Važiuojant A4 keliu Vilnius–Varėna, vos pravažiavus Pirčiupius, patogu užsukti į Dargužių gyvenvietę – senovę menantį etnokultūrinį kaimą, kuriame šalia tradicinių kiaurapjūve drožyba padabintų pirkių yra įsikūręs Dargužių amatų centras, o netoli jo – sūrininkai, pasivadinę „Sūrininkai Dargužiuose“. Amatų centre mūsų laukė „skanus renginys“, t. y. dzūkų paveldo – bulvinės bandos ant kopūsto lapo – gaminimas ir, žinoma, ragavimas.

Kuo vilioja Amatų centras?

Pirmiausia Amatų centro direktorė Sigita Švedė supažindino su dideliu ir erdviu pastatu, buvusia mokykla, kuri dar tarpukariu buvo pastatyta kaimo gyventojų rankomis. Ji veikė beveik iki šių dienų, bet sumažėjus mokinių skaičiui, mokykla buvo uždaryta. Ilgą laiką tarsi savo jau atgyvenęs, gerokai sunykęs pastatas stovėjo niūrus, nenaudojamas, kol galop kaimo bendruomenei kilo mintis jį restauruoti ir paversti Amatų centru su kaimo biblioteka, didele erdve bendruomenei susirinkti ir salelėmis – klasėmis tradiciškiems dzūkiškiems amatams.

Šiandien jau ne krosnyje, o elektrinėje krosnelėje kepamos dzūkiškos bandos.

Ekspozicijų salėje, kurioje ir degustavome bulvines bandas, veikė senovinių, rankomis austų, lovatiesių ir molio dirbinių paroda. Šalia – medžio drožybos ir molio lipdymo klasė, konferencijų salė, kurioje, pasirodo, vyksta net tarptautinės konferencijos, dailininkų plenerai, vaikų vasaros stovyklų užsiėmimai. Netoli jų – audimo klasė. Su „Lino keliu“ svečiai dažniau susipažįsta šaltuoju metų sezonu, o šiuo metu lauke priešais Amatų centrą gali pamatyti neseniai nužydėjusių linų. Audimo klasėje ant specialiai padirbdinto ilgo stalo guli didžiulis Pirčiupio kaimo maketas su tuometėmis trobomis. Raudonais skirtukais pažymėtos trobos, kuriose 1944 m. birželio 3 d. vokiečiai gyvus sudegino 119 gyventojų... Kai Pirčiupių kaimo muziejus buvo likviduotas, ši ekspozicijos dalis atiteko Dargužių amatų centrui.

Dargužiai – sūrių kaimas

Šiam projektui skirtomis ES lėšomis buvo ne tik restauruotas pastatas, bet ir įsigyta specialios įrangos, reikalingos amatams demonstruoti, būriams dalyvių bei svečių priimti bei užimti. Darbuotojos labiausiai didžiuojasi specialia krosnimi, kurioje kildinama bei kepama duona, dzūkiški saldėsiai, bulvinės bandos ir grikinės „babkos“. Atkeliavo ir sūrių gamybai reikalingi įrenginiai – pieno perdirbimo mašina bei talpa pienui laikyti. Centras įsigijo ir reikalingų baldų, tautinių kostiumų, indų bei kitų priemonių amatams plėtoti.

Bandos formuojamos ant drėgnų kopūsų lapų, kad įgautų ypatingo skonio.

„Dargužių kaimas neoficialiai vadinamas „Sūrių kaimu“, – šypsodamasi pasakoja Sigita Švedė, – todėl mūsų centrui svarbu nenutolstant nuo liaudies receptų puoselėti dar gyvuojančius sūrių gaminimo būdus, taip pat kuriant naujus pieno gaminius skatinti kūrybiškumą. Amatų centrui penkeri metai, tačiau jau įsigyveno tradicija kviesti įvairių sričių amatininkus, puikiai pademonstruojančius tai, ką išmano – savo amatą. Vieni lankytojus moko pasigaminti tradicinį lietuvišką sūrį, jogurtą, ledus, o kiti kildina, kepa raugintą duoną, Dzūkijoje populiarias grikines „babkas“. Prisiminėme ir žmonių mėgstamas žolelių arbatas. Mudvi su bibliotekos vedėja Rimute Gudoniene rodome, kaip kepama dzūkiška bulvinė banda, „babka“, Artūras Matonis su svečiais lipdo puodelius, dubenėlius iš molio, dar piname tautines juostas, rišame vyteles... Tradiciniai amatai populiarinami ne tik per mokymus: čia pagamintų produktų galima įsigyti.“

Visiems kliuvo po užduotį – mažasis Rojus su mama Jūrate pjaustė lašinukus.

Nuo kugelio nesiskiria

Netrukus išgirdome R.Gudonienės raginimą nusiplauti rankas ir imtis darbų. Bulvės (7 kg dešimčiai žmonių) jau buvo nuskustos, beliko jas sutarkuoti tarkavimo mašina, supjaustyti lašinukus. Sausi, iš anksto išdžiovinti kopūsto lapai, ant kurių kepamos bandos, jau mirko vandenyje (sausus paklosi – suplyš, supleišės, o jei bandysi kepti ant žalių, ką tik nuo kopūsto nuplėštų – banda smilks, neiškeps).

Kol plovėmės rankas, direktorė Sigita paaiškino, kaip svarbu teisingai iškūrenti krosnį, nes ne visos malkos tam tinka. Greitos ir kaitrios ugnies galima tikėtis, jei įmesime kelias išdžiūvusio beržo pliauskas. Daug paslapčių žinojo senoliai... Tačiau mes kepėme elektrinėje krosnyje, taigi, vyksmą kontroliavo pati mašina.

