LAIKRAŠČIO PRENUMERATA
Trečiadienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius Adamas Michnikas skaitė paskaitą apie Lietuvoje itin prieštaringai vertinamą, tačiau debatuose apie tarpukarį sunkiai apeinamą asmenybę – Jozefą Pilsudskį. Prieš paskaitą prelegentas žadėjo, kad ne tik išdėstys savo požiūrį į šią asmenybę, tačiau ir prašysis prieglobsčio Lietuvoje. „Iš karto pasakysiu, kad, kalbant apie prieglobstį, tai jo Lietuvos valdžios turėčiau prašytis dar prieš perskaitytdamas šią paskaitą, nes po to, ką pasakysiu, man prieglobsčio jau tikrai nesuteiks. Tada jau turėsiu priglobsčio prašytis pas Aliaksandrą Lukašenką ar dar kitur“, – savo paskaitą ironiškai pradėjo A. Michnikas. Dalinamės visa svečio iš Varšuvos kalba.
Įkvėpė maištininkus
Mano perspaktyva yra išskirtinė tuo, kad tai yra ne tik lenko, bet ir lenko iš Varšuvos matymas. Vilniaus krašto lenkai turi visiškai kitą mąstymo apie Pilsudskį optiką. Jiems Pilsudskio santykis su Lietuva yra pirmoje vietoje, o lenkams iš Varšuvos tai yra svarbu, bet vis tik ne svarbiausias dalykas. Be to, aš nesu ir šio klausimo specialistas. Tad tai, ką aš kalbėsiu, bus mano asmeninis požiūris. Tai bus subjektyvus, o ne objektyvus požiūris. Ir galiausiai tai bus požiūris žmogaus, kuris apie Pilsudskį nuomonę susidaro ją kas kiek laiko keisdamas.
1976 metais, prieš daugelį metų, aš parašiau esė konkursui, kurį paskelbė Londono Pilsudskio institutas. Tai buvo pirmas esė, kur viešai be jokios cenzūros parašiau tai, ką galvoju apie Lenkiją ir jos istoriją, apie komunizmą ir kitus svarbius klausimus. Tai buvo bandymas pristatyti naują žvilgsnį – 1968-ųjų metų maištininkų, pakilusių prieš dikatūrą, kartos požiūrį. Tas mano tekstas buvo įvertintas aukščiausiu apdovanojimu. Gavau 100 svarų, o tada tai buvo labai dideli pinigai.
Žinoma, gyvenimas komunistinėje Lenkijoje taip pat nebuvo gėlyčių puokštė. Mano kartos žmonėms tie Pilsudskio žodžiai buvo kaip iššūkis, kaip užduotis gyventi savo gyvenimą, nepasiduoti, neleisti pavergti savęs. Tas pirmas Pilsudskio pasipriešinimas mums buvo labai svarbus. Beje, vėliau jau po daugelio metų, 1927-aisiais, buvo sukurtas toks Lenkijoje paplitęs eilėraštis, skelbęs, kad nėra didelis menas užmušti paukštį, tačiau didelis menas yra patekti iš Bezdonių į Nesvyžių. Tai reiškia, kad tas kairysis revoliucionierius, galima būtų sakyti teroristas, Nesyvžiuje susitiko su konservatyviu Lenkijos aristokratijos elitu. Tai reiškia, kad nuėjo labai ilgą kelią ir iš revoliucionieriaus tapo žmogumi, galinčiu kalbėtis su kiekvienu. Jis norėjo darbuotis savo valstybės labui.
Suvokė valstybės svarbą
Antras labai svarbus dalykas yra tai, kad Pilsudskis dar būdamas Lenkijos Socialistų partijos lyderiu suvokė, kad socialistams yra svarbi idėja apie tai, kad nacionalinė valstybė neturi prasmės, o svarbiausia yra išlaisvinti darbininkų klasę. Dar buvo sakoma, kad ekonominiai glaudžiai sieja Lenkiją su Rusijos imperija. Tačiau pats Pilsudskis į tai atsakė teigdamas, kad visa tai, t.y. tautinė valstybė, nėra absurdas ir, ką mes bedarytume, lenkai privalo turėti savo valstybę.
