Per pastaruosius 30 metų nutukimu sergančių žmonių skaičius pasaulyje išaugo du kartus. Už šiurpios statistikos slepiasi labai paprastas faktas, susijęs su žmogaus prigimtimi, skelbia businessinsider.com.

Dauguma iš mūsų valdomi įgimto noro valgyti saldžiai ir riebiai. Jeigu neturime valios, susikuria itin palankios sąlygos antsvoriui ir nutukimui. Sveikos mitybos privalumai nuolat vardijami jau dešimtmečius, tačiau, nepaisant to, nesveiko maisto pramonė tiesiog klesti. Galbūt atėjo metas ieškoti sveikų alternatyvų, o ne bergždžiai stengtis priešintis savo prigimčiai? Specialistai jau seniai suka galvas, kaip pagaminti gardų desertą be cukraus ir dirbtinių skonio stipriklių.

Naujos kavinės Čikagos centre savininkas tvirtina, kad jam pavyko tai padaryti. Virėjas ir verslininkas Homaro Cantu jau seniai pagarsėjęs netradiciniu požiūriu į maisto gamybą. Jis įsitikinęs, kad vieną dieną bus rastas būdas, kaip visiems laikams atsisakyti cukraus – atsakymas slypi baltyme, geriau žinomame kaip mirakulinas, kuris buvo atrastas beveik prieš 50 metų.

. Mirakulinas – skonį keičiantis baltymas, viena iš nedaugelio tą gebančių natūralių molekulių. Jo apstu augalo, žinomo kaip Synsepalum dulcificum arba nuostabusis kaitulis, uogose. Jis auga Vakarų Afrikoje. 

1792 metais tyrinėtojas iš Prancūzijos Reynaud Des Marchais buvo sužavėtas, išsiaiškinęs, kad vietos gyventojai reguliariai naudoja šias uogas maisto skonio pagerinti.

Tikrąsias jo savybes mokslininkai pažinti pradėjo visai neseniai. Liežuvio paviršius padengtas daugybe skonių receptorių, kurie padeda atskirti skirtingus skonius – nuo saldumo iki kartumo. Kaip ir cukrus bei tokie dirbtiniai saldikliai kaip aspartamas, uogose esantis mirakulinas taikosi į saldumą fiksuojančius skonio receptorius, tačiau žymiai intensyviau.

Rūgščiuose produktuose esanti rūgštis skatina cheminę reakciją, kuri trumpam priverčia mirakuliną pakeisti minėtųjų skonio receptorių formą ir paverčia juos žymiai jautresniais, todėl jie smegenims siunčia žymiai stipresnius signalus apie saldumą. Jeigu prieš becukrį desertą paskanausite šių uogų, jose esantis mirakulinas užfiksuos saldumą.

Mokslininkai teigia, kad tikrasis miralukino potencialas dar neatrastas

. H. Cantu jau aštuonerius metus praleido bandydamas minėtųjų uogų miltelius pritaikyti maisto gamyboje – pirmiausia jis tai išbandė su spurgomis. Deja, ji nebuvo tokia skani kaip norėtųsi. Šaldant ir kaitinant uogas, mirakulinas pradeda veikti, todėl jo savybės pasireiškia dar nespėjus paragauti maisto. H. Cantu siekia sukurti karščiui atsparų mirakuliną. Verslininkas ir virėjas tikisi, kad šį tikslą pasiekti jam padės bendradarbiavimas su nesveiko maisto pramonės galingiausiais, kurie susižavėtų idėja gaminti sveikesnį maistą.

„Norime gaiviųjų gėrimų, kuriuose nebūtų cukraus. Tai gali užtikrinti stebuklinga uoga, teturinti vos 1 kaloriją. Viena kompanija jau susidomėjo. Bet norime, kad tuo naudotųsi visi – tiek smulkūs verslininkai, tiek didžiosios nesveiko maisto pramonės bendrovės“, – sako H. Cantu.

Daug metų mintis cukrų keisti mirakulinu didelėms bendrovėms dėl kainos atrodė labai nepatraukli. Viename interneto puslapyje skelbiama, kad maždaug 10 gramų stebuklingųjų uogų miltelių kainuoja 30 dolerių (26,21 Eur)

Kaina tokia didelė dėl labai paprastos priežasties: nuostabusis kaitulis užauga per ketverius metus, o vaisių duoda tik kas ketvirtas. Mokslininkai tikisi, kad ateityje situaciją pagerinti padės bioinžinerijos pasiekimai.

 Nepaisant to, H. Cantu turi alternatyvų pasiūlymą. Jis siūlo steigti didžiules šių augalų plantacijas po stogu. Esą šį metodą jis jau išbandė ir teigia, kad jo augalai auga net 50 proc. sparčiau nei genetiškai modifikuoti. Be to, dirbtinio apšvietimo, temperatūros reguliavimo ir stebėjimo technologijos kaip niekada prieinamos.

Anot H. Cantu, jo siūlymas, vos pradėjus bendradarbiauti su verslininkais, turėtų pasiteisinti. Jis įsitikinęs, kad nėra nė vienos priežasties, kodėl pramonė neturėtų cukraus iškeisti į sveiką alternatyvą. „Supratę, ką gali mirakulinas, nebeturėsime argumentų, kodėl turėtume ir toliau naudoti cukrų“, –pabrėžia H. Cantu.