Quantcast
ŠalyjeVerslasŪkininkų žiniosTechnikos kiemasSodybaKultūraPatarimaiSveikata Regionai
Atskirk pelus nuo grūdų
Bendruomenės
Konkursai
Kultūra
LKBK – mūsų nepriklausomybės šauklys
Moters pasaulis
Naujienos
Nuomonės
Patarimai
Šalyje
Sodyba
Sveikata
Technikos kiemas
Ūkininkų žinios
Verslas
Regionai
Alytaus
Kauno
Klaipėdos
Marijampolės
Panevėžio
Šiaulių
Tauragės
Telšių
Utenos
Vilniaus
Rubrika
Dainininkė kuria vazonus – ir pomėgis, ir nauda
Bu­vu­si Šiau­lių vals­ty­bi­nio ka­me­ri­nio cho­ro „Po­li­fo­ni­ja“ dai­ni­nin­kė Li­gi­ta Žu­kai­tė prieš sep­ty­ne­rius me­tus in­ter­ne­te pa­ma­tė vaiz­do įra­šą, ku­ria­me žmo­gus iš dur­pių ir ce­men­to lip­dė va­zo­nus. Mo­te­rį už­siė­mi­mas su­do­mi­no, pra­dė­ju­si eks­pe­ri­men­tuo­ti pa­ju­to trau­ką, nes dur­pė šil­ta, ge­rai pa­ruoš­ta, iš­min­ky­ta lip­do­ma ma­sė pri­me­na plas­ti­li­ną ir ne­ju­čia nu­ke­lia į vai­kys­tę, į mo­čiu­tės kai­mą – tar­si ra­mi­nan­ti ir įkve­pian­ti me­di­ta­ci­ja. O kur dar kū­ry­bi­nis pro­ce­sas, kai dar­bus de­ko­ruo­ja iš ša­ke­lių, ber­žo to­šies, sa­ma­nų, kan­ko­rė­žių gims­tan­čio­mis kom­po­zi­ci­jo­mis. Da­bar jos va­zo­nai puo­šia ne vie­ną kie­mą už­sie­ny­je, ypač Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se. Jo­niš­ky­je, kur ne­se­niai ap­si­sto­jo gy­ven­ti, pir­kė­jų dar ma­ža.
Dur­pių ir ce­men­to va­zo­nai so­dy­bo­je su­si­lie­ja su gam­ta – pil­ki, rus­vi at­spal­viai tar­si pra­tę­sia gre­ta au­gan­čio me­džio ka­mie­ną, pri­si­jun­gia prie laip­tų pa­ko­pų, ak­me­ni­nės sie­ne­lės ap­sa­ma­no­ju­sio kups­to. Iš jų nu­dryks­ta svy­ran­čių gė­lių ka­sos, šau­na į vir­šų tu­jų smai­lės. Lo­ve­liai, du­be­nys, ap­va­lūs ir ker­tuo­ti, ant ko­jos, tar­si mil­ži­niš­kos tau­rės, su to­šies raš­tais, sa­ma­nų, vi­jok­lių, ša­ke­lių vaiz­de­liais – ri­kiuo­ja­si Li­gi­tos Žu­kai­tės dar­bai, ku­riuos ji pra­dė­jo kur­ti prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Prie jų pra­lei­džia lais­vas va­lan­das nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens, nes už­sii­ma tuo lau­ke po at­vi­ru dan­gu­mi. Iš pra­džių pa­ruo­šia ma­sę – iš di­džio­sios da­lies dur­pių, ma­žiau ce­men­to ir van­dens, o ta­da lip­do pa­gal pa­si­ruoš­tą for­mą, de­ko­ruo­da­ma įvai­rio­mis gam­ti­nė­mis me­džia­go­mis. „Nu­si­bo­do tie plas­ti­ki­niai va­zo­nai. Kai kam jie pa­tin­ka ir tin­ka, bet man no­rė­jo­si gam­tos dvelks­mo, na­tū­ra­lu­mo. Nu­vy­ku­si prie jū­ros pri­ren­ku mai­šus van­dens nu­glu­  din­tų ša­ke­lių, iš­mes­tų kriauk­lių, iš miš­ko tem­piu kan­ko­rė­žius, sa­ma­nas, žie­ves. Pas­kui dė­lio­ju, de­ri­nu. Kū­ry­bi­nis pro­ce­sas įtrau­kia“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris. Pir­mie­ji dar­bai puo­šė na­mus, juo­se au­gi­no ne tik gė­les, bet ir dar­žo­ves: kra­pus, sa­lo­tas, agur­kus, po­mi­do­rus. Pas­kui do­va­no­jo no­rin­tiems drau­gams. Iš jų su­ži­no­jo pa­žįs­ta­mi, ir jiems pri­rei­kė – sau ar­ba do­va­noms. Taip po tru­pu­tį po­mė­gis pra­dė­jo ne­šti ne­di­de­les pa­ja­mas. jnfojoniskisvazonaslr

Ne­ma­žai va­zo­nų – už­sie­ny­je

„Ku­rį lai­ką dir­bau Šve­di­jo­je. Ka­dan­gi sū­nus nuo vai­kys­tės la­bai no­rė­jo stu­di­juo­ti ir gy­ven­ti Aust­ra­li­jo­je, šiuo me­tu šią sva­jo­nę ir įgy­ven­di­na. O moks­las mo­ka­mas, pra­gy­ve­ni­mas bran­gus, tad nu­spren­džiau vyk­ti sve­tur, kur at­ly­gi­ni­mai ki­ti, kad ga­lė­čiau jam pa­dė­ti. Pa­žįs­ta­mas pa­si­tei­ra­vo: „Val­gy­ti ga­min­ti mo­ki? Ga­lė­tum bū­ti vi­rė­ja ir 50-čiai vy­rų pie­tus ga­min­ti?“ At­sa­kiau: „Ga­lė­čiau“. Taip at­si­dū­riau Šve­di­jo­je, kur pus­šim­čio lie­tu­vių, uk­rai­nie­čių bri­ga­dai, dir­bu­siai miš­ke, sta­ty­bo­se, ga­min­da­vau val­gį, – pa­sa­ko­ja L. Žu­kai­tė. – Lip­dy­mo po­mė­gio neat­si­sa­kiau. Ma­no va­zo­nus pas vie­nus ten gy­ve­nan­čius lie­tu­vius pa­ma­tė šve­dai ir už­sa­kė sa­vo vieš­bu­čiui.“ Vė­liau mo­te­ris ku­rį lai­ką vie­šė­jo Is­pa­ni­jo­je. Už gy­ve­na­mą būs­tą da­lį nuo­mos mo­kė­jo pi­ni­gais, o da­lį – bar­te­ri­niais mai­nais – sa­vo dar­bais, ku­rių sa­vi­nin­kai taip pat pa­gei­da­vo. „Is­pa­ni­jo­je pri­si­rink­da­vau la­bai įdo­mios gam­ti­nės me­džia­gos. Be­ne la­biau­siai su­ža­vė­jo jū­ros iš­me­ta­mi į kran­tą iš jūr­žo­lių su­suk­ti, su­vo­lio­ti tar­si vil­na ka­muo­liu­kai. Jų bū­na įvai­riaus dy­džio. De­ko­rui pui­kiai tin­ka. Jei bū­čiau ga­lė­ju­si, tik­riau­siai va­go­ną į Lie­tu­vą bū­čiau par­si­ve­žu­si“, – juo­kia­si gra­žia­dar­bė. Jos va­zo­nai iš­ke­lia­vę ir į Vo­kie­ti­ją, kur pri­žiū­rė­jo neį­ga­lią se­no­lę, Aust­ri­ją, Pran­cū­zi­ją. Lie­tu­vo­je ji il­gą lai­ką ne­si­sten­gė „iš­lįs­ti į vie­šu­mą“. Tik šie­met da­ly­va­vo Jo­niš­kio mies­to die­nos mu­gė­je. Da­lį sa­vo dar­bų da­vė pre­kiau­ti vie­nai mo­te­riai Vil­niu­je. Bet su­pra­to, kad pir­kė­jui svar­bu ma­ty­ti ga­min­to­ją, o ne par­da­vė­ją, nes jis no­ri su­ži­no­ti dau­giau apie va­zo­nų sa­vy­bes, pa­si­tar­ti, tiks­liai iš­siaiš­kin­ti, iš ko jie pa­ga­min­ti, kaip juos lai­ky­ti. „Kar­tais žmo­nės gal­vo­ja, kad į ma­no su­kur­tus va­zo­nus rei­kia įsta­ty­ti gė­les jau su ki­tais, įpras­tais va­zo­nė­liais. Ne – į juos tie­siai rei­kia pil­ti pa­ruoš­tą že­mę ir so­din­ti au­ga­lą. Nes dur­pių ir ce­men­to va­zo­nams rei­ka­lin­ga drėg­mė. Ir ši­lu­ma, ir šal­tis. To­dėl jie pui­kiau­siai pa­lie­ka­mi sto­vė­ti lau­ke per žie­mą. Ga­vę drėg­mės pa­tam­sė­ja, džiū­da­mi pa­švie­sė­ja, – aiš­ki­na Li­gi­ta Žu­kai­tė. – Jie la­bai tvir­ti, nu­kri­tę ne­su­dūž­ta. Kar­tą vie­na mo­te­ris man ėmė sa­ky­ti, kad va­zo­nas su­ski­lo. Sa­kau, ne­ga­li bū­ti. Ta­da jos vy­ras pri­si­pa­ži­no, kad kliu­dė pra­va­žiuo­da­mas trak­to­riu­mi.“ jnfojoniskisvazonai20lr

Be­veik 30 me­tų dai­na­vo „Po­li­fo­ni­jo­je“

Jau be­veik me­tus lai­ko L. Žu­kai­tė gy­ve­na Jo­niš­ky­je at­si­kė­lu­si iš Šiau­lių, kur be­veik vi­są gy­ve­ni­mą ati­da­vė mu­zi­kai, apie 30 me­tų dai­na­vo vals­ty­bi­nia­me ka­me­ri­nia­me „Po­li­fo­ni­jos“ cho­re. Ke­lias į mu­zi­ką bu­vo už­prog­ra­muo­tas nuo vai­kys­tės. Jos ma­ma – cho­ro di­ri­gen­tė, tė­vas – smui­ki­nin­kas. „Aš ta­pau cho­ro dai­ni­nin­ke. Stu­di­juo­da­ma gro­jau ir for­te­pi­jo­nu. O da­bar „gro­ju“ ce­men­tu, – op­ti­mis­tiš­kai apie per­mai­nas kal­ba mo­te­ris. – Su „Po­li­fo­ni­ja“ praė­jo gra­žus lai­kas. Kon­cer­tuo­da­mi la­bai daug ke­liau­da­vo­me po įvai­rias ša­lis. Eg­zo­tiš­kiau­sios iš­vy­kos tur­būt į Bra­zi­li­ją ir Ar­gen­ti­ną, be­ne dau­giau­sia kar­tų lan­ky­ta­si Skan­di­na­vi­jo­je. Bet la­bai įdo­mu bū­da­vo ir Uk­rai­no­je, Ru­si­jo­je. Mask­vo­je, nors So­vie­tų Są­jun­gos jau ne­bu­vo, dar il­gai į fes­ti­va­lius su­va­žiuo­da­vo be­veik vi­sų 15 res­pub­li­kų cho­rai.“ Li­gi­ta Žu­kai­tė sa­ko, kad tuo me­tu vi­sas jos gy­ve­ni­mas su­ko­si ap­link mu­zi­ką. Iš ry­to re­pe­ti­ci­jos, vė­liau – kon­cer­tai, da­ly­va­vi­mas su cho­ru vi­so­se vals­ty­bi­nė­se, mies­to šven­tė­se, spek­tak­liai vai­kams. jnfojoniskisvazonai13lr

Jo­niš­kis jai pa­tin­ka

„Sū­naus iš­vy­ki­mas stu­di­juo­ti į Aust­ra­li­ją man bu­vo kaip spy­ris į už­pa­ka­lį kaž­ką keis­ti gy­ve­ni­me. Juk iš tie­sų rei­kia su­pras­ti, kad iki pen­si­jos ne­dai­nuo­si cho­re. Išė­ju­si iš „Po­li­fo­ni­jos“ me­tus lai­ko ver­kiau, ne­ga­lė­jau klau­sy­tis įra­šų. O pa­skui vis­kas praė­jo. Pa­siil­gu­si bet ka­da ga­liu nu­va­žiuo­ti, ap­lan­ky­ti ko­le­gas. Bet po­rei­kio dai­nuo­ti ne­tu­riu“, – tvir­ti­na Jo­niš­ky­je ap­si­gy­ve­nu­si bu­vu­si cho­ro dai­ni­nin­kė. Ji sa­ko, kad Jo­niš­kis pa­tin­ka: ra­mu, jau­ku, ža­lia, ap­lin­ka gra­žė­ja, ma­lo­nu net iš­girs­ti kai­my­nys­tė­je gie­dan­tį gai­dį. „Vi­sa­da mė­gau ma­žus mies­te­lius, net Šiau­liuo­se pa­sta­ruo­ju me­tu gy­ve­nau so­de ne­to­li Rė­ky­vos eže­ro. Ma­no ma­ma – nuo Za­ra­sų kraš­to, tai vie­nin­te­lis da­ly­kas, ko Jo­niš­ky­je trūks­ta – eže­rų“, – sa­ko L. Žu­kai­tė.
Rekomenduojami video