Rubrika

Tikri, linksmi, protingi ir nuoširdūs. Kas?

Juos pamename nuo vaikystės. Jiems rašėme laiškus patikėdami savo slapčiausius norus ir svajones. Žavėjomės jų vešliomis barzdomis, vylėmės, kad iš didžiulio maišo ištrauks būtent tokią dovaną, kurios labiausiai troškome. Stengėmės trūks plyš lemiamą akimirką prisiminti išmoktą eilėraštuką... Laikas bėga. Mes keičiamės, o jie lieka tokie patys. Rodos, jie atsparūs ne tik laikui, bet ir pasaulio kataklizmams, partijų įtakoms ir šalių politikams. Jie – tai Kalėdų Seneliai.

Praskleiskime paslapties šydą ir sužinokime, iš kur jų tokia stiprybė, ką jie patiria ir kuo domisi. Pakalbinome rezidencijoje Rokiškyje ir įvairiuose rajono kraštuose dirbančius Kalėdų Senelius (tiesa, ne visus, mat dabar jiems pats darbymetis).

Per internetą nėra tikra

š kur mano stiprybė? Rytais prausiuosi stebuklingu šaltinio vandeniu, trykštančiu iš po 1000-mečio ąžuolo šaknų. Be to, energijos pliūpsnių gaunu iš spindinčių vaikų akių, jų džiaugsmingos nuotaikos. Tuomet augu ir stiprėju! Didžiausia dovana – geros emocijos, abipusis džiaugsmas. Žinoma, gaunu ir materialių dovanėlių: meduoliuką, išluptą saldainiuką… Apdovanojęs mažylius paraginu juos pasidalinti gautais skanėstais su draugais, artimaisiais. Ir kaip smagu, kai man paduoda tą saldainiuką. Vadinasi, pripažįsta ir laiko šeimos nariu. Kartais ir suaugusieji džiaugiasi kaip vaikai, bet paprastai jie būna santūresni.

Į susitikimus skrieju elniais. Tačiau dabar prastas oras, sunku jiems roges tempti, todėl tinka ir keturratis transportas, ir laivai, ir lėktuvai. Svarbiausia suspėti atvykti per Kalėdas ar Naujuosius metus, o ne per Velykas (juokiasi – aut. past.)!

Yra buvę visokių nutikimų. Netikėčiausias toks: 15 metų mergaitė man parašė laišką, pakvietė atvažiuoti į namus, nes ji manimi tikinti. Nutariau vykti. Kai ji atidarė buto duris, iš nuostabos pasitraukiau atatupstas. Labai nuoširdžiai bendravome. Ma tėsi, kad mergaitė namuose nesulaukdavo šilumos.

Kartą telefonu paskambino berniukas ir paprašė sugrąžinti… tėvelį. Paprašiau duoti tėvelio telefono numerį, paskambinau, ramiai pasikalbėjome. Po metų vėl paskambino tas pats berniukas ir padėkojo: „Ačiū už sugrąžintą tėvelį!“

Dovanas daliju jau 45 metus, tačiau ne tik tai moku daryti. Groju trimis instrumentais: gitara, armonika, mušamaisiais. Žiemą baltai piešiu ant langų, o vasarą, kai karšta, tapau spalvotai.

Subrendusiems „Gimtojo…“ skaitytojams linkiu patirti šeimyniškumo, bendrystės jausmą ne tik per Kalėdas, bet visus metus. Jauniesiems skaitytojams linkiu skaityti tikrą, popierinį, laikraštį – tuomet pajusite popieriaus kvapą, pačiužensite laikraštuką, galbūt netgi Senelio nuotrauką išsikirpsite ir pasikabinsite prie lovos. Žinoma, galima laikraštį skaityti ir internete, bet… Jis – kaip ir Kalėdų Senelis per internetą – netikra. Tikrovėje galima Seneliui ranką paspausti! Apsilankykite jo rezidencijoje!

Iš pradžių buvau labai išdykęs Senelis, dabar – santūresnis

Dovanas vaikams ir suaugusiesiems dalinu dvidešimt šeštus metus. Iš pradžių buvau labai išdykęs Senelis, dabar – santūresnis. Mažieji priima išpustom akim, paaugliai su „bajeriais“, suaugusius žmones sten giuosi sušildyti, kad atsipalaiduotų ir vėl pasijustų vaikais. Per tą laiką pasitaikė daug netikėtų ir linksmų nutikimų, o liūdno nė vieno.

Bendraudamas patiriu tik teigiamų emocijų, nes nesureikšminu smulkmenų.

Ir aš gaunu dovanų. Man neįdomūs materialūs daiktai, širdį sušildo smulkmenos. Puikiai jaučiuosi tuomet, kai ir aplinkiniai puikiai jaučiasi. Tai ir yra mano pagrindinis variklis.

Laisvalaikiu mėgstu klausytis įvairios muzikos: roko, džiazroko, kartais klasikos. Pats jokiu instrumentu negroju, tik… svetimų žmonių nervais.

Jeigu turėčiau sparnus, skrisčiau, o dabar į susitikimus tenka važiuoti mašina, mat kur kviečia, ten keliauju, net į Klaipėdą…