Politinė krizė Baltarusijoje gali iš esmės pakeisti po penkių savaičių planuojamos paleisti Astravo atominės elektrinės (Astravo AE) teisinį statusą: ją savo nuosavybėn gali perimti Rusija. Tai reikštų, kad visas pretenzijas dėl jos saugumo ir eksploatavimo Vilnius iš esmės turėtų peradresuoti Maskvai.

Bėgo nuo dujų

Energetikos, infrastruktūros ir saugumo problemas nagrinėjantis Lenkijos internetinis leidinys „BiznesAlert.pl“ iškėlė prielaidą, kad po neseniai įvykusio Baltarusijos prezidentu pasiskelbusio Aliaksandro Lukašenkos ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimo, kuriame be kita ko buvo aptartos ir dvišalių santykių problemos, vienu iš naujojo Minsko ir Maskvos politinio susitarimo elementu gali tapti Astravo AE perdavimas Rusijai. Kol kas už Maskvos suteiktus kreditus Rusijos koncerno „Rosatom“ netoli Lietuvos sienos pastatyta atominė jėgainė formaliai priklauso Baltarusijai, bet susitikimo su A.Lukašenka metu V.Putino itin pabrėžta Rusijos investicijų Baltarusijoje svarba gali reikšti, kad Maskva ketina tapti visateise Astravo AE savininke. Tai tikrai nepatiktų Lenkijai, rašo „BiznesAlert.pl“. Galėtume pridurti – ir Lietuvai, jau seniai bandančiai didinti tarptautinį spaudimą Minskui dėl nesaugia laikomos atominės jėgainės Astrave. Galimybė bent kiek efektyviau daryti spaudimą dėl Astravo AE tiesiogiai Maskvai atrodytų dar miglotesnė.

Kaip jau yra pranešę Baltarusijos atstovai, lapkričio 7 dieną, per 103-ąsias bolševikinės revoliucijos Rusijoje metines, Astravo AE rengiama oficiali pirmojo reaktoriaus paleidimo ceremonija. Gali būti, kad po kurio laiko sužinosime, jog naujoji AE tapo viena iš A.Lukašenkos V.Putinui padarytų nuolaidų, siekiant užsitikrinti politinę ir ekonominę paramą, teigia lenkų apžvalgininkai.

Astravo AE statybos istorija siekia 2005 metus, kai eilinės Maskvos ir Minsko tarpusavio santykių krizės fone kilo idėja statyti atominę elektrinę Baltarusijoje, rašo „BiznesAlert.pl“. Toks sprendimas buvo priimtas be pirminių tyrimų, konsultacijų ir ekologinių ekspertizių. Svarbiausiu motyvu tapo katastrofiška Baltarusijos priklausomybė nuo gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos. Per metus Baltarusija importuodavo daugiau nei 20 mlrd. kubinių metrų dujų, iš kurių pasigamindavo daugiau nei 90 proc. šaliai reikalingos elektros energijos. Kad būtų aiškiau: Lenkijoje, kur gyvena beveik 20 mln. žmonių daugiau nei Baltarusijoje, per metus sunaudojama apie 17 mlrd. kubinių metrų dujų. Atominė elektrinė turėjo daugiau nei 4 mlrd. kubinių metrų sumažinti dujų poreikį Baltarusijoje.

Buvo ir kitų Astravo AE statybos motyvų: jau tada spaudoje pasirodė svarstymų apie neva tikruosius šios statybų aikštelės vietos pasirinkimo argumentus. Astravo elektrinės sklypas tėra vos už 20 kilometrų nuo Lietuvos ir už 240 kilometrų nuo Lenkijos sienos, t. y. labai palankioje vietoje pagamintai elektros energijai tiekti į Lenkijos, Lietuvos ir kitų Baltijos šalių rinkas. Vėliau Baltarusijos valdžia pranešė, kad bus skelbiamas tarptautinis Astravo AE statybos konkursas, kuriame dalyvauti bus kviečiamos visos atominės energijos rinkoje pirmaujančios kompanijos. Kas taps Astravo AE statybos generaliniu rangovu, paaiškėjo 2011 metų lapkričio 25 dieną, kai buvo pasirašyta 10 mlrd. JAV dolerių kredito sutartis. Šią sumą Baltarusijai suteikė Rusija. Statybos rangovu ir technologijų tiekėju buvo paskelbta su korporacija „Rosatom“ susijusi Rusijos bendrovė „Atomstroieksport“.

