On­ko­lo­gi­nės li­gos diag­no­zę kas­met iš­girs­ta vis dau­giau žmo­nių. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, per 2020-uo­sius me­tus pa­sau­ly­je bu­vo diag­no­zuo­ta per 19 mln. at­ve­jų. Vie­nas daž­niau­sių iš jų – plau­čių vė­žys. Kaip ši li­ga vei­kia or­ga­niz­mą? Ar ji pa­vel­di­ma? Ir ga­liau­siai, ko­dėl plau­čių vė­žys daž­nai diag­no­zuo­ja­mas vė­les­nė­se for­mo­se? Va­sa­rio 2-ąją mi­nint Pa­sau­li­nę ko­vos su vė­žiu die­ną, į šiuos ir ki­tus klau­si­mus su­ti­ko at­sa­ky­ti Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Krū­ti­nės li­gų, imu­no­lo­gi­jos ir aler­go­lo­gi­jos kli­ni­kos pro­fe­so­rius, San­ta­ros kli­ni­kų Pul­mo­no­lo­gi­jos ir aler­go­lo­gi­jos cen­tro va­do­vas gy­dy­to­jas pul­mo­no­lo­gas Ed­var­das Da­ni­la.

– Kas yra plau­čių vė­žys? Kaip ši li­ga vei­kia or­ga­niz­mo ląs­te­les?

– Tai – pik­ty­bi­nis plau­čių na­vi­kas, ku­rio pik­ty­bi­nės, pa­ki­tu­sios ląs­te­lės gy­ve­na, pa­va­din­ki­me, sa­va­ran­kiš­ką gy­ve­ni­mą. Jos pra­de­da dau­gin­tis, iš pra­džių plis­ti vie­tiš­kai, o vė­liau, pa­te­ku­sios į krau­jo­ta­ką ir lim­fo­ta­ką, jos plin­ta po vi­są or­ga­niz­mą. Plau­čių vė­žys, kaip ir dau­gu­ma ki­tų or­ga­nų na­vi­kų, yra be­veik ne­kon­tro­liuo­ja­mas or­ga­niz­mo ir el­gia­si „sa­va­va­liš­kai“.

– Ko­kie veiks­niai da­ro įta­ką plau­čių vė­žio vys­ty­mui­si?

– Veiks­nių, iš tik­rų­jų, yra ne­ma­žai. Į or­ga­niz­mą pa­te­kus net ir ne­di­de­liam kie­kiui to­kių me­džia­gų kaip as­bes­tas, si­li­cis, kie­to­sios da­le­lės ir kt., ky­la už­de­gi­mas. Ta­čiau ne­abe­jo­ti­nai pats svar­biau­sias veiks­nys yra ta­ba­ko rū­ky­mas. Žmo­gui rū­kant, t. y. įtrau­kiant į plau­čius ta­ba­ko de­gi­mo pro­duk­tus, su­si­for­muo­ja ak­ty­vūs de­guo­nies jun­gi­niai, ku­rie pa­žei­džia tra­chė­jos, bron­chų ir plau­čių ląs­te­les. Pas­ta­ro­sios vis la­biau pa­žei­džia­mos, kei­čia­si jų struk­tū­ra, ge­ne­ti­nė in­for­ma­ci­ja. Vei­kia­mos il­ga­lai­kio kenks­min­go po­vei­kio, vyks­tant mu­ta­ci­joms, ląs­te­lės tam­pa prieš­vė­ži­nė­mis, o ga­liau­siai – vė­ži­nė­mis.

Vė­ži­nė­mis ta­pu­sios ląs­te­lės įgau­na vi­siš­kai ki­to­kias sa­vy­bes ne­gu įpras­tos or­ga­niz­mo ląs­te­lės. Pa­vyz­džiui, įpras­tai jos tu­rė­tų „gy­ven­ti“ ir nu­sta­ty­tu lai­ku „nu­mir­ti“ – kaip kad ir vis­kas gam­to­je – tu­rė­ti sa­vo pra­džią ir pa­bai­gą. Vis­gi, vė­žio ląs­te­lės yra ki­to­kios, jos ne­re­a­guo­ja į or­ga­niz­mo siun­čia­mus jas slo­pi­nan­čius sig­na­lus ir tu­ri prak­tiš­kai ne­ri­bo­tas ga­li­my­bes dau­gin­tis. Tai­gi, jos or­ga­niz­me el­gia­si kaip ag­re­so­rius. Ta­čiau nu­sto­jus rū­ky­ti, or­ga­niz­mas daž­niau­siai ge­ba dau­ge­lį ląs­te­lių mu­ta­ci­jų iš­tai­sy­ti, kai ku­riuos vė­žio rai­dos eta­pus net „pa­suk­ti“ at­gal.

– Kiek vė­ži­nių li­gų at­si­ra­di­mui yra reikš­min­gas ge­ne­ti­nis pa­vel­di­mu­mas?

– Plau­čių na­vi­kai nė­ra pa­vel­di­mi, bet po­lin­kis į ser­ga­mu­mą ga­li pa­si­reikš­ti di­des­nis. Vis­gi, jei­gu ne­bus ža­lo­jan­čio veiks­nio, ge­ne­ti­nis po­lin­kis (t. y. ri­zi­ka su­sirg­ti vė­žiu), dau­gu­mai at­ve­jų, liks tik po­lin­kiu.

– Plau­čių vė­žys daž­nai ap­tin­ka­mas vė­les­nė­se for­mo­se dėl plau­čių kaip or­ga­no spe­ci­fi­kos. Ka­dan­gi plau­čiai ne­tu­ri ner­vi­nės sis­te­mos, žmo­gus dėl pa­ki­ti­mų juo­se ne­jau­čia dis­kom­for­to ar skaus­mo. Tad ga­li­ma nu­ma­ny­ti, kad ne­ma­ža da­lis plau­čių vė­žio at­ve­jų ap­tin­ka­mi at­si­tik­ti­nai?

– Ga­li bū­ti įvai­riai. Plau­čiai yra la­bai di­de­lis or­ga­nas, ku­ris su­si­de­da iš kvė­pa­vi­mo ta­kų – tra­chė­jos, bron­chų ir plau­čių au­di­nių – pa­ren­chi­mos. Kad bū­tų pa­pras­čiau su­pras­ti, įsi­vaiz­duo­ki­me plau­čius kaip di­de­lį me­dį. Tra­chė­ja yra kaip me­džio ka­mie­nas, bron­chai – jo ša­kos, o plau­čių au­di­nys – la­pai. Plau­čių vė­žys ga­li at­si­ras­ti bet ku­ria­me iš šių seg­men­tų. Jei­gu jis at­si­ran­da, pa­vyz­džiui, „stam­bes­nė­je me­džio ša­ko­je“, tuo­met žmo­gus po tam tik­ro lai­ko ima jaus­ti dir­gi­ni­mą, pra­de­da ko­sė­ti.

Vis­gi, daž­niau­siai plau­čių vė­žiu su­ser­ga rū­kan­tys as­me­nys, ku­riems ko­su­lys yra ir taip bū­din­gas. Rū­kan­tie­ji prie ko­su­lio pri­pran­ta ir ne­be­krei­pia į jį dė­me­sio. O tai reiš­kia, kad jie, prie­šin­gai nei ne­rū­kan­tys žmo­nės, ne­pa­jun­ta pir­mų­jų, or­ga­niz­mo siun­čia­mų, sig­na­lų apie pra­si­dė­ju­sią li­gą.

Jei vė­žys vys­to­si plau­čių au­di­ny­je, ku­ria­me nė­ra re­cep­to­rių, tuo­met jis ne­su­ke­lia jo­kių po­žy­mių. Ne­bent tais re­tais at­ve­jais, kai vė­žys pra­de­da vys­ty­tis prie pat plau­čių ap­val­ka­lė­lio (pleu­ros). To­kiu at­ve­ju žmo­gus ga­li jaus­ti mau­di­mą, re­čiau – skaus­mą, krū­ti­nės sri­ty­je. Ga­liau­siai, plau­čių vė­žys ga­li pa­si­reikš­ti ir me­ta­sta­zių į ki­tus or­ga­nus po­žy­miais, pa­vyz­džiui, kau­lų skaus­mu, gal­vos sme­ge­nų veik­los su­tri­ki­mu ir kt.

– Kaip kei­tė­si plau­čių vė­žio diag­nos­ti­ka per pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius? Ko­kios prie­mo­nės, ty­ri­mai vė­žio diag­nos­ti­kai nau­do­ja­mi šian­dien?

– Per pas­ta­ruo­sius de­šimt­me­čius me­di­ci­na pa­si­stū­mė­jo į prie­kį. Vie­nas se­niau­siai pra­dė­tų nau­do­ti diag­nos­ti­kos me­to­dų, tai – krū­ti­nės ląs­tos rent­ge­nog­ra­fi­ja. Ji la­bai ge­ra prie­mo­nė, ta­čiau pa­de­da ap­tik­ti plau­čių vė­žį pe­ri­fe­ri­nė­se plau­čių da­ly­se tik tuo­met, kai jo dy­dis pa­sie­kia apie 1 cen­ti­met­rą ar dau­giau. To­kio dy­džio vė­žys, tai reiš­kia mi­li­jar­dus vė­žio ląs­te­lių, mi­li­jar­dus! Ir dau­ge­liu at­ve­jų jos jau yra pa­skli­du­sios po vi­są or­ga­niz­mą.

Jei­gu gau­ta rent­ge­nog­ra­ma bū­tų la­bai pre­ci­ziš­kai pa­ly­gi­na­ma su anks­tes­nė­mis, kar­tais ga­li­ma ap­tik­ti apie pu­sės cen­ti­met­ro dy­džio na­vi­ką. Ta­čiau re­a­liai gy­ve­ni­me, kai gy­dy­to­jas ra­dio­lo­gas ar pul­mo­no­lo­gas per­žiū­ri de­šim­tis ty­ri­mų per die­ną, jis daž­niau­siai ne­tu­ri ga­li­my­bės jų taip pre­ci­ziš­kai pa­ly­gin­ti. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties krū­ti­nės ląs­tos rent­ge­nog­ra­fi­ja nė­ra ge­ras me­to­das anks­ti ap­tik­ti plau­čių vė­žį. Da­bar ši pro­ble­ma spren­džia­ma nau­do­jant spe­cia­lias dirb­ti­nio in­te­lek­to pro­gra­mas, ku­rios ana­li­zuo­ja plau­čių vaiz­dus, ir kom­piu­te­ri­nė to­mog­ra­fi­ja.

Po to, kai į kas­die­nę prak­ti­ką bu­vo įdieg­ta krū­ti­nės ląs­tos kom­piu­te­ri­nė to­mog­ra­fi­ja, įvy­ko mil­ži­niš­kas šuo­lis anks­ty­vo plau­čių vė­žio diag­nos­ti­ko­je. Ja ga­li­ma pa­ma­ty­ti jau 2–3 mi­li­met­rų ži­di­nu­ką, jį to­liau ste­bė­ti, ver­tin­ti ri­zi­ką ir im­tis veiks­mų. Kai ku­rio­se ša­ly­se šis me­to­das ta­po pa­grin­di­ne prie­mo­ne anks­ty­vai plau­čių vė­žio diag­nos­ti­kai.

– O kaip ma­žin­ti ti­ki­my­bę su­sirg­ti plau­čių vė­žiu? Ko­kių pro­fi­lak­ti­nių prie­mo­nių ga­li­ma im­tis?

– Ge­riau­sia pro­fi­lak­ti­ka, tai – ne­rū­ky­mas ir ki­tų ri­zi­kos veiks­nių (svar­biau­si iš jų – smul­kios ne­or­ga­ni­nių me­džia­gų da­le­lės) ven­gi­mas. Tuo tar­pu me­di­ka­men­ti­nės pro­fi­lak­ti­kos nė­ra. Jo­kie sin­te­ti­niai vi­ta­mi­nai kaip pro­fi­lak­ti­nės prie­mo­nės ne­vei­kia, o kai ku­rie iš jų net ir di­di­na plau­čių vė­žio ri­zi­ką. Pre­ven­ci­nį po­vei­kį tu­ri tik na­tū­ra­liu bū­du, su vai­siais ir dar­žo­vė­mis gau­ti vi­ta­mi­nai. Ta­čiau pa­ma­tuo­ti jų veiks­min­gu­mą su­dė­tin­ga, tam rei­kė­tų at­lik­ti di­džiu­lius ty­ri­mus.

Taip pat pre­ven­ci­jo­je di­de­lį vaid­me­nį tu­ri anks­ty­vos diag­nos­ti­kos pro­gra­ma – at­lie­ka­mas krū­ti­nės ląs­tos kom­piu­te­ri­nės to­mog­ra­fi­jos ty­ri­mas, ka­da žmo­gus dar ne­tu­ri jo­kių nu­si­skun­di­mų. Kaip jau kal­bė­jo­me ir anks­čiau, dau­ge­liu at­ve­jų žmo­gus net ir sirg­da­mas anks­ty­vu plau­čių vė­žiu ga­li nie­ko pa­jaus­ti.

– Per­žvel­gus pa­ly­gi­na­muo­sius įvai­rių or­ga­nų vė­žio ser­ga­mu­mo po­ky­čius Lie­tu­vo­je 1985-ai­siais ir 2010 me­tais, ga­li­ma ma­ty­ti, kad ben­drai vė­ži­nių li­gų dau­gė­ja. Ta­čiau vy­rų ser­ga­mu­mas tra­chė­jos ir plau­čių vė­žiu prie­šin­gai – pa­leng­va mąž­ta, o mo­te­rų iš­lie­ka sta­bi­lus. To­kia sta­tis­ti­ka nu­tei­kia vil­tin­gai.

