Lekėčiuose (Šakių r.) Dainius Venckūnas kuria poilsio zoną lėtajam turizmui. Tai Lietuvoje dar nėra labai populiarus užsiėmimas. Jis pats, kol mintys susigulės, savo kūrinį vadina tiesiog poilsiaviete „Paliekys“. Nuo vasario 24 dienos, kai prasidėjo karas Ukrainoje, savo butą Kaune Venckūnai užleido nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams, o patys persikraustė nuolat gyventi į sodybą Lekėčiuose. Tada  ir ėmėsi poilsiavietės kūrimo darbų.

Kūrimosi procesas

Lietuvos lėtojo turizmo asociacijos prezidentė Henrieta Miliauskienė tikina, kad tokio tipo turizmas domina vis daugiau lietuvių, o netradicinė veikla prisideda prie kaimo gaivinimo. Jos pastebėjimu, vystosi, plečiasi ir kaimo turizmo sektorius, ir kai kurios sodybos pamažu keičia savo profilį – jai smagu, kad kaime vėl atsiranda gyvūnų, o ne vien pokylių salės.

Lekėčių miestelyje, 0,4207 ha ploto žemės sklype, besiribojančiame su vaizdinga Liekės upe, D.Venckūnas pasistatė pirtį su terasa ir masažo namelį. Nuo gegužės lauks atvykstančių svečių, kuriems pasiūlys inovatyvių sveikatingumo paslaugų kompleksą, bet tik tuo poilsis „Paliekyje“ neapsiribos.

D.Venckūnas VL prisipažino, kad pradžioje ir jam pačiam sąvoka „lėtasis turizmas“ buvo ne iki galo suprantama, bet smalsus zanavykas greitai ją perprato. Jam pagelbėjo asociacijos atstovai. Paaiškėjo, kad D.Venckūnas gali atitikti kriterijus ir sukurti lėtojo turizmo zoną savame krašte – gimtuosiuose Lekėčiuose.

Jo teigimu, plėtojant lėtąjį turizmą, pirmiausia reikia sudaryti sąlygas, kad atvykę žmonės ilsėdamiesi neskubėtų. Jie neturi bėgioti nuo vieno objekto į kitą. Antra – sudaryti sąlygas ilsėtis turiningai. Anot D.Venckūno, lėtasis turizmas nepritaikytas masėms žmonių, nevažiuoja autobusais didelės žmonių grupės. Tai poilsis ir edukacijos mažesnėms grupelėms, šeimoms ar tik dviem asmenims. Lėtajam turizmui būdinga, kad svečiams įdomiai pristatoma su aplankyta vietove.

„Čia ne taip, kad tik prabėgame, nubėgame, kažką pamatome ir vėl dideliais žingsniais skubame kitur. Be to, esame sodyboje daug ką sukūrę savomis rankomis, galime papasakoti ne vieną istoriją“, – kalbėjo pats Lekėčiuose augęs, čia lankęs mokyklą, gerai pažįstąs vietovę ir galįs daug apie ją papasakoti D.Vanckūnas.

„Paliekyje“ lauks lietuviška pirtis su visomis senosiomis tradicijomis. Šeimininkas planuoja, kad pas jį lankytojai apsistos vienai dienai, po pirties procedūrų galės likti nakvynei. Nuo gegužės mėnesio Dainius savo svečiams pasiūlys lauko pavėsines, keptuvus, židinius, kur jie galės išsikepti maisto, švęsti šventes. Lauks įžuvintas 7 arų tvenkinys. Šį pavasarį sodybos šeimininkas pats įrengia pirtį. Jau iškilęs svečių nakvynės namelis, belikę jį įrengti ir pakviesti apsinakvoti.    

„Planuoju, kad lankytojai pas mus apsistos nakčiai ar savaitgaliui. O ateityje priimsime ir kemperiais keliaujančius užsieniečius – jie galės pailsėti ir atgauti jėgas tolimesnėms kelionėms“, – planus vardijo svetingas zanavykas.

Ši sodyba aktyviam poilsiui pasirūpino dviračių, kas irgi bus nauja šiame krašte, kuriame pilna nuostabių takų ir pušyno takelių. Vaikams sukurta vaikų žaidimo aikštelė. Sodybos šeimininko galvoje dar bent šimtas idėjų, kaip „Paliekį“ padaryti išskirtine lėtojo turizmo oaze.

Su knyga ir su poniais

Lekėtiškio šeima augina ponius, ir jie ganosi greta sodybos. Šie gyvūnai – vaikų džiaugsmas. Jie jaukius gyvuliukus galės paglostyti, pašukuoti, vaikams poniai bus kaip terapija.

Dainiaus tėvai ilgus metus užsiėmė daržininkyste ir gėlininkyste. Dabar jie jau užtarnautame poilsyje. Dainiaus tėtis Leonas dabar mielai prižiūri ponius, juos dresuoja. „Šie ganosi, o tėtis su jais užsiima“, – augintinių ir tėčio draugyste džiaugėsi jis.   

D.Venckūnas kalbėjo apie planus sukurti kuo daugiau užsiėmimų, vadinamų paslaugomis, vaikams ir suaugusiems. Jau turi karietą ir ruošiasi vežioti savo svečius po apylinkes.

Apie Dainių Zanavykijoje sklinda garsas, kad jo ne tik veikla įdomi, bet ir jis pats, kaip žmogus, mielai bendraujantis, šiltas. Kauno kolegijoje D.Venckūnas baigęs verslo vadybą. Nemažai metų atidavė logistikai, transportui. Iš pradžių vadovavo ne savo įmonei Kaune, vėlia įkūrė savo įmonę ir vadovavo jos kolektyvui. Anot Dainiaus, šiuo metu jis viena koja žengia į kaimo turizmą, bet dar dirba ir prekybos versle. Matys, kaip seksis kaime. Galvoje kirba mintis pasilikti tik šią veiklą.  

D.Venckūnas sakė, kad kaimo turizmo srityje kiekvienam šeimininkui labai svarbu sukurti savo išskirtinumą. „Mano idėja susijusi su ekologija. Gal kiek griežtokai pasakysiu. Pradžioje tai dar bus rekomendacinio pobūdžio, bet vėliau pas mus sodyboje bus uždrausta naudoti vienkartinius indus.   Atvažiavęs žmogus ras daugkartinio naudojimo indus. Noriu, kad vienkartiniai indai iš viso nebūtų naudojami mano sodyboje“, – teigė jis.

Prie ekologijos Dainius su šeimos nariais linksta jau daug metų. Nuo pat pradžių, kai nusprendė sutvarkyti sodybą, vyras pasirinko ekologijos kryptį. Jis sakė, kad Lekėčiuose gimtoji sodyba buvo gan apleista, prašalaičiai čia mesdavo šiukšles. Poilsiavietę pradėjo kurti 2010 metais, iškirto krūmynus, iškopė šiukšles. Kažkada D.Venckūno senelis, kurį jis vadina dieduku, čia pats savo rankomis pastatė gyvenamąjį namą, o anūkas Dainius jį savo rankomis renovavo.

Poilsiavietės kūrėjas D.Venckūnas mielai aprodo „valdas“ savo gamtos kampelyje Lekėčiuose. „Paliekys toks savas ir artimas, toks nuo vaikystės išjaustas ir išbėgiotas, kad šio žodžio sukuriama emocija negalima nepasidalinti su kitais. Štai dėl tokio dalijimosi ir kilo šis planas, apaugęs vis sparnuotesnėmis svajonėmis ir vizijomis“, – sakė jis, minėdamas, kad ramybę čia atras žmonės, norintys pabūti su knyga ar mažųjų arkliukų – ponių – teikiamomis emocijomis.  

Ieškantys išskirtinės pažinties  

Kai kas įsivaizduoja, jeigu išėjai į mišką pasivaikščioti ar į piligriminį žygį, tai jau ir lėtasis turizmas, bet taip nėra. Kai kas supranta, kad žodis „lėtai“ reiškia tempą. Tačiau lėtasis turizmas – nėra nei sąvoka apie tempą, nei apie infrastruktūrą. Lėtasis turizmas yra asmens, kuris tai daro ne dėl to, kad toks yra jo verslo planas gaunant paramą arba banko paskolą, dirbant pagal lenteles, gyvenimo būdas ir noras šiuo savo gyvenimo būdu dalytis su kitais. Toks esminis skirtumas.

Šis judėjimas į Lietuvą atėjo iš Vakarų. Ten jau susiklosčiusios tikrosios lėtojo turizmo tradicijos ir supratimas. Vakaruose tai yra kokybės ženklas ir tiesiogine prasme tai nėra orientuota į verslą ir pajamų generavimą. Be abejonės, tai yra verslas, bet tai nėra esminis dalykas, nėra pagrindas. Daugelis kaimo turizmo sodybų, muziejų kuria edukacijas tam, kad gautų pajamų. Lėtajame turizme kalbama apie gyvenimo būdą. Yra asmenybės, kurių gyvenimo būdas, filosofija, jų suvokimas apie vieną ar kitą dalyką, yra visiškai kitoks, negu mes įpratę manyti, jiems tai nėra tik verslas. Jie priima žmones į savo namus ir dalijasi tuo, ką yra sukaupę, dalijasi savo žiniomis ir pažiūromis, savo gyvenimo būdu.

Kartais žmogus sako: aš esu lėtasis, nes vedu ekskursijas po mišką, parodau žoleles, įvairiausius augalus. Mes turime daugybę tokių asmenų, kurie gali vesti į miškus. Turime daug duonos kepėjų, žvakių liejikų. Tačiau dažniausiai tai yra tik veikla, o ne žmogaus gyvenimo būdas. Tikrai ne bet kuris atitinka tą kriterijų. Asmenybių, kaip žinia, neturime ant kiekvieno kampo. Dėl to jos yra didžiulė vertybė, nes žmonės jau ieško išskirtinių žinių, išskirtinių kūrybinių elementų, ko jie negaus nuėję į paprastą muziejų ar edukaciją. Mes kalbame apie išskirtines žinias ir išskirtinius gebėjimus tai perteikti. Lietuvoje jau turime tokių asmenybių. Dažnai šios asmenybės – kitokios. Paprastai jos apie save garsiai nekalba.

Šie žmonės ieško tikrosios tylos ir ramybės. Dėl miesto tempo, ritmo ten jiems sudėtingiau prisitaikyti, tad jie natūraliai pabėga iš miesto į kaimą. Tokių žmonių Lietuvoje tikrai yra. Kai kurie to net patys nesupranta, kad jie gyvena vadovaudamiesi lėtąja filosofija. Jiems tiesiog intuityviai taip išeina. Kartais, kai bešnekant su tokiais žmonėmis pasakai, kad jie iš tiesų gyvena pagal lėtojo judėjimo filosofiją, labai dažnai žmogus atsako: „bet aš nieko specialiai nedariau, tiesiog taip gyvenu“. Tas tikrumas ir yra tai, kas auga iš vidaus. Sako: „aš noriu dalytis, tai dalinuosi“.

Lėtojo turizmo esmė, kalbant apie paslaugų teikėją, yra duotybė, gebėjimas perteikti žinias, kūrybines potencijas. Mūsų asociacijos tikslas yra po truputėlį tuos žmones surasti, apie juos kalbėti. Savo tinklalapyje juos pristatome per interviu – jie patys pasakoja, kodėl jie tai daro, kas jiems yra svarbu. Nes kalbant apie lėtojo turizmo paslaugų teikėją ir paslaugos gavėją, labai svarbu, kad pas paslaugos teikėją ateitų neatsitiktinis turistas.  

Mes „pasiklydusiu“ turistu vadiname, kai į renginį žmonės ateina tik dėl pramogos – šašlykų suvalgo, kažką nusiperka. Panašiai ir su edukacijomis. Bet kai žmogus ateina norėdamas gauti kokybiškų žinių, kurios jam padėtų ateityje kitaip matyti pasaulį, kai įvyksta ta „alchemija“ tarp paslaugos teikėjo ir paslaugos gavėjo, tai ir tampa lėtojo turizmo išskirtinumu, sėkme ir veiksniu, kodėl vis daugiau ir daugiau žmonių ieško tikrų dalykų. Po lėtojo turizmo pradeda keistis keliautojo mąstymas. Jo akiratis prasiplečia, jo žinios pagilėja ir galbūt ateityje jis jau gyvens truputėlį kitaip.

Kai atvyksta žmogus pas lėtojo turizmo paslaugų teikėją, o tai dažniausiai būna nedidelės grupelės, draugų būrelis, galbūt šeimos nariai arba tik pora, kuriuos domina vienas ar kitas jiems asmeniškai svarbus klausimas, tuomet ir viešnagės laikas natūraliai sulėtėja. Mes tada jau neskaičiuojame laiko, kiek pabūti pas vieną ar kitą paslaugų teikėją, kad gautume žinių, kurių mums reikia. „Keliauti“ lėtai vieniems galbūt užteks valandos, kitiems pusdienio, o tretiems gal ir visos dienos. Esmė ne laikas, ne tempas, bet asmenybės, kurios dalijasi savo gyvenimiška patirtimi, filosofija, sukauptomis žiniomis.

Lėtasis turizmas pamažu populiarėja. Kuo daugiau žmonės keliauja, kuo platesnis jų akiratis, tuo labiau jie nori išsigryninti tik tai, kas jiems asmeniškai svarbu. Tada jau nebereikia, kad draugas ar internetinis puslapis patartų, kur nuvažiuoti. Jie patys pradeda ieškoti to, ko jie nori – kokių žinių, patirčių ir potyrių tikisi. Jau 30 metų esame nepriklausomi ir 30 metų galėjome lakstyti, kur tik širdis geidė. Po truputėlį visiškai natūraliai ateina supratimas, kad esmė – ne kilometrai, bet pažintis su asmenybe, kuri daug labiau praturtina. Jau kelinti metai žmonės pamažu pradeda ieškoti kitokio objekto.