Kol viena viešnia tarkavo bulves, kiti svečiai pjaustė svogūnus ir lašinukus padažui, dar kiti ant skardų tiesė kopūsto lapus ir sumalė apie 1 kg virtų bulvių. Kiekvienas kažką dirbo – net pats mažiausias svečias tešlą gardino prieskoniais.

Kai šeimininkių paklausiau, ar dzūkiškos bandos gaminimas bei receptūra skiriasi nuo mums įprasto kugelio, jos atsakė: „Nebent kopūsto lapais (mat kugelis retai kur iškrečiamas ant kopūsto lapo), daugiau – niekuo.“

Suvalkietė ir dzūkų valgis

Įdomu tai, kad bulvinė banda ir „babka“ yra dzūkiški patiekalai, o Sigita – suvalkietė, gimusi ir užaugusi Kalvarijoje, o prieš dešimtmetį atitekėjusi į Naujuosius Valkininkus. Jos vyras Dainius kurį laiką gyveno Ispanijoje, bet, pasak Sigitos, niekur nėra geriau kaip Lietuvoje. Be to, Dainiaus seneliai gyveno Naujuosiuose Valkininkuose – tokioje gražioje vietovėje! Grįžęs jis įsikūrė šviesios atminties senelių namuose ir įsidarbino ūkvedžiu vaikų globos namuose, taip tapdamas tikru tėvu mažiesiems. Šiuo metu jauna šeima statosi naują namą vietoje šį pavasarį netikėtai sudegusių senelių namų. Nuo Naujųjų Valkininkų Dargužiai kaip ranką paduoti – tik 12 km.

„Augau Sangrūdos kaime, Kalvarijoje, šeimoje, aktyviai dalyvavusioje bendruomenės veikloje, kultūriniame gyvenime, – pasakoja Sigita. – Tėtis buvo kultūros darbuotojas – dainavo kaimo kapeloje, vaidino, o aš nuolat šalia. Man šis Amatų centras yra tarsi vaikystės pomėgių tęsinys, čia smagu dirbti. Abi su Rimute dirbame, neskaičiuodamos valandų.“

Kol kepamos bulvinės bandos skleidė malonų kvapą, molio meistro A.Matonio patariami, kočiojome molio rutuliukus, iš kurių formavome kas dubenėlį, kas puodelį, o vienas meniškas svečias – netgi karūnuotą žaltį.

Lai pirmas paragauja senelis Rimantas...

Išbandytas molis

Menininkas A.Matonis yra varėniškis, kurį laiką gyvenęs ir dirbęs Suvalkijoje, žmonos tėviškėje. Suviliotas, kaip pats sako, naujų galimybių, atvyko į Dargužių amatų centrą ir bando čia įsigyventi.

Jis nesigaili po studijų Dailės akademijoje palikęs triukšmingą sostinę, augina tris vaikus, dirba mylimą darbą ir tikina, kad iš keramiko duonos provincijoje galima išgyventi. „Iš ko paveldėjau šį amatą?“ – perklausė Artūras. – Ogi mano mama lipdė molį, pati duonkepę pasistatė, todėl ir man molis nesvetimas. Išgyventi galima iš visko, ką darai, svarbu tik saiką jausti. Žmogus neišgyvena tada, kai nori daugiau negu suvartoja ir reikia.“

Menininko kelias

Gimęs Žeimių kaime prie Nemuno, netoli Liškiavos, Artūras mokėsi Varėnoje. Būdamas 12 metų, išvyko mokytis į Vilniaus M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Kantriai ėjo menininko keliu – įstojo į Dailės akademiją. Vis dėlto, sostinėje per ilgai neužsibuvo – baigęs mokslus grįžo gyventi į provinciją.

„Suvalkietė žmona paviliojo į savo kraštą, – optimizmu tryško pašnekovas. – Dauguma lietuvių nekelia sparnų, pasilieka savoje žemėje. Apsidairykite aplink, Lietuvoje gyvena daug sumanių žmonių. Esame darbštūs, atkaklūs, gerbūvį sau ir savo vaikams susikuriame beveik plikomis rankomis, argi ne puikus mūsų gyvenimas?..“

Pasak Artūro, jam labai svarbi senovės lietuvių kultūra. „Toji kultūra, manau, mus labai palaiko, tik ją reikia mylėti, gerbti, puoselėti. Mūsų lietuviškas paveldas – didžiulis lobis, taigi, ar mes ne turtuoliai?“ – švytėdamas kalba menininkas, kol jo rankos, palyginus su mūsiškėmis, taip mikliai ir meistriškai lipdo, nepailsdamos taiso mūsų kreivus, sutrūkinėjusius dirbinius.

Liežuvį galima praryti

Tuo tarpu mielosios šeimininkės sukvietė mus, išsibarsčiusius po centrą, prie stalo. Ant jo – didžiulis keraminis puodas, kuriame garavo karštos bandos, skleisdamos malonų namų kvapą. Kas spirgučių padažu, o kas grietine skaninome šį dzūkišką paveldą ir pasigardžiuodami valgėme.

Tikrai puikiai praleista diena Dargužių kaime! O jei dar pridursime, kokį šaunų susitikimą turėjome su sūrininkais. Nors ir sočiai pavalgydinti, su jais degustavome net aštuonių rūšių sūrius... Ne tik įprastus, karvės, bet ir avies, ožkos. Tačiau apie tai šiuo metu nesiplėsime, tegul lieka kitam kartui.