– To­kia vil­tis bu­vo, ta­čiau vė­les­ni, pa­sau­li­niu mas­tu at­lik­ti ty­ri­mai pa­ro­dė, kad plau­čių vė­žio at­ve­jų ne­su­ma­žė­jo, įskai­tant ir tas ša­lis, kur reikš­min­gai su­ma­žė­jo rū­kan­čių­jų skai­čius. Ap­lin­kos už­terš­tu­mas, kaip ant mie­lių au­gan­ti pra­mo­nė ir ki­ti veiks­niai le­mia, kad ši li­ga iš­lie­ka vie­na iš di­džiau­sią mir­tin­gu­mą le­mian­čių pik­ty­bi­nių li­gų. Pa­ly­gin­ti su mirš­ta­mu­mu nuo ki­tų or­ga­nų vė­žio li­gų, plau­čių vė­žys už­ima 1–2 vie­tą vy­rams ir 3–4 vie­tą mo­te­rims.

Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau ben­dros ten­den­ci­jos ro­do, kad iš­si­vys­čiu­sio­se ša­ly­se to­kios plau­čių vė­žio at­ve­jų ten­den­ci­jos ne­si­kei­čia. Pik­ty­bi­niai na­vi­kai jo­se yra daž­niau­sia mir­ties prie­žas­tis pa­sau­li­niu mas­tu. Ta­čiau vil­tį tei­kia ge­rė­jan­tys gy­dy­mo me­to­dai.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, ko­kie jie?

– Pas­ta­rai­siais me­tais ta­po dau­giau ži­no­ma apie plau­čių ir ki­tų or­ga­nų vė­žių pri­gim­tį. Mo­le­ku­li­nės bio­lo­gi­jos ir ge­ne­ti­niai me­to­dai ta­po reikš­min­gi kli­ni­ki­nė­je prak­ti­ko­je. Dėl jų ga­li­ma ne­ma­žai su­ži­no­ti apie tai, kaip vė­žys at­si­ran­da, au­ga, „sle­pia­si“ nuo imu­ni­nės sis­te­mos bei tai, kaip jai pa­dė­ti jį ap­tik­ti. Pas­ta­rai­siais me­tais jau ir kas­die­nė­je kli­ni­ki­nė­je prak­ti­ko­je nau­do­ja­ma imu­no­te­ra­pi­ja, bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja, va­di­na­mo­ji tai­ki­nių te­ra­pi­ja, ka­da vais­tas ko­re­guo­ja vė­žio su­ke­lia­mus ge­ne­ti­nius po­ky­čius ir blo­kuo­ja na­vi­ko bio­lo­gi­nį vei­ki­mo me­cha­niz­mą. Šie me­to­dai lei­do la­bai stip­riai pail­gin­ti žmo­nių gy­ve­ni­mą, pa­ge­rin­ti jo ko­ky­bę, pa­ly­gi­nus su si­tu­a­ci­ja prieš 10–20 me­tų.

Vi­sos ten­den­ci­jos ro­do, kad ar­ti­miau­siais de­šimt­me­čiais plau­čių vė­žys taps ne­be mir­tį ne­šan­ti, o lė­ti­nė li­ga, ku­rią bus ga­li­ma val­dy­ti įvai­riais gy­dy­mo me­to­dais. Pa­vyz­džiui, che­mo­te­ra­pi­ja, bio­lo­gi­ne te­ra­pi­ja, imu­no­te­ra­pi­ja, chi­rur­gi­niu ar spin­du­li­niu gy­dy­mu. Vis­gi, kol kas dar nė­ra ir var­gu ar ar­ti­miau­siu me­tu at­si­ras me­to­dų, ku­riais bū­tų ga­li­ma vi­siš­kai iš­gy­dy­ti įsi­se­nė­ju­sį vė­žį.

Tai­gi, kiek­vie­nas žmo­gus tu­rė­tų sa­vi­mi rū­pin­tis – veng­ti ri­zi­kos veiks­nių ir pe­ri­odiš­kai at­lik­ti pro­fi­lak­ti­nį svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­mą. At­ro­do ba­na­ly­bė, kai svei­ka­ta įvar­di­ja­ma kaip di­džiau­sias tur­tas. De­ja, daž­niau­siai šio po­sa­kio pras­mę pri­si­me­na­ma tik ta­da, kai su­ser­ga­ma.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to in­for­ma­ci­ja