Per pastaruosius 30 metų nutukimu sergančių
žmonių skaičius pasaulyje išaugo du kartus. Už šiurpios statistikos
slepiasi labai paprastas faktas, susijęs su žmogaus prigimtimi, skelbia
businessinsider.com.
Dauguma iš mūsų valdomi įgimto noro valgyti saldžiai ir riebiai. Jeigu neturime valios, susikuria itin palankios sąlygos antsvoriui ir nutukimui. Sveikos mitybos privalumai nuolat vardijami jau dešimtmečius, tačiau, nepaisant to, nesveiko maisto pramonė tiesiog klesti. Galbūt atėjo metas ieškoti sveikų alternatyvų, o ne bergždžiai stengtis priešintis savo prigimčiai? Specialistai jau seniai suka galvas, kaip pagaminti gardų desertą be cukraus ir dirbtinių skonio stipriklių.
Naujos kavinės Čikagos centre
savininkas tvirtina, kad jam pavyko tai padaryti.
Virėjas ir verslininkas Homaro Cantu jau seniai pagarsėjęs netradiciniu
požiūriu į maisto gamybą. Jis įsitikinęs, kad vieną dieną bus rastas
būdas, kaip visiems laikams atsisakyti cukraus – atsakymas slypi
baltyme, geriau žinomame kaip mirakulinas, kuris buvo atrastas beveik
prieš 50 metų.
.
Mirakulinas – skonį keičiantis baltymas, viena iš nedaugelio tą gebančių
natūralių molekulių. Jo apstu augalo, žinomo kaip Synsepalum dulcificum
arba nuostabusis kaitulis, uogose. Jis auga Vakarų Afrikoje.
1792 metais tyrinėtojas iš Prancūzijos Reynaud Des Marchais buvo sužavėtas, išsiaiškinęs, kad vietos gyventojai reguliariai naudoja šias uogas maisto skonio pagerinti.
Tikrąsias jo savybes mokslininkai pažinti pradėjo visai neseniai. Liežuvio paviršius padengtas daugybe skonių receptorių, kurie padeda atskirti skirtingus skonius – nuo saldumo iki kartumo. Kaip ir cukrus bei tokie dirbtiniai saldikliai kaip aspartamas, uogose esantis mirakulinas taikosi į saldumą fiksuojančius skonio receptorius, tačiau žymiai intensyviau.
Rūgščiuose produktuose esanti rūgštis skatina cheminę reakciją, kuri
trumpam priverčia mirakuliną pakeisti minėtųjų skonio receptorių formą
ir paverčia juos žymiai jautresniais, todėl jie smegenims siunčia žymiai
stipresnius signalus apie saldumą.
Jeigu prieš becukrį desertą paskanausite šių uogų, jose esantis
mirakulinas užfiksuos saldumą.
Mokslininkai teigia, kad tikrasis miralukino potencialas dar neatrastas
. H. Cantu jau aštuonerius metus praleido bandydamas minėtųjų uogų miltelius pritaikyti maisto gamyboje – pirmiausia jis tai išbandė su spurgomis. Deja, ji nebuvo tokia skani kaip norėtųsi. Šaldant ir kaitinant uogas, mirakulinas pradeda veikti, todėl jo savybės pasireiškia dar nespėjus paragauti maisto. H. Cantu siekia sukurti karščiui atsparų mirakuliną. Verslininkas ir virėjas tikisi, kad šį tikslą pasiekti jam padės bendradarbiavimas su nesveiko maisto pramonės galingiausiais, kurie susižavėtų idėja gaminti sveikesnį maistą.
„Norime gaiviųjų gėrimų, kuriuose nebūtų cukraus. Tai gali užtikrinti
stebuklinga uoga, teturinti vos 1 kaloriją. Viena kompanija jau
susidomėjo. Bet norime, kad tuo naudotųsi visi – tiek smulkūs
verslininkai, tiek didžiosios nesveiko maisto pramonės bendrovės“, –
sako H. Cantu.
Daug metų mintis cukrų keisti mirakulinu didelėms bendrovėms dėl kainos
atrodė labai nepatraukli. Viename interneto puslapyje skelbiama, kad
maždaug 10 gramų stebuklingųjų uogų miltelių kainuoja 30 dolerių (26,21
Eur)
Kaina tokia didelė dėl labai paprastos priežasties: nuostabusis kaitulis
užauga per ketverius metus, o vaisių duoda tik kas ketvirtas.
Mokslininkai tikisi, kad ateityje situaciją pagerinti padės
bioinžinerijos pasiekimai.
Nepaisant to, H. Cantu turi alternatyvų pasiūlymą. Jis siūlo steigti
didžiules šių augalų plantacijas po stogu. Esą šį metodą jis jau išbandė
ir teigia, kad jo augalai auga net 50 proc. sparčiau nei genetiškai
modifikuoti. Be to, dirbtinio apšvietimo, temperatūros reguliavimo ir
stebėjimo technologijos kaip niekada prieinamos.
Anot H. Cantu, jo siūlymas, vos pradėjus bendradarbiauti su
verslininkais, turėtų pasiteisinti. Jis įsitikinęs, kad nėra nė vienos
priežasties, kodėl pramonė neturėtų cukraus iškeisti į sveiką
alternatyvą.
„Supratę, ką gali mirakulinas, nebeturėsime argumentų, kodėl turėtume ir
toliau naudoti cukrų“, –pabrėžia H. Cantu.