Donaldas Trumpas buvo Vladimiro Putino šansas, bet labai gali būti, kad jau netrukus Kremliaus šeimininkas juo skaudžiai nusivils.

Dramblys parduotuvėlėje

JAV prezidentui D.Trumpui prireikė vos savaitės, kad patvirtintų, jog Amerikos rinkėjai padarė lemiamą klaidą prieštaringai vertinamą nekilnojamojo turto magnatą išrinkdami nauju Baltųjų rūmų šeimininku. Per pirmąją savaitę D.Trumpas pasirašė pluoštą labai abejotinų ir galimai antikonstitucinių vykdomųjų potvarkių, kurie JAV grąžino į visuomenės politinio aktyvumo laikus, kurių nebuvo regėti nuo Vietnamo karo.

Šiurkščiais, anaiptol ne džentelmeniškais posakiais garsėjantis D.Trumpas numojo ranka į visas nerašytas politinio elgesio taisykles, ir savaitės pabaigoje daugelis apžvalgininkų priėjo išvadą, kad jis be vieno šulo, pavojingas „besiožiuojantis vaikas“, sparčiai griaunantis demokratiją ir toks neamerikietiškas, kokiu tik apskritai įmanoma būti.

Iš tikrųjų D.Trumpo išrinkimo ir pirmosios jo potvarkių bangos poveikis yra kur kas didesnis nei tiesioginis jų efektas. Jis įžeidė kaimyninę Meksiką paskelbdamas apie apsauginės sienos su ja statybą ir kad už tai sumokės patys meksikiečiai. Toks pareiškimas iškart sukėlė diplomatinę krizę. Uždrausdamas atvykti musulmonams iš septynių šalių (įdomu, kad „atsitiktinai“ sutapo, jog šiose valstybėse D.Trumpas asmeniškai neturi jokių verslo interesų), jis giliai įžeidė musulmonišką pasaulį. Tačiau tokį sprendimą priimdamas per Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, jis skaudžiai įžeidė ir žydus.

Šis įžeidimas buvo dar stipresnis dėl to, kad savo pareiškime dėl Holokausto aukų atminimo jis „pamiršo“ paminėti žydus ir taip susitapatino su sovietais, kurie Holokausto aukas įvardijo ne kaip žydus, o kaip „tarybinius piliečius“, ištrindami visas nuorodas į aukų etninę priklausomybę. Be to, jo neapgalvotos pastabos dėl padėties Pietų Kinijos jūroje supykdė Kiniją. Kilo pavojus, kad į porceliano parduotuvę įsirioglinęs dramblys gali sugriauti kruopščiai kurtus ir atsargiai plėtotus abiejų šalių diplomatinius ryšius.

Šešėliniai ryšiai

Vienas apžvalgininkas pastebėjo, kad D.Trumpas iš visko sprendžiant mėgina valdyti šalį kaip prastai tvarkomą verslą (kaip žinome, šiuo požiūriu jis yra ekspertas). Įsigaliojusių ar belaukiančių bankrotų Trumpo verslo imperijoje skaičius yra labai didelis – finansinių katastrofų išvengti pavyko tik dėl naujų paskolų. Daugelį jų, atrodo, suteikė Rusijos bankai.

Galbūt didžiausią susirūpinimą kelianti D.Trumpo savybė yra ne jo vaikiškai kaprizingas elgesys, kurį puikiai iliustruoja kasdienis piktų žinučių, dažnai su gramatinėmis klaidomis, srautas jo „Twitter“ paskyroje. Labiausiai nerimą kelia jo ryšiai su Rusija – nuo bandymų daryti įtaką rinkimams Amerikoje pasitelkus kompiuterinius įsilaužėlius, atvira parama Rusijos lