Pastaraisiais metais nuolat girdėti siūlymai atgal į Lietuvą susigrąžinti emigrantus. Buvo investuota į reklamą, kalbėta apie tam tikras lengvatines priemones sugrįžusiems pirkti būstą ar steigti verslą. Tačiau Ievai Juozaitienei ir jos vyrui Mantui viso to neprireikė. Apsispręsti grįžti į Lietuvą padėjo šalia Rietavo, vaizdingoje vietoje įsigyta sodyba. Šiandieną ji ne tik nuo pamatų sutvarkyta ir skoningai įrengta – jauna šeima svarsto regione pradėti savo kaimo turizmo verslą.

Lemtingas sprendimas

Ko gero, daugelis mūsų turi giminaičių, draugų ar tiesiog pažįstamų, kurie vasaras leidžia uždarbiaudami užsienyje. Taip vasaras Jungtinėje Karalystėje, Londone „parduodavo“ Ieva su Mantu. Jauna pora į šį Europos didmiestį pirmą kartą išvyko 2004 metais, po to dar du metus iš eilės. Tačiau paskutinis vizitas buvo lemtingas. Šeimyna nusprendė nebesiblaškyti su lagaminais tarp Lietuvos ir Londono, tad pasiliko užsienyje. „Trečią vasarą išvažiavome ir pasilikome. Buvome jauni, norėjome į didmiestį, kur daugiau galimybių, didesni atlyginimai“, – gyvenimu Londone susiviliojo I.Juozaitienė.

Gyvenimas didmiestyje klojosi puikiai. Geri darbai, solidūs atlyginimai, Londone šeimai pavyko įsigyti būstą. Anot pašnekovės, ji sau ir artimiesiems kartojusi, kad į Lietuvą tikrai nebegrįš, šaknis jauna šeima bandė įleisti jau Jungtinėje Karalystėje. Tačiau viskas pasikeitė į pasaulį pasibeldus Juozaičių pirmagimei Katalėjai. Tada rimtai pradėjo kirbėti abejonės, ar jiedu norės dukrą leisti į mokyklą svečioje šalyje. „Pamačiau, kokia vaikystė augant tokiame mieste. Darželių ir mokyklų sistema tokia, kad vaikams nėra jokios laisvės. Reikėjo apsispręsti, ar kai dukrai sueis 7 metai mes grįšime į Lietuvą, ar Londone liksime visam laikui“, – tikina I.Juozaitienė.

2015 metais Ieva su šeima dar kartą sugrįžo į Lietuvą sutikti Velykų, pasimatyti su giminaičiais. Šis vizitas neturėjo būti kuo nors išskirtinis, tačiau taip jau atsitiko, kad visai neplanuojant ši kelionė į Lietuvą vėliau jiems tapo tvirta priežastimi sugrįžti į Lietuvą visam laikui.

„Kaip ir kitais kartais, tada tiesiog sugrįžome sutikti šventes. Mano tėtis dirbo mokyklos autobusiuko vairuotoju, jis iš kaimų surinkdavo vaikus ir juos atveždavo į mokyklą Rietave. Viename iš nuošalių kaimų gyveno toks senolis, kurį nuo keliuko paimdavo ir vis pavėžėdavo mano tėtis. Jis jam prasitarė, kad pardavinėja savo sodybą. Tėtis iškart mums pasiūlė nuvažiuoti pažiūrėti, sodyba jam buvo labai graži. Kaip tyčia tą vakarą dukra susirgo, jai pakilo temperatūra, o kitą dieną jau laukė skrydis į Londoną. Tėtis vis tiek nepasidavė, mus įkalbinėjo nuvažiuoti ir bent pažiūrėti. Kai nuvykome, galvoje buvo tik vienas žodis: „oho“! Tą pačią dieną sukirtome rankomis ir mums visiškai netikėtai tapome naujais jos šeimininkais. Tai buvo mums patiems labai netikėtas žingsnis, nes mes dar net negalvojome apie grįžimą į Lietuvą“, – prisimena Ieva.

Iš Londono – į vienkiemį

Ir po sodybos įsigijimo šeimyna į Lietuvą kraustytis neskubėjo. Darbas, auganti dukrytė, Londone įsigytas būstas – tvirtas pagrindas po kojomis, kurį metai iš metų statėsi šeimyna. Vis dėlto gyvendami didmiestyje vis dažniau pagalvodavo, koks būtų gyvenimas kaime, vienkiemyje, kur laukė jų įsigyta sodyba. „Sau vis kartojau, kad sugrįžti namo nebus taip baisu, kaip išvažiuoti svetur. Nuojauta sakė, kad viskas bus gerai. Ji neapgavo“, – su plačia šypsena pasakoja I.Juozaitienė.

Lemtingi tapo 2020 metai. Tuo metu visą pasaulį užvaldė prasidėjusi COVID-19 pandemija. Tų metų vasarį, dar prieš Lietuvai paskelbiant karantiną, šeima apsisprendė sugrįžti. „Paskambinome šeimai ir pasakėme, kad sugrįžtame, paklausėme, ar mus priims. Įdėjome skelbimą, kad Londone parduodame namą, automobilius. Tačiau pandemija sustabdė nekilnojamojo turto rinką, niekas negalėjo ateiti apsižiūrėti namo, todėl procesas užtruko. Mums pavyko sugrįžti tik tų pačių metų lapkritį. Tie metai mums buvo iš tiesų pilni permainų: pardavėme turėtą būstą, pakeitėme šalį, darbus, į pasaulį pasibeldė dar viena mūsų atžala – sūnus“, – apie šeimos sprendimą sugrįžti į tėviškę pasakoja Ieva.

Savo rankomis

Ilgai netrukus Juozaičiai visa galva pasinėrė į namų renovacijos projektą. 1908 metų statybos sodyba reikalavo kapitalinio remonto, kur bedursi pirštu – visur buvo daugiau ar mažiau rūpesčių, kuriuos reikėjo nedelsiant taisyti.

„Gyvenamieji namai buvo tikrai prastos būklės. Aš bandžiau vyrą įtikinti viską nugriauti, nes atrodė tiesiog per sudėtinga ją suremontuoti. Grindys įgriuvusios, namo apdaila irgi patrešusi, stogas kiauras, namo krosnies plytos tiesiog byrėjo. Bet vyras buvo užsispyręs: norėjo senų balkių, autentiškų rąstų, tikro kaimiško jausmo“, – vyro pasiryžimą remontuoti sodybą savo rankomis prisiminė pašnekovė.

Kadangi Mantas turėjo nemažai statybinės patirties, daug darbų sodyboje nudirbo pats. Keitė namo fasadą, sutvirtino pamatus, nuardė stogą. Samdyti teko tik kelis pagalbininkus, padėjusius ardyti senas, sudūlijusias namo dalis.

„Beveik visus darbus padarėme patys. Pirmiausia labai sunku rasti gerus meistrus, jų reikia laukti labai ilgai, o ir, neslėpkime, jų darbo įkainiai kosminiai. Bandėme sutaupyti, stengėmės kuo daugiau darbų atlikti patys, žinoma, mums labai padėjo draugai. Net negaliu pasakyti, kurie darbai buvo sunkiausi. Viskas buvo nelengva. Mes tokį projektą turėjome pirmą kartą, natūralu, kad padarėme klaidų. Kad ir kaip viską kruopščiai suplanuoji, darbai stringa, atsiranda nesklandumų. Jei dabar viską reikėtų daryti iš naujo, jau būtume labiau patyrę“, – nelengvą, tačiau įveiktą kelią remontuojant šimtametę sodybą prisimena I.Juozaitienė.

Pilkas ančiukas virtęs gulbe. Toks įspūdis susidaro vartant šeimos nuotraukų albumą, kurioje aiškiai matyti vaizdai „prieš“ ir „po“. Senutėlė troba turi ir šiuolaikišką antrą aukštą su panoraminiu vaizdu į mišką. Prie pat lango įrengta stilinga vonia. „Socialiniuose tinkluose pasidalijau šia nuotrauka. Žmonės pradėjo klausinėti, ar mūsų niekas nenužiūrės, – juokiasi sodybos naujakurė. – Kelių kilometrų spinduliu nėra gyventojų, mus gali pamatyti tik stirnos ar bebrai.“

Ieva tikina, kad visą sodybos namų interjerą kūrė pati. Kadangi Ievos mėgstama spalva yra juoda, naujam gyvenimui prikeltame name vyrauja daug tamsių detalių. „Nesamdžiau jokių dizainerių, viskas gimė mano galvoje“, – pridūrė ji.

Akcentas – žalios sodybos „akys“

Sodyboje esantis tvenkinys – tikras kiemo akcentas. Pasak Ievos, jis ir buvo pagrindinis „kaltininkas“ priimant sprendimą įsigyti nuošalią sodybą. „Seni namai mums įspūdžio nedarė. Buvome tikri, kad juos arba griausime ir statysime naujai, arba pilnai suremontuosime, juk nesame tinginiai, – juokiasi pašnekovė. – O štai tvenkinys yra permatomai žalios spalvos. Tai lyg sumažinta Žaliųjų ežerų versija. Jis buvo 4 arų, bet dabar išplėtėme iki 12. Mano tėtis prileido nemažai žuvų, jos plaukioja dėl grožio. Dar vieną kūdrą iškasėme kitoje vietoje, kur visada labai šlapia. Praėjusį rudenį iškasėme, o dabar ji visiškai pilna.“

Aplink sodybą 6 ha žemės. Visas sklypas naudojamas protingai, siekiant išnaudoti visas galimybes, kokias suteikia kaimas. Į sodybą iš Biržų atkeliavo ir žirgai žemaitukai. Dukra paprašė iškart dviejų žirgų, mat vienam būtų buvę liūdna. Žirgai – tikra Juozaičių pirmagimės aistra, nuo mažų dienų ji treniruojasi konkūrų varžyboms. „Su vyru sumeistravome jiems tvartelį, atsivežėme pašaro, dar trūksta tik avižų“, – naujais sodybos augintiniais džiaugiasi Ieva.

Sodybą padiktavo verslo idėją

Paklausta, ar nekyla iššūkių grįžus iš Londono ir persikėlus gyventi į atokų kaimo vienkiemį, I.Juozaitienė patikino, kad viskas einasi kaip iš pypkės. Dukra Rietavo mokyklą pasiekia per 12 minučių, džiaugiasi būreliais, laisvalaikiu jodinėja. O štai Londone nukakti iki darbo ar mokyklos – valandos maža.

„Tie, kas gyveno Londone ar kitame didmiestyje žino, ką reiškia atstumas. Aš vien į darbą važiuodama užtrukdavau maždaug pusantros valandos, o dabar per kiek daugiau nei dešimt minučių galiu būti mieste, nuvežti vaikus į mokyklą ar iš jos parsivežti“, – tikina I.Juozaitienė.

Gyvenimas sodyboje jaunai šeimai padiktavo ir verslo idėją. Jau kuris laikas šeimyna svarsto pradėti kaimo turizmo verslą, nori pastatyti namelius, kuriuos nuomotų svečiams. „Kadangi mūsų teritorija nemaža, vaizdinga, žmonės čia tikrai gerai atsipalaiduotų, galėtų pabėgti nuo darbo, triukšmo“, – ateities viziją sodybą paversti patraukliu turizmo tašku pristato Ieva.