Piktožių kaime, Dovilų seniūnijoje, Klaipėdos rajone,
parašiutinio sporto entuziastas, muzikos mėgėjas klaipėdiškis Robertas
Rezgevičius statosi aplinkai draugišką šiaudinį namą. Jam įdomios
statybos technologijos, medžiagos, smagu patirti statybos procesą savo
rankomis. Tačiau sielą pakylėjančių pomėgių ūkininku tapęs vyras
neapleido: dainuoja uostamiesčio chore „Cantare“, sukūrė tradiciją per
Jonines savo sodyboje suburti parašiutininkus, juos vaišina paties
užaugintų avių mėsos plovu.
Miestietis augina avis ir šparagus
Piktožių
kaime, Dovilų seniūnijoje, ūkininkauti pradėjęs ir šiaudinį namą
besistatantis klaipėdiškis R. Rezgevičius nustebino savo draugus. „Jie
negalėjo suprasti, kaip aš, gimęs ir užaugęs mieste, nematęs kaimo,
įkūriau ūkį. Jiems atrodė, jog tai nieko bendro su mano gyvenimo būdu,
pomėgiais – muzika, parašiutizmu, fotografija – neturi“, – šypsojosi
buvęs popgrupių atlikėjas, vienas iš Klaipėdos parašiutininkų klubo
įkūrėjų.
Robertas prisipažino, kad Piktožių kaimą, per keliolika
kilometrų nutolusį nuo uostamiesčio, atradęs atsitiktinai,
apžiūrinėdamas skelbimus apie parduodamus žemės sklypus. Su žmona
užklydęs čia pasiteiravo vietinės gyventojos, kas parduoda ir… susigundė
pirkti prie beržynėlio buvusią žemę – pusantro hektaro, o vėliau dar
pusę išsiderėjo.
Tapęs dviejų hektarų sklypo šeimininku, miestietis
su žmona Neringa pradėjo ūkininkauti. „Pirmiausia atsirado avys ir
avidė, kurią pastačiau iš išardyto laivo medinių detalių. Bet paaiškėjo,
kad mūsų laikomoms škudėms pastato nereikia – užtenka tik pastogės. Jos
visą laiką lauke būna, žiemą į sniegą sukrenta“, – dėstė ūkininku tapęs
miestietis.
Šeima buvo sumaniusi auginti šilauoges, tačiau
persigalvojo – nedideliame plote pabandė auginti šparagus, o šį pavasarį
pasodino daugiau nei hektarą. Iš Olandijos ir Vokietijos parsivežė
daigų, bet pasirinko vokišką veislę. R. Rezgevičius džiaugėsi iš
Klaipėdos rajono savivaldybės gavęs paramą tvorai įsirengti, kad nuo
laukinių žvėrių apsisaugotų. Šį pavasarį šparagus jau parduoda
pirkėjams.
Šiaudinis namas – spontaniškas projektas
Piktožių
kaime nemažai besikuriančių naujakurių, tačiau šiaudinį namą R.
Rezgevičius statosi pirmasis. „Vakarų Lietuvoje nedaug šiaudinių namų –
juos statančios bendruomenės kuriasi Vilniaus, Kauno, Ukmergės ir
kituose rajonuose. Žmonės vieni kitiems talkina ir mokosi šio amato“, –
patikino pašnekovas.
Aplinkos ministerijos atsakingų darbuotojų
manymu, šiaudinių namų statyba perspektyvi. Tai atitinka jos tikslą –
užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą ir tolesnį jų gausinimą.
Šiaudinių namų statybai naudojami atsinaujinantys, ekologiški ištekliai –
šiaudai, molis ir medis.
Jų statytojus vienija ekologiško, tvaraus ir švaraus namo idėjos.
Klaipėdiškis
prisipažino svajojęs apie savo namą, tačiau neužklysdavo minčių apie
šiaudinio statybą – jį pasirinko atsitiktinai. „Netikėtai viena įmonė
pasiūlė pirkti šiaudinio namo karkasą už likutinę vertę, nes užsakovas
jo atsisakė. Nupirkau labai pigiai, dabar kainos stipriai pašokusios, –
atskleidė R. Rezgevičius. – Žmona pritarė šiam pirkiniui, tačiau teko
pakeisti projektą, nes norėjau erdvesnio namo.“
Medinis karkasinis
namas, kurio sienos padarytos iš presuotų šiaudų blokų, jau po stogu.
„Statau pats, padedamas draugų, bičiulių, senų pažįstamų, prireikia ir
pasamdyti meistrų, – kalbėjo pašnekovas. – Pasirinkau skandinaviško tipo
namo statybą. Žmonėms keista, kad pastatas pakeltas nuo žemės. Bet tai
apgalvota – yra oro tarpas, kurį galima išnaudoti, pavyzdžiui, palindus
pravesti papildomą vandentiekio ar kanalizacijos įvadą.“
Aplinkai draugiška statyba
R. Rezgevičius
patikino, jog šiaudai – specialistų pripažinta statybinė medžiaga:
šiaudiniai namai atsparūs ugniai ir graužikams, didelė šiluminė varža.
Apdailai naudos balto molio tinką, o fasadinėms sienoms – kalkinį.
„Molis yra akumuliacinė medžiaga“, – kalbėjo pašnekovas.
Stogas uždengtas beasbestiniu šiferiu, kurio pavyko pigiai parsivežti iš Ukrainos.
Statybai
pinigų iš banko nesiskolino – stato taupiai ir apgalvotai. Robertas
stengiasi gauti kuo pigesnių, bet kokybiškų medžiagų. „Stiklo vatos
gavau feisbuko paskyroje paskelbęs, jog renku ją. Klaipėdoje daugiabutį
renovuojančių statybininkų paprašiau, kad jie neišmestų vatos likučių į
konteinerius, o sudėtų atskirai į krūvą – beliko parsivežti. Taigi
neteršiama aplinka, ir man naudinga – vieną grindų apšiltinimo sluoksnį
gavau nemokamai, – patenkintas kalbėjo šiaudinio namo statytojas. –
Pamatų formoms panaudojau išmestus plastmasinius kibirus – irgi
sutaupiau. Iš vieno ardomo grožio salono uostamiestyje parsivežiau
elektros laidų, gražių keraminių plytelių.“
Šiaudiniame name irgi bus
naujovių: suplanuotas erdves numatyta atskirti netradiciškai. „Tai bus
ne sienos, o sunkios medžiaginės užuolaidos – kaip teatre. Dėl garso
pralaidumo jos patogiau nei durys, be to, ir ekonomiškiau – nebereikia
gaminti sienų, pirkti durų“, – dalijosi patirtimi pašnekovas. Savo
svajonių name Rezgevičiai tikisi įsikurti šį rudenį.
Svajonė – parašiutų muziejus
Prieš 25 metus
R. Rezgevičius su draugu įkūrė Klaipėdos parašiutininkų klubą ir dirbo
instruktoriumi. Ekstremalaus sporto entuziastas atliko daugiau nei 2
tūkst. šuolių parašiutu, bet prieš penkerius metus ištiko nesėkmė.
Leisdamasis parašiutu prarado sąmonę ir nusileido magistralės
Klaipėda–Vilnius eismo skiriamojoje juostoje – sunkiai susižalojo. Tai
įvyko dėl techninės klaidos. Aistringas parašiutininkas ir anksčiau
patyrė sužalojimų, kurie nuo rizikingo sporto neatvėsino. „Po šio įvykio
medikai mane „nurašė“ – išmetė iš dangaus. Porą metų depresija kankino,
bet nuvažiavau pas sostinės kardiologus, kurie įvertinę mano būklę
pasakė, jog galiu skraidyti. Pernai rudenį vėl padariau tris šuolius
parašiutu“, – džiaugėsi R. Rezgevičius.
Aistra ekstremaliam sportui
tarsi užkoduota šeimos genuose. „Įdomūs mūsų gyvenimai, – kalbėjo
Robertas. – Mano tėvelis Stanislovas Rezgevičius, buvęs legendinio
„Nerijos“ ansamblio trombonininkas, vėliau garsėjęs nuotaikingais
vaidmenimis Klaipėdos muzikiniame teatre, ir įpusėjęs aštuntą dešimtmetį
skraido parasparniu. Jaunystėje jis su mama susipažino sklandymo klube
ir abu sklandė, taip pat išbandė šuolius parašiutu.“
Roberto mama
Irena Rezgevičienė pasuko į kino ir televizijos industriją. Jos darbas
turėjo įtakos formuojantis sūnaus asmenybei. „Turėdamas galimybę
peržiūrėti gausybę filmą, svajojau išgyventi daugybę gyvenimų – norėjau
tapti aktoriumi“, – prisipažino pašnekovas. Šios profesijos nepasirinko,
bet įkvepiančių veiklų jis nepristinga.
Į savo sodybą Piktožių kaime
R. Rezgevičius per Jonines kviečia parašiutininkus. Šalia esančiame
lauke jie nusileidžia iš nedidelio lėktuvo, su šeimininku verda plovą iš
jo ūkyje užaugintos avies mėsos.
Robertas svajoja čia įkurti
parašiutų muziejų, nes tokio nėra ne tik Lietuvoje. „O juk viskas
keičiasi ir šioje srityje – parašiutinė technika, rūbai. Būtų gerai
įkurti edukacijos centrą, apimantį ir karinį, ir civilinį parašiutizmą“,
– svajonę atskleidė R. Rezgevičius.
Virginija LAPIENĖ