Kurdamas savo įvaizdį, Pilsudskis buvo lenkiško nacionalizmo ir šovinizmo priešas. Jis, jei taip galima pasakyti, manė, kad būsima Lenkija negali būti sukurta vadovaujantis endekų ir Dmowskio filosofija. Jis manė, kad ji negali būti kuriama egoizmo pagrindu. Pilsudskis manė, kad ateities Lenkijos respublika privalo būti daugelio tautų valstybė. Trumpai tariant, Pilsudskis tuo laikotarpiu buvo ištikimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sūnus.
Aš žinau, kad Vilniuje tai skamba kažkaip dviprasmiškai, tačiau Pilsudskis laikė save lietuviu. Į Varšuvą, Poznanę jis žiūrėjo kaip į svetimą šalį. Jam tikroji Lenkijos respublika buvo čia.
Pilsudskis suprato, kad jis tik tada gali stumti Lenkijos reikalus į priekį, jei Lenkija disponuos karine jėga. Galicijoje jis kūrė karines pajėgas – iš pradžių šaulių pajėgas, po to legionus. Pasirodo, Pilsudskis buvo ne tik romantikas, bet ir mistifikatorius. Jis skelbė, kad Varšuvos yra paskirtas ginkluotųjų pajėgų vadu, nors valstybės tuo metu dar nebuvo. Visa tai buvo apgaulė ir Pilsudskiui būdingas bruožas. Jis nemanė, kad tiesa viešajame gyvenime yra vertybė, kurią visada reikia iki galo taikyti.
Aš Alvydui Nikžentaičiui jau sakiau, kad sutikdamas kalbėti apie Pilsudskį Vilniuje aš renkuosi savižudybę, nes lietuviai man gal ir atleis, bet lenkai – tikrai ne. Mes, lenkai, esame tokie, kurie viską prisimename ir nedovanojame tokių dalykų, tuo labiau, kad Pilsudskis nebuvo vienalypė asmenybė. Jei pažvelgtume į Pilsudskio požiūrį į Rusiją, tai reikia pripažinti, kad jis nebuvo nacionalistas, jokiu būdu nebuvo rusofobas. Tačiau Pilsudskis, sakyčiau, buvo įsitikinęs, kad Rusija yra tiesiog kita civilizacija.
Rusija tai buvo tarsi visiškai kitas pasaulis. Pilsudskis visada bijojo Rusijos, ar tai būtų carinė, ar bolševikinė Rusija. Jis visada buvo antibolševikiškas. Galime prisiminti jo akcijas prieš paminklus, statomus Lietuvos ar Lenkijos žemėse. Omenyje turiu du paminklus – Jakaterinai II ir Puškinui. Jis sakė, kad negalima to leisti, peikė lenkų politikus, pritarusius tiems paminklams. Jis prieš Puškino paminklą pasisakė ne dėl asmeninio priešiškumo poetui, o žvelgė plačiau – kalbėdamas apie bandymus taip rusifikuoti aneksuotą šalį. Būtent dėl rusifikacijos pavojaus jis buvo prieš tuos paminklus.
Jis nuolat ginčydavosi su Romano Dmowskio endekais. Dmowskis buvo antisemitas. Jam antisemitizmas buvo svarbiau nei Rusija, kurios nebijojo. Pilsudskio antibolševizmas visada buvo labai ypatingas. Jis čia mąstė kaip lenkų istorikas Kucharzewskis. Daugelis iš mūsų ir dabar taip mąsto. Mes žvelgiame į Putiną kaip į dar vieną Rusijos carą, caro įsikūnijimą.
Dabar pereikime prie sunkiausios dalies – Pilsudskio santykio su Lietuva. Pilsudskis visada sakė, kad yra lietuvis. Jis buvo Lietuvos žemės sūnus. Jis neįsivaizdavo Lenkijos respublikos be Vilniaus. Tai buvo už jo vaizduotės horizonto. Pilsudskiui Lenkija be Vilniaus buvo tarsi žydams Izraelis be Jeruzalės – tiesiog neįmanoma. Jis negalėjo suprasti, kad lygiai tą patį Vilnius reiškia ir lietuviams ir visiškai nesvarbu, kad tuo metu, t.y. tarpukariu, Vilniuje gyveno mažai lietuvių. Pilsudskiui Vilnius buvo tikrosios Lenkijos šerdis. Tad ginčas dėl Vilniaus buvo tiesiog neišsprendžiamas, nes ta pati vieta buvo šventa ir lenkams, ir lietuviams. Konfliktas buvo užprogramuotas ir nereikėjo būti nei polonofobu, nei lietuvių nekentėju.
Tai labai sunku paaiškinti. Neseniai turėjau progą Varšuvoje kalbėtis su lietuvių žurnalistu. Jis manęs paklausė, kodėl jūs nenorite pripažini Vilniaus okupacijos, pasmerkti Želigowskį, nes juk čia yra tas pats kaip ir su Krymu. Taip, yra kaip kad su Krymu, jūs teisus, tačiau parodykite man bent vieną rusą, kuris pasakys, kad Sevastopolis tai buvo ukrainiečių miestas. Nerasite jūs tokio. Taip pat nerasite ir lenko, kuris nepasakytų, kad Vilnius buvo ne lenkiškas miestas.
Taip, Vilnius šiandien yra Lietuvos sostinė ir sienos tarp mūsų šalių nėra. Aš galiu čia bet kada avažiuoti, man niekas negresia. Galiu tą miestą mylėti nuoširdžia meile, juolab kad aš tikiu, jog Varšuvoje gyvenantys Pilsudskio anūkai – Joanna ir Krzysztofas – čia kalbėtų tą patį ir pasidžiaugtų, kad Vilnius dabar yra nepriklausomos Lietuvos sostinė, o jie gali mylėti šį miestą.
Tik tokiais momentais sunkiausia yra vertinti istoriją. To praktiškai neįmanoma padaryti. Visus reikalus čia sutvarkė Stalinas. Jis nenorėjo padaryti nieko gero, tačiau nenorėdamas kai ką gero vis tik padarė. Nežinau, ar Pilsudskiui patiktų tai, ką kalbu. Manau, kad tikrai nepatiktų, bet iš kitos pusės aš manau, kad bet koks bandymas anais laikais sukurti kompromisą tarp dviejų tautų, kurios taip ilgėjosi nepriklausomybės ir valstybingumo bei pavydėjo viena kitai, buvo bergždžias bandymas. Aš šiuos klausimus šiandien taip ir palikčiau nesileisdamas į gilesnius nagrinėjimus.
Mylėjo laisvę, bet nesuvokė demokratijos
Pilsudskis mylėjo laisvę, bet nesuvokė demokratijos. Jis buvo konspiratorius, revoliucionierius, pogrindininkas. Parlamentas buvo ne jam, jo stichija buvo Bezdonys, legionai. Konspiracijoje ir kariuomenėje yra disciplina, o parlamente svarbūs yra debatai, santykiai tarp partnerių. Tai nebuvo Pilsudskio sichija. Be to, jis, lietuvis, manė, kad lenkai negali būti demokratais, kad jiems tai netinka. Jis sakė, kad parlamentas yra idiotams. Apie konsituciją jis kalbėjo kaip apie prostitutę. Šiuolaikinėje Lenkijoje tai daug kam patiktų.
Pilsudskis mylėjo kariuomenę, o parlamentarizmas jam buvo visai nesvarbus. Parlamentarus jis traktavo tarsi kokią bandą vagių. Jis suvokė, kas yra disciplina, tačiau visiškai nesuprato, kas tai per dalykas yra demokratija. Jis nesuprato, kam tie debatai, nes su niekuo niekada nediskutavo, o tik nurodinėjo savo aplinkai ir pulkininkams. Tai nėra gera demokratijos mokykla, nors mūsų Įstatymo ir teisingumo partijos pirmininkas gal dėl to ir turėtų kitokią nuomonę.
Pakalbėkime apie karinį perversmą. Dėl to nėra ko ginčytis. Tai buvo perversmas, nukreiptas prieš demokratiją. Tačiau į visa tai galima pažvelgti ir iš kitos pusės. Reikia matyti anų laikų kontekstą. Tai buvo atsakas į tai, kas įvyko 1922 metais, kai buvo išrinktas pirmas Lenkijos prezidentas. Šis prezidentas buvo nušautas endekų fanatiko, kuris tuo dar ir didžiavosi. Po to, kai žudikas buvo nuteistas mirties bausme ir ji buvo įvykdyta, jaunimas degė žvakales žudikui atminti. Pilsudskis visa tai matė ir suvokė, kad tokia situacija veda Lenkiją prie nelaimės, žlugimo.
Gegužės mėnesio perversmas buvo atsakymas į visa tai ir ne tik. Tai buvo atsakas ir Lenkijos parlamentinei demokratijai, kuri buvo korumpuota, demoralizuota. Iš čia ir kilo Sanacijos idėja, nes valstybę reikėjo pagydyti. Bet gydymas įvedant diktatūrą nėra geras receptas. Taip, ta diktatūra buvo aksominė palyginus su Stalina ar Hitlerio diktatūromis. Vis tik diktatūra deformavo visuomenę ir tai, ką mes šiandien regime Lenkijoje, yra pavėluotas aidas to, kas vyko anuomet.
Ir tai, kas geriausio, ir tai, kas blogiausio
Pilsudskio asmenyje telpa ir tai, kas Lenkijoje buvo geriausia, ir tai, kas joje buvo blogiausia. Lenkijos Bažnyčioje mes taip pat turime ir Wojtylą, ir Tischnerį, ir tėvą Rydzyką – ir gėrybių, ir blogybių.
Pilsudskis buvo didi asmenybė, tačiau jis buvo brutalus. Tai, kas įvyko Breste, t.y. opozicijos lyderių areštas 1930 metais, buvo pagiežos pademonstravimas ne tik Konstitucijos atžvilgiu, bet ir tam tikros bendruomenės atžvilgiu. Buvęs premjeras Wincenty Witos buvo kalinamas Bresto tvirtovėje, jam buvo liepiama valyti tualetus. Tai buvo baisi pagieža.
Galiausiai pasirodė, kad negalima griebtis tokių metodų, nes tikslai, kurių siekiama, nėra įgyvendinami tokiomis priemonėmis. Tai buvo ir falsifikuojami rinkimai, ir pagieža oponentams, ir tam tikri teroristiniai metodai. Visa tai kūrė policinės valstybės ir iškreiptos visuomenės vaizdą.
Tačiau visa tai buvo bandelė su sviestu ir ikrais palyginus su tuo, ką Lenkijoje padarė bolševikai. Tokiu būdu mes visi grįždavome prie Antrosios Lenkijos respublikos tradicijos, nes joje ieškojome autentiškos Lenkijos, kuri yra nepriklausoma nuo Maskvos, nepriklausoma nuo brutalios cenzūros. Tačiau tai nebuvo ideali šalis ir čia teisus buvo Czeslawas Miloszas, kuris keikiamas nacionalistų rašė tiesą apie tarpukario Lenkiją ir tai, kad negalima idealizuoti savo istorijos.
Pilsudskis gyveno XIX amžiaus dvasia
Ką po savęs paliko Pilsudskis? Jis paliko pusiau diktatūrą, paliko tautą, kuri norėjo ginti savo nepriklausomybę, paliko anachronišką valstybę. Jis nesuvokė modernumo, nes mentaliai dar buvo XIX amžiuje. Jis to amžiaus kategorijomis matė ir kariuomenę, kur svarbiausia dar buvo kavalerija. O juk tada jau buvo atsiradę tankai. Taigi Pilsudskyje buvo ir tas asmenybės didingumas, ir visiškas anachronizmas.
Jerzy Giedroycas sakydavo, kad Lenkiją valdo du karstai – Pilsudskio ir Dmowskio. Pilsudskio dvasia Giedroycui ir mums reiškė suverenią, nepriklausomą tautą. Dmowskio dvasia iš vienos pusės buvo šaltas geopolitinis realizmas, o iš kitos – katalikiška lenkų valstybė. Dmowskis, tiesa, panašiai kaip ir Pisludskis nebuvo toks aršus katalikas. Jaunystėje jam rūpėjo pozityvizmas, darvinizmas ir tik paskui jis suprato, kad jei Lenkijoje jis nori įgauti galios, tai turi pasinaudoti katalikišku kryžiumi. Ir jis tai darė.
Pilsudskis irgi buvo epochos vaikas, tačiau nacionalizmo ir Bažnyčios vaidmens klausimu jo pažiūros nuo Dmowskio skyrėsi. Pilsudskis neleido, kad Bažnyčia siektų valdžios Lenkijoje. Nežinau, kas būtų nutikę endekų pergalės atveju, jei viską būtų lėmusi Dmowskio dvasia. Tačiau šiandien mes matome, kad Dmowskio karstas praktiškai valdo Lenkiją. Šiandien ta Bažnyčia, kuri buvo Wojtylos, Tischnerio Bažnyčia, yra paraštėse. Šiai tradicijai ištikimi vyskupai ir kunigai yra mažumoje. Dabar viską valdo kunigas Rydzykas iš Torunės. Pilsudskis to neapkentė, jis laikė, kad tai yra pražūtinga Lenkijai.
Interpretuojamas vis iš naujo
Pilsudskis yra vis iš naujo interpretuojamas. Mano kartai, mano kolegoms geriausias jo interpretatorius buvo Giedroycas. Jis performulavo lenkišką mąstymą, Pilsudskio mąstymą įrodydamas, kad Lenkija neturi dvieštis nei Vilnius, nei Lvovo, nei Gardino. Maskva juk siūlė pasiimti Vilnių, bet Lenkija atsakė ne. Kai 1988 metais KGB ir Maskva inspiravo Lenkijos sovietinės respublikos idėją, t.y. turėjo atsirasti dar viena sovietinė respublika, apimanti Vilnių, Gardiną ir Lvovą, niekas iš Lenkijos nepriėmė tokios idėjos. Buvo aišku, kad tai yra KGB intriga. Tačiau taip nuspręsta dėka to, kad Giedroycas mus taip išauklėjo. Gal mes esame ir blogai išauklėti, tačiau taip mus išauklėjo Giedroycas, skatinęs atmesti imperinę sąmonę.
Mes žinome, kad per visą XIX amžių lenkai ir rusai ginčijosi dėl Lvovo. Rusai sakydavo, kad tai yra mažoji Rusija, o lenkai atkirsdavo esą tai yra mažoji Lenkija. Jaroslawas Dąmbrowskis sakė, kad ne, tai yra Ukraina ir jie turi teisę išlaikyti savo tapatybę.
Kitas svarbus Pilsudskio interpretatorius, kaip bebūtų keista, buvo Czeslawas Miloszas, kuris išrašė labai griežtą sąskaitą lenkiškumui, visai mūsų nepopino. Jis buvo reformatorius, siekė tiesti kelią santaikai, sutarimui, susivienijimui.
Šiandien yra toks ambivalentiškas momentas. Lietuvos žurnalistai manęs klausia, kaip aš vertinu gestus iš Lenkijos pusės – ką sakė Kaczynskis, ką sakė kiti. Aš pats džiaugiuosi viskuo, kas gerina santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos, tačiau aš netikiu tais džentelmenais. Aš suprantu, kodėl jie tai daro, nes šiandien Lenkija yra atsidūrusi visiškoje izoliacijoje ir tai yra valdančiųjų bandymas tą izoliaciją pralaužti. Jei santykiai pagerės, tai aš plosiu. Tačiau aš tais žmonėmis netikiu, nes jų mentalitete nėra vietos pagarbai kitai kultūrai, kitai tautai ar valstybei.
Trumpai tariant, Lietuvos ir Lenkijos santykiuose negalima vadovautis istorija. Kažkada Varšuvoje profesorius Bumblauskas pasakė, kad, jei Lenkiją valdo Dmowskio ir Pilsudskio karstai, tai Lietuvą valdo Smetonos karstas. Nežinau, ar tai tiesa, prašiau, kad profesorius prašytų apie tai straipsnį laikraščiui. Mes daug kartų kalbėjome su juo ta tema, tačiau straipsnį Smetonos karsto tema jis dar teberašo.
Pabaigai pasakysiu tai, kad šiandien Lenkijoje regimas regresas savyje turi ir kažkokį Pilsudskio veidą. Pilsudskis galvojo apie tokią Lenkiją, kur svarbu yra ne kairė ar dešinė, o tie, kurie pasitempę stovi priešais. Kaczynskis irgi to norėtų. Lenkų ir Europos laimei Kaczynskis nėra Pilsudskis. Skirtumą tarp jų norėčiau gauti dolerių kupiūromis.
