaimui ir kad jį pravažiuojantieji matytų. Na, kad nebūčiau savanaudis… Sutarėm, kad reikėtų mažesnio, parinkom vietą, akmenį atsigabenau iš Ukrainos, skulptorius jame iškalė Vytį. Kai akmenį pastatėme, netrukus sulaukiau malonaus ažiotažo: žmonės skambino, dėkojo, džiaugėsi, kad mes, juodoniškiai, pirmi iškaldinome Vytį valstybės jubiliejui, padėkų gavau iš Vyriausybės, Vyčio fondo, – sakė su jauduliui ypatingos šventės laukiantis B. Juzelskis ir  pašmaikštavo: – Kas beatsitiktų, paminklinis akmuo išliks ir po 200 metų, primindamas praeiviams, kad čia gyveno Lietuvą mylintys žmonės.“

22 sodybų kaimą patriotiškumu užkrėtęs B. Juzelskis gimtinėje praleidžia aštuonis mėnesius per metus, nes, kaip sako, čia ir širdžiai atgaiva, ir yra ko veikti.

Vėliavos džiugina, dulkės nervina

Garbingo amžiaus sulaukę Janina ir Jonas Juzelskiai, Broniaus dėdienė ir dėdė, nė nesvarstė, ar jų sodyboje reikia vėliavos. Sako, su vaikais tik pasitarė, kokią kelti, jie patarė „su Vyčiu“. Tokia kieme ir plevėsuoja. „Išeinam pasivaikščioti, labai gražu, kai tų vėliavų tiek daug. Kasdien šventė“, – neslėpė pasididžiavimo kaimu ir sūnėno puikia idėja ponia Janina.

Vasario 16-ąją jie tikisi sulaukti svečių ir drauge eis prie paminklinio akmens bei į viso kaimo šventę sūnėno sodyboje. Sutuoktiniai, paklausti, ko patriotiškai nuteikiančiuose Juodonyse trūksta, sutartinai atsakė: „Asfalto.“ Mat vasarą žvyrkelis dulka, o dulkės gadina vėliavas.

Jausmai – be komercijos prieskonio

Kaimo gatvės gale esančioje sodyboje šeimininkavo Danutė Jablonskienė, Broniaus sesuo, iš Vilniaus sugrįžusi šventei. „Jau dvi dienos kūrenu krosnis, laukiame daug svečių. Atvažiuos giminaičiai, draugai, noriu, kad būtų šilta“, – pasirengimo šventei rūpesčiais džiaugėsi į gimtinę parvykusi vilnietė.

Jai nejauku, kad valstybės jubiliejus paverstas komerciniu renginiu, sukelta panika, kas daugiau ir kuo didesnių vėliavų iškiš pro langus, kas daugiau renginėlių prigalvos, paukštukų trispalvių prilankstys ar trispalves kojines nusipirks… Sako, patriotizmas turi būti širdyje, ir ne proginis, prikišamas. Juodonių žmonės sodybas vėliavomis  prieš kelerius metus papuošė nelenktyniaudami, be pretenzijų į labiausiai patriotinį kaimą. Ir paminklinį akmenį su Vyčiu – ne dėl padėkų, o kad gražu, prasminga būtų, kad kaimas turėtų gyvastį ir palikimą istorijai.

„Atvažiuokit čia vasarą. Tada dar gražiau, sodybos gėlėmis žydi, kiemai – vėliavomis, sulapoję medžiai – ryškiaspalviais inkilais. Gaila, kad juose paukščiai neapsigyvena. Matyt, nepatinka artima kaimynystė, jie protingesni už žmones, nenori gyventi kaip daugiabučiuose…“ – apie sparnuočiams neįtikusią puošmenų dermę svarstė D. Jablonskienė.

Vienintelis Baltijos šalyse

Eglė Kilienė nesikuklina: Juodonys – vienintelis kaimas Baltijos šalyse, kurio visos sodybos beveik ištisus metus papuoštos vėliavomis. „Kai mums pasiūlė pastatyti stiebą ir iškelti vėliavą, nė sekundės nedvejojom. Tuoj pat paskambinau mamai į Uteną ir pasigyriau. Mane tėvai nuo mažens patriote augino. Buvo 20 metų, kai su būriu jaunų laisvės gynėjų važiavau į Vilnių Sausio 13-ąją. Turiu ir padėkų, ir medaliu esu apdovanota“, – rodė saugomas brangias relikvijas Eglė. Anot jos, gyventi tokiame kaime, kurį drąsiai galima pervadinti į „Vėliavų kaimą“, – didelė garbė ir pasididžiavimas. Va, jei dar valdžia pasirūpintų, kad jų ir kaimynų žemiau esančios sodybos lietingą vasarą netaptų Venecija, būtų čia kone rojus.

Tiesa, žiemą kaimas ištuštėja, nuolat gyvenamos vos devynios sodybos, o vasarą čia judėjimas didelis. Į B. Juzelskio kaimo turizmo sodybą suvažiuoja daug žymių žmonių. Kokių? Moteris porino, kad kaimiečiai jiems „nelenda į akis“. Su vyru Vytautu ji daugiau lyg ir neturi kuo skųstis, tik sveikata prasta, dėl daugybės ligų plačiau ūkininkauti, trobos vidų suremontuoti jėgų stinga.

„Bėga žmonės iš Lietuvos. Jauni sunkiai dirbt nenori. Gal ir dirbtų, jei gerai mokėtų. Bet valdžia tik savo kišenės žiūri, riejasi dėl postų, paprastas žmogus niekam nerūpi“, – apie nykstančią Lietuvą  svarstė Vytautas. Esą jeigu „prie valdžios“ būtų nesavanaudžiai, kad ir tokie kaip kaimą vėliavomis išpuošęs ir paminklinį akmenį pastatęs Bronius, visiems gyventi būtų šviesiau.

Turėjo jie nuomonę ir dėl sukelto Lietuvos šimtmečio šventimo ažiotažo. Eglės nuomone, žmonės kraustosi iš proto, net blynus kepa trispalvės spalvų. „Kaip kam pašviečia. O mums nereikia su niekuo lenktyniaut, tokio kito kaimo kaip Juodonys niekur nerasit“, – išlydėdama iš vėliavomis pasipuošusio kaimo dėstė Eglė. Jai, Sausio 13-osios dalyvei, komercinio patriotizmo nereikia, nes jis, tikras, gyvena širdyje.