Pasak „BiznesAlert.pl“, 10 mlrd. dolerių sudaro 90 proc. visos Astravo AE statybos kainos, likusius 10 proc. avanso pavidalu turėjo skirti Baltarusijos valdžia. Pagal Rusijos ir Baltarusijos valstybinį susitarimą Minskas turėjo galimybę naudotis kreditu nuo 2011 iki 2020 metų, o pradėti jį grąžinti reikėjo praėjus šešiems mėnesiams po AE paleidimo, tačiau ne vėliau kaip iki 2021 metų balandžio 1 dienos. Kredito grąžinimas turėjo būti vykdomas kas šešis mėnesius, pervedant vienodo dydžio įmokas.

Jei Rusija perimtų Astravo AE, pasak ekspertų, komplikuotą elektros eksportą bent iš dalies galėtų pakeisti vandenilio gamyba.

Kredito grandinės

Tačiau šių metų liepos viduryje Rusijos ir Baltarusijos premjerai pasirašė papildomą susitarimo dėl kredito skyrimo Astravo AE statybai protokolą, kuriuo naudojimosi kreditu laiką pratęsė iki 2022 metų, o jo grąžinimo pradžią perkėlė į 2023 metų balandžio 1 dieną. Be to, buvo užfiksuota metinė kredito palūkanų norma – 3,3 proc. Palūkanos už kreditą turi būti mokamos du kartus per metus: balandžio 1 dieną ir spalio 1 dieną. Tuo atveju, jei būtų atsilikta nuo mokėjimų grafiko (net jei būtų pavėluota vieną dieną), prie kredito palūkanų dydžio turi būti pridėta 2 proc. metinių palūkanų marža. Jei įsipareigojimas laiku padengti įsiskolinimą nebūtų įvykdytas per 180 dienų, visa įsiskolinimo suma, įskaitant kredito palūkanas, konsoliduojama ir ją privaloma apmokėti nedelsiant.

Savaime suprantama, kad rimta politinė krizė, kilusi Baltarusijoje po suklastotų prezidento rinkimų, anksčiau ar vėliau peraugs ir į ekonominę. Jos požymių matyti jau dabar. Juk ne veltui per susitikimą su A.Lukašenka Sočyje V.Putinas pranešė skirsiantis Minskui 1,5 mlrd. dolerių kreditą, nors Baltarusijos valdžia tikėjosi tik 1 mlrd. Įdomu, kad V.Putinas pabrėžė Rusijos investicijų Baltarusijoje svarbą, atskirai paminėjęs 10 mlrd. dolerių kainuosiančią Astravo AE statybą. Kadangi formaliai šio projekto investuotoja ir operatorė yra Baltarusijos valstybinė įmonė „Belorusskaja AES“, kreditorė – Rusijos Federacija, o generalinis rangovas – bendrovė „Atomstroieksprt“, ar tokie Putino žodžiai turėtų reikšti, kad artimiausiu metu pasikeis statomo objekto savininkas? – klausia „BiznesAlert.pl“.

Šia prasme įdomus ir neseniai pasirodęs neoficialus pranešimas apie milžinišką Baltarusijos valstybinės įmonės „Belorusskaja AES“ skolą. 2020 metų liepos 1 dieną ji esą sudarė 1,3 mlrd. baltarusiškų rublių arba apie 500 mln. JAV dolerių. Baltarusijos energetikos ministerija paneigė šią informaciją ir pareiškė, kad ją itin stebina pranešimai apie įmonės skolas, nors ji dar nė nepradėjo komercinės veiklos. Kad ir kaip būtų, Astravo AE statybai suteikto Rusijos kredito aptarnavimas Baltarusijos biudžetui būtų nepakeliamas. Juk Minsko lūkesčiai dėl čia pagaminamos elektros eksporto į kaimynines šalis silpnėja, be to, valstybė dar turi mokėti ir Kinijai už suteiktą susijusį kreditą elektros energijos infrastruktūrai kurti (350 mln. dolerių Kinijos įmonei „North China Power Engineering“). Taigi, Astravo AE perdavimo Rusijos nuosavybėn galimybė gali būti reali, nes Maskva galėtų nurašyti dalį jos statybai Baltarusijos paimto kredito.

Pasak leidinio, toks pokytis rusams būtų naudingas bent dėl dviejų dalykų: pirma, investiciją į AE padengs baltarusiai, dalį kredito jiems vis tiek reikės anksčiau ar vėliau grąžinti. Didžioji statybai skirtų lėšų dalis buvo išleista Rusijoje, taigi, buvo leista uždirbti rusiškoms kompanijoms. Antra, rusai taip pat gali būti suinteresuoti pagamintos elektros pardavimu Baltarusijos vartotojams pagal tokią pat schemą, kokia naudojama tiekiant jiems dujas. Baltarusijos valstybė garantuoja Rusijos įmonei „Gazprom Transgaz Belarus“ stabilias išmokas už dujų tiekimą vartotojams, taigi, gali būti, kad Maskva įtikins Baltarusijos valdžią nustatyti tokį minimalų Astravo AE pagamintos elektros pardavimo vartotojams įkainį, kuris leis elektrinei veikti rentabiliai. Ką tai reikštų vartotojams – jau kita kalba.

Vietoj eksporto – vandenilis?

Ironiška, kad Astravo AE, sumanyta kaip Baltarusijos priklausomybės nuo rusiškų dujų mažinimo įrankis, kuris be kita ko leistų dar ir užsidirbti iš elektros eksporto, susiklosčiusius naujai politinei situacijai gali dar labiau užveržti energetinę Maskvos kilpą. Jei Rusija nuspręstų šią jėgainę perimti savo nuosavybėn, ji pati spręstų, kaip panaudoti čia pagaminamos elektros perteklių. Kai kurių ekspertų teigimu, jai net nerūpėtų Baltijos šalių ir Lenkijos paskelbtas Astravo AE komercinis boikotas: jėgainė esą galėtų joje pagaminamos energijos išvis neeksportuoti. Astrave Rusija galėtų imtis alternatyvių energijos šaltinių, kurie dėl klimato šiltėjimo ilgainiui turėtų pakeisti naftą ir gamtines dujas, gamybos.

Vienas iš labiausiai tikėtinų scenarijų – vadinamojo „geltonojo“ vandenilio gamyba elektrolizės būdu iš vandens. Rusijos energetikos ministerija vandenilį laiko viena iš galimų „žaliųjų“ alternatyvų naftai, anglims ir dujoms, jam skirta svarbi vieta šalies energetikos plėtros strategijoje, kurioje iškeltas tikslas tapti vienu iš didžiausių vandenilio kuro elementų tiekėjų pasaulinėje rinkoje.

„Gazprom“ ir „Rosatom“ 2024 metais atskirose AE ir dujų verslovėse turi pradėti bandomuosius vandenilio gamybos projektus. Planuojama, kad vandenilio kuro elementus ateityje naudos ne tik lengvasis ir sunkusis autotransportas, bet ir geležinkelio lokomotyvai bei lėktuvai. Ekologiškai švariausią vandenilį galėtų gaminti įmonės, tam naudojančios „žaliąją“ saulės, vėjo ir vandens energiją. Jo gamyba iš AE gaminamos elektros būtų ne tokia „švari“ dėl būtinybės tvarkyti radioaktyviąsias atliekas, bet ir šio proceso metu būtų apsieita be „šiltnamio dujų“ išmetimo, o tai, labai tikėtina, jau artimiausiais metais, bandant stabdyti katastrofišką klimato šiltėjimą, taps vienu svarbiausių kriterijų energetikoje.