Ala­vi­jas, daž­nai va­di­na­mas ali­jo­šiu­mi, au­ga dau­ge­ly­je na­mų, ta­čiau tik ne­dau­ge­liui au­gin­to­jų šis ver­tin­gas au­ga­las at­si­dė­ko­ja nuo­sta­biais žie­dais. Aly­tiš­kė Lai­ma Mac­ke­vi­čie­nė vie­na iš lai­min­gų­jų, ku­rios na­muo­se ali­jo­šius pra­žy­do.

Ma­mos at­mi­ni­mas

Ali­jo­šius mo­ters na­muo­se at­si­ra­do pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je. „Po ma­mos mir­ties iš Tau­ra­gės jį į sa­vo na­mus par­si­ve­žiau kaip ma­mos at­mi­ni­mą“, – sa­kė aly­tiš­kė. Maž­daug met­ro aukš­čio ali­jo­šių, au­gan­tį de­šim­ties lit­rų va­zo­ne, iki pa­va­sa­rio lai­kė kam­ba­ry­je ir pri­žiū­rė­jo kaip ir ki­tas kam­ba­ri­nes gė­les, o at­ėjus pa­va­sa­riui ir pra­ėjus šal­nų pa­vo­jui iš­ne­šė į lau­ką.

Kie­me ali­jo­šiui L.Mac­ke­vi­čie­nė pa­rin­ko nuo vė­jų ap­sau­go­tą vie­tą, kur ne­pa­siek­da­vo tie­sio­gi­niai sau­lės spin­du­liai. „Vi­są va­sa­rą jį lais­čiau sai­kin­gai, bet ne­trę­šiau nė kar­to. Kai at­ėjo ru­duo ir nak­tys pa­si­da­rė šal­tos, per­ne­šiau į pa­tal­pas, ku­rios ne­bu­vo šil­do­mos kas­dien“, – pa­sa­ko­jo ali­jo­šiaus šei­mi­nin­kė.

Apie tai, kad jos au­gi­na­mas ali­jo­šius ga­li pra­žys­ti, mo­te­ris sa­kė net ne­pa­gal­vo­ju­si, to­dėl, spa­lio pra­džio­je pa­ste­bė­ju­si be­si­for­muo­jan­tį žie­dą, la­bai nu­ste­bo. Maž­daug po­ra sa­vai­čių pum­pu­ras pa­ma­žu di­dė­jo, kol iš­lei­do stie­bą, ku­rio vir­šū­nė­je pra­dė­jo skleis­tis gel­to­nai oran­ži­nės spal­vos žie­das.

„Žie­do gro­žiu gė­rė­jo­mės ke­lias sa­vai­tes, po to pa­ma­žu jis pra­dė­jo vys­ti. Ali­jo­šiaus pra­žy­di­mas lap­kri­tį man tu­ri ypa­tin­gą prasmę, nes bū­tent šį mė­ne­sį į am­ži­ny­bę iš­ke­lia­vo ma­ma. Tai sa­vo­tiš­kas ry­šio su ja pa­si­reiš­ki­mas per dau­ge­lį me­tų au­gin­tą au­ga­lą“, – jaut­riais pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si aly­tiš­kė.

Kiek tiks­liai me­tų ga­li bū­ti ali­jo­šiui, L.Mac­ke­vi­čie­nė sa­kė ne­ga­lė­tų pa­sa­ky­ti, ta­čiau tik­rai ne ma­žiau kaip de­šimt.

Ali­jo­šius – ne vie­nin­te­lė re­tai žy­din­ti gė­lė, pra­žy­du­si mo­ters na­muo­se. Prieš me­tus ją ma­lo­niai nu­ste­bi­no taip pat re­tai pra­žys­tan­tis pi­ni­gų me­dis. L.Mac­ke­vi­čie­nė juo­kau­ja, kad ge­riau­siai jai au­gin­ti se­ka­si re­tai re­tai žie­dais džiu­gi­nan­čius au­ga­lus, nors jo­kios ypa­tin­gos prie­žiū­ros jiems ir ne­ski­ria.

La­bai ver­tin­gas au­ga­las

Dau­gia­me­tis vis­ža­lis žo­li­nis au­ga­las ala­vi­jas pri­klau­so plė­nū­ni­nių šei­mos au­ga­lų gen­čiai. Nors daž­niau­siai jis au­gi­na­mas tarp kam­ba­ri­nių gė­lių, tai yra vais­ti­nis au­ga­las, va­di­na­mas vais­tu nuo vi­sų li­gų.

Ala­vi­jų pa­sau­ly­je yra pri­skai­čiuo­ja­ma dau­giau kaip 300 rū­šių. Na­tū­ra­liai jie gam­to­je au­ga Af­ri­ko­je, Ma­da­gas­ka­re, Ara­bi­jo­je – sa­va­no­se, pus­dy­ku­mė­se, mo­lin­guo­se ir sau­suo­se kal­vų ir kal­nų šlai­tuo­se tarp ak­me­nų, bei smė­ly­nuo­se ar re­tuo­se krū­my­nuo­se, pa­siek­da­mi net 4 met­rų aukš­tį.

Gy­do­mo­sios ala­vi­jų sa­vy­bes bu­vo ži­no­mos jau se­no­vės egip­tie­čiams, gy­ve­nu­siems ke­li tūks­tan­čius me­tų prieš mū­sų erą. Le­gen­dos pa­sa­ko­ja, kad ala­vi­jų sul­tis, no­rė­da­mos iš­sau­go­ti sa­vo gro­žį, nau­do­jo Egip­to fa­ra­o­nės – Ne­fer­ti­tė ir Kle­o­pat­ra, o di­dy­sis kar­ve­dys Alek­san­dras Ma­ke­do­nie­tis ala­vi­jų sul­ti­mis gy­dė mū­šiuo­se su­žeis­tų ka­rių žaiz­das. Ala­vi­jai bu­vo nau­do­ja­mi fa­ra­o­nų bal­za­ma­vi­mui.

Nors ala­vi­jų rū­šių yra šim­tai, me­di­ci­no­je ir kos­me­ti­ko­je nau­do­ja­mos tik ke­lios. „Tik­ruo­ju“ ala­vi­ju­mi lai­ko­mas Aloe Ve­ra (Aloe Bar­ba­den­sis Mil­ler), na­tū­ra­liai au­gan­tis karš­to­je ir sau­so­je dy­ku­mo­je. Pa­gal che­mi­nę su­dė­tį jam ar­ti­miau­sias yra Aloe Ar­bo­res­cens – me­dė­jan­tis ala­vi­jas, pla­čiai au­gi­na­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vo­je na­muo­se ant pa­lan­gių. Abi šios ala­vi­jo rū­šys daž­niau­siai nau­do­ja­mos ruo­šiant įvai­rius vais­ti­nius ir kos­me­ti­kos pro­duk­tus.

Moks­li­niais ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad me­dė­jan­čio ala­vi­jo sul­ty­se yra ma­žiau­siai 75 mais­ti­niai kom­po­nen­tai, taip pat gau­su vi­ta­mi­nų, ami­no rūgš­čių, mi­ne­ra­lų, mik­ro­ele­men­tų, or­ga­ni­nių rūgš­čių ir ki­tų ver­tin­gų kom­po­nen­tų. Ala­vi­jas lai­ko­mas na­tū­ra­liu an­ti­bio­ti­ku, veiks­min­gai mal­ši­na skaus­mą, tu­ri an­ti­mik­ro­bi­nių savybių, ko­vo­ja su vi­ru­sais, re­gu­liuo­ja virš­ki­na­mo­jo trak­to veik­lą, stip­ri­na plau­kus ir ska­ti­na jų au­gi­mą, pa­de­da nuo daž­no vi­du­rių už­kie­tė­ji­mo, sul­čių kom­pre­sais gy­do­mi nu­ša­li­mai, spuo­guo­ta ir rie­bi vei­do oda.