LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Norėjosi gamtos dvelksmo
Durpių ir cemento vazonai sodyboje susilieja su gamta – pilki, rusvi atspalviai tarsi pratęsia greta augančio medžio kamieną, prisijungia prie laiptų pakopų, akmeninės sienelės apsamanojusio kupsto. Iš jų nudryksta svyrančių gėlių kasos, šauna į viršų tujų smailės. Loveliai, dubenys, apvalūs ir kertuoti, ant kojos, tarsi milžiniškos taurės, su tošies raštais, samanų, vijoklių, šakelių vaizdeliais – rikiuojasi Ligitos Žukaitės darbai, kuriuos ji pradėjo kurti prieš septynerius metus. Prie jų praleidžia laisvas valandas nuo pavasario iki rudens, nes užsiima tuo lauke po atviru dangumi. Iš pradžių paruošia masę – iš didžiosios dalies durpių, mažiau cemento ir vandens, o tada lipdo pagal pasiruoštą formą, dekoruodama įvairiomis gamtinėmis medžiagomis. „Nusibodo tie plastikiniai vazonai. Kai kam jie patinka ir tinka, bet man norėjosi gamtos dvelksmo, natūralumo. Nuvykusi prie jūros prirenku maišus vandens nuglu dintų šakelių, išmestų kriauklių, iš miško tempiu kankorėžius, samanas, žieves. Paskui dėlioju, derinu. Kūrybinis procesas įtraukia“, – pasakoja moteris. Pirmieji darbai puošė namus, juose augino ne tik gėles, bet ir daržoves: krapus, salotas, agurkus, pomidorus. Paskui dovanojo norintiems draugams. Iš jų sužinojo pažįstami, ir jiems prireikė – sau arba dovanoms. Taip po truputį pomėgis pradėjo nešti nedideles pajamas. 
Nemažai vazonų – užsienyje
„Kurį laiką dirbau Švedijoje. Kadangi sūnus nuo vaikystės labai norėjo studijuoti ir gyventi Australijoje, šiuo metu šią svajonę ir įgyvendina. O mokslas mokamas, pragyvenimas brangus, tad nusprendžiau vykti svetur, kur atlyginimai kiti, kad galėčiau jam padėti. Pažįstamas pasiteiravo: „Valgyti gaminti moki? Galėtum būti virėja ir 50-čiai vyrų pietus gaminti?“ Atsakiau: „Galėčiau“. Taip atsidūriau Švedijoje, kur pusšimčio lietuvių, ukrainiečių brigadai, dirbusiai miške, statybose, gamindavau valgį, – pasakoja L. Žukaitė. – Lipdymo pomėgio neatsisakiau. Mano vazonus pas vienus ten gyvenančius lietuvius pamatė švedai ir užsakė savo viešbučiui.“ Vėliau moteris kurį laiką viešėjo Ispanijoje. Už gyvenamą būstą dalį nuomos mokėjo pinigais, o dalį – barteriniais mainais – savo darbais, kurių savininkai taip pat pageidavo. „Ispanijoje prisirinkdavau labai įdomios gamtinės medžiagos. Bene labiausiai sužavėjo jūros išmetami į krantą iš jūržolių susukti, suvolioti tarsi vilna kamuoliukai. Jų būna įvairiaus dydžio. Dekorui puikiai tinka. Jei būčiau galėjusi, tikriausiai vagoną į Lietuvą būčiau parsivežusi“, – juokiasi gražiadarbė. Jos vazonai iškeliavę ir į Vokietiją, kur prižiūrėjo neįgalią senolę, Austriją, Prancūziją. Lietuvoje ji ilgą laiką nesistengė „išlįsti į viešumą“. Tik šiemet dalyvavo Joniškio miesto dienos mugėje. Dalį savo darbų davė prekiauti vienai moteriai Vilniuje. Bet suprato, kad pirkėjui svarbu matyti gamintoją, o ne pardavėją, nes jis nori sužinoti daugiau apie vazonų savybes, pasitarti, tiksliai išsiaiškinti, iš ko jie pagaminti, kaip juos laikyti. „Kartais žmonės galvoja, kad į mano sukurtus vazonus reikia įstatyti gėles jau su kitais, įprastais vazonėliais. Ne – į juos tiesiai reikia pilti paruoštą žemę ir sodinti augalą. Nes durpių ir cemento vazonams reikalinga drėgmė. Ir šiluma, ir šaltis. Todėl jie puikiausiai paliekami stovėti lauke per žiemą. Gavę drėgmės patamsėja, džiūdami pašviesėja, – aiškina Ligita Žukaitė. – Jie labai tvirti, nukritę nesudūžta. Kartą viena moteris man ėmė sakyti, kad vazonas suskilo. Sakau, negali būti. Tada jos vyras prisipažino, kad kliudė pravažiuodamas traktoriumi.“
Beveik 30 metų dainavo „Polifonijoje“
Jau beveik metus laiko L. Žukaitė gyvena Joniškyje atsikėlusi iš Šiaulių, kur beveik visą gyvenimą atidavė muzikai, apie 30 metų dainavo valstybiniame kameriniame „Polifonijos“ chore. Kelias į muziką buvo užprogramuotas nuo vaikystės. Jos mama – choro dirigentė, tėvas – smuikininkas. „Aš tapau choro dainininke. Studijuodama grojau ir fortepijonu. O dabar „groju“ cementu, – optimistiškai apie permainas kalba moteris. – Su „Polifonija“ praėjo gražus laikas. Koncertuodami labai daug keliaudavome po įvairias šalis. Egzotiškiausios išvykos turbūt į Braziliją ir Argentiną, bene daugiausia kartų lankytasi Skandinavijoje. Bet labai įdomu būdavo ir Ukrainoje, Rusijoje. Maskvoje, nors Sovietų Sąjungos jau nebuvo, dar ilgai į festivalius suvažiuodavo beveik visų 15 respublikų chorai.“ Ligita Žukaitė sako, kad tuo metu visas jos gyvenimas sukosi aplink muziką. Iš ryto repeticijos, vėliau – koncertai, dalyvavimas su choru visose valstybinėse, miesto šventėse, spektakliai vaikams.
Joniškis jai patinka
„Sūnaus išvykimas studijuoti į Australiją man buvo kaip spyris į užpakalį kažką keisti gyvenime. Juk iš tiesų reikia suprasti, kad iki pensijos nedainuosi chore. Išėjusi iš „Polifonijos“ metus laiko verkiau, negalėjau klausytis įrašų. O paskui viskas praėjo. Pasiilgusi bet kada galiu nuvažiuoti, aplankyti kolegas. Bet poreikio dainuoti neturiu“, – tvirtina Joniškyje apsigyvenusi buvusi choro dainininkė. Ji sako, kad Joniškis patinka: ramu, jauku, žalia, aplinka gražėja, malonu net išgirsti kaimynystėje giedantį gaidį. „Visada mėgau mažus miestelius, net Šiauliuose pastaruoju metu gyvenau sode netoli Rėkyvos ežero. Mano mama – nuo Zarasų krašto, tai vienintelis dalykas, ko Joniškyje trūksta – ežerų“, – sako L. Žukaitė.
