Penktadienį 17.17 val. diskusijų klubo nariai Irena Arlauskienė, Jonas Jaunius, Petras Skutulas ir Edvardas Jurjonas Šilutės F. Bajoraičio bibliotekoje susirinkę į tradicinį pasikalbėjimą iš anksto sutarta tema tapo klausytojais. Diskusijos tema – liaudies medicina. Gal ir manome apie ją kai ką žiną, tačiau visiems rūpėjo pasiklausyti į diskusiją pakviestos rusniškės žolininkės Valentinos Baužienės. Daug ką galėjai įsiminti arba užsirašyti, paragauti gėlės žiedo ar įdėmiai apžiūrėti diemedžio šakelę – saugančią nuo piktos blogos akies… Žolininkė Valentina Baužienė atsivežė geltonos labai kvapnios klevų žiedų arbatos, o ant baltutėlaičių lėkštelių mirgėjo šios moters sodyboje dar lietaus nenuplakti ir spalvų nepraradę vaistiniai žiedai ir žolynai. Niekas nesitikėjo, jog bus egzaminuojami. Gavę po šakelę į krapą panašaus augalo, visi jį ir pavadino krapu, o tai besąs anyžinis pankolis, kuris „sustato į vietą“ virškinimo traktą. Pankolis, krapas, kmynas – tos pačios giminės augalai.
Žolininkė Valentina Baužienė.
Valentina Baužienė labai nudžiugo diskusijų klube pamačiusi šilutiškę mokytoją Ireną Arlauskienę, su kuria pasisveikindama ir apkabino. Mat Šyšgirių kaime augusi Valentina mokėsi dabartinėje Šilutės pirmojoje gimnazijoje, o I. Arlauskienė buvo jos klasės auklėtoja. „Jūs įkvėpėte man šį pomėgį… Mėgau gamtą, augalus, norėjau juos apčiuopti ir pajusti kitaip. Prie jų ir likau…“ – sakė moteris savo buvusiai auklėtojai. Dabar Valentina su šeima turi gausiai turistų lankomą žolininkystės ūkį Rusnėje. Jau vaikystėje su mama eidavo į pievas, miškus. Mama skindavo žiedus, rinkdavo žoleles, pumpurus, kasdavo augalų šaknis, o vakarais visa šeima juos tvarkydavo. Tuomet jai, mergaitei, net draugams sakyti būdavo nedrąsu, ką veikia vakarais, nes buvo įsitikinusi, kad jie nesupras. „Tai – specifinis ugdymas… Mano vaikai didžiuojasi, kad esu žolininkė“, – sakė moteris, jau 16 metų turinti garbingą žolininkės vardą, turi tai patvirtinantį sertifikatą. „Sudėjau žolių patalus, dosnus spalis…“ – moteris dėmesį nukreipė į spalvingų žiedų, žolelių pridėtas lėkštes ir paaiškino, kad beveik visko diskusijos dalyviai galės paragauti.
Begonijų žiedai – tarsi citrina Svyrančios raudonosios smulkiažiedės begonijos kuo jaunesniais žiedeliais tinka puošti mėsos patiekalus, dėti į salotas. Žiedelio skonis – švelniai rūgštokas, panašus į vadinamojo kiškio kopūsto, kurių plantacijos auga miškuose. Žiedeliai turi įvairių vitaminų, jais galima puošti ir tortus ar pyragus. Begonijos žiedelis – tarsi lietuviška citrina. Raudonėlis – prieskoninis augalas, jo arbata labai tinka prie sumuštinio su kumpiu. Raudonėlio ir medetkų žiedų arbata padeda kepenims. Jeigu virškinimą sutrikdo įtampa, padeda pankolio, kmynų, krapų arbata, ji duoda signalą organizmui nusiraminti. Ežiuolė tinka šlapimo takams, bakterijoms išplauti, nors buvo madinga ją vartoti imunitetui stiprinti. Nakviša pievoje auga mažesnė, darže – didesnė, abi yra naudingos. Dedešvos tamsiai mėlyni žiedai, užpilti karštu vandeniu, po kelių minučių arbatą nudažo mėlynai. Pievoje auganti dedešva arbatai spalvos neduoda. Arbata apsaugo kosulio paveiktą gleivinę, nuo netikusios mitybos nukentėjusį skrandį, žarnyną. Tokiu poveikiu pasižymi ir piliarožė. Geltona klevų žiedų arbata skoniu primena aviečių kotelių arbatą. Tinka šlapimo takams valyti. Gali būti naudojama ir užpiltinė, paruošta su spiritu ar degtine, tačiau nuolatinis užpiltinių gėrimas nuodija kepenis. Visų užpiltinių patartina vartoti tik po šaukštą. Žolelių arbatos turi galiojimo laiką. Juk ir šienas geras būna metus, galbūt dar pusę. Taip ir su vaistažolėmis – tinka metams, o dveji – jau riba. Arbatžolių tinka dovanoti per Kalėdas ir per Velykas – tokias tikrai išgers, be to, tai ir magijos turinti dovana…
Vaistinių augalų natiurmortas. Petro Skutulo nuotr.
Jauni morkų, burokėlių lapai tinka arbatoms, sudžiovintų jų galima dėti ir į sriubą. Špinatai tinka arbatai, sriubai, salotoms. Citrininė melisa – ir prieskonis, ir arbatžolė. Jos lapeliais puošia žuvies patiekalus, deda į sūrį, skanina varškę, saldžius patiekalus puošia ir deda ją kaip prieskonį. O štai kita į melisą panaši citrininė katžolė, visų apžiūrėta, pauostyta, net paragauta, taip ir liko neatspėta. Išdžiovinta melisa lieka žalios spalvos, tik nebeturi citrinos kvapo, o katžolė – pilkos spalvos ir ilgiau kvepia citrina. Medetkos turi įvairių žiedų – būna pilnavidurės, tuščiavidurės, geltonos ar rusvos spalvos. Visų žiedai yra naudingi arbatoms. Jeigu surinka virškinimas, galima valgyti nuo 1 iki 3 šaukštų žiedų, tačiau medetka mažina kraujo spaudimą, tai svarbu prisiminti. Manoma, kad medetkos padeda sergant onkologinėmis ligomis. Šaltmėtė, mėta, žalioji pipirmėtė, būna ir pilkoji pipirmėtė. Šalavijas, rozmarinas, marginis, ramunėlė – kepenims. Šalavijų į riebius mėsos patiekalus deda ne atsitiktinai – jie skaido riebalus. Geltona ramunėlės spalva išduoda – tinka kepenų ligoms, stiprina imunitetą. Margainio spygliukai saugo sėklas, jos, lapai, sultys (1-2 šaukštai per dieną) – didžiausia nauda kepenims. Daug vaistų iš margainio gaminama sergantiems kepenų ligomis. Šalavijas – nuo peršalimo, moterims, varginamoms klimakso, vyrams skatina vyriškumą. Šalavijo ir medetkos arbata tinka kepenims, peršalus bei virškinimui gerinti. Rozmarino dedama į žaliąją arbatą – kelia darbingumą, duoda tonusą smegenims. Rozmarino, čiobrelio, raudonėlio šakelė suteikia savo kvapą aliejui. Peršalus tinka suvalgyti 3 nasturtos žiedus – veikia kaip natūralus antibiotikas. Keturbriaunis, citrininis ir vaistinis čiobreliai tinka žvėrienos patiekalams gardinti, arbatos – nuo peršalimo, esant kvėpavimo takų infekcijai, o vakare – miegui gerinti. Salierai ir petražolės valo iš organizmo druskas, ataugas, jų dedama į sriubas, iš salierų stiebų ar lapų verdama arbata. Petražolė ir salierai valo šlapimtakius, padeda pūslei, inkstams. Žolininkė pasakojo perkanti ir turinti daug knygų. Jos nuomone, knygų apie vaistinius, prieskoninius augalus derėtų turėti kiekvienai šeimai. Čiobrelių, melisų, mėtų, rozmarinų patarė iš daržo pasisodinti ir laikyti atšalus namuose – ilgiau bus po ranka, o pavasarį, kai šie ilsėsis, galima auginti jau kitus kerelius, kurie žaliuos namuose anksčiau negu užauga darže. V. Baužienė savo vaistažolėmis prekiauja Šilutės turguje.
Diskusijos dalyviai.
– Mūsų bendruomenei „Želvesys“ šie metai buvo labai geri. Kiek žolių surinkdavome per dvejus metus, šiemet tai padarėme per vienerius. Mes turime 3-4 produktus. Vienos arbatos esame padarę jau daug. Ir draugams užtenka, ir kasmet vis daugiau gauname užsakymų. Net vokiečiai užsisako. Gaminame jonažolių ekstraktą pagal liaudies medicinos receptą. Žaliava nekaitinama. Lietuvoje jo galima rasti tik įvežto iš Italijos ar Vokietijos. Kiek man žinoma, jis būna kaitintas, o nekaitinto niekur neaptikau. Tad jį gaminsime ir toliau. Dar ruošiame erškėtrožių kavą, jos dar nerealizuojame, dar galutinai neparuošta įpakavimas, etiketės. Mūsų produkcija iš vieno komponento, nėra jokių mišinių. Turime ir naujų sumanymų. Žmonės domisi žolelėmis, sau daugiau pasiruošia, manau, liaudies medicina mūsų krašte gyvuos ilgai. Žoles renkame iš natūralaus miško, mūsų bendruomenė gyvuoja miškų apsuptyje, tai Bliūdsukių ir aplinkiniai kaimai.
Jonas Jaunius: – Kai vidury miškų yra laukymės, tai ten dar yra tikrai natūralių žolių. Tačiau norint užsiimti gamyba, laukymėse randamų žolelių kiekio gali neužtekti. Ir įvairovės prasme. Miškai užauga, juos iškerta, kol vėl pasodintas užaugs. Man įdomu, o iš kur imamos užpilų ir kitų gydymui skirtų vaistinių augalų vartojimo dozės? Mano mama net musmirių užpilą vartodavo virškinimui pagerinti… Tačiau iš kur sužinoti vartojimo dozę?
Valentina Baužienė: – Su kuriuo augalu tais metais nusprendžiu dirbti, skaitau knygose, žiūriu į savo užrašus, dar vykstu ir į paskaitas. Informacijos reikia sukaupti daug. Kai kas užsimiršta, ypač vieno augalo kurį laiką neauginant. Svarbiausia domėtis šios srities knygomis ir ieškoti informacijos jose. Yra tokia Lietuvos augalų enciklopedija.
Irena Arlauskienė: – Einu rinkti vaistažolių, nešuosi knygą…
Jonas Jaunius: – Pirmas konfliktas tarp oficialiosios medicinos ir liaudies medicinos užfiksuotas jau Romos laikais. Oficialioji medicina kartais išpuiksta, o kur visuomenė negali prieiti iki tos oficialiosios medicinos, ji naudojasi vadinamąja liaudies medicina, kuri yra paprastesnė ir pigesnė.
Spaudai parengė Stasė SKUTULIENĖ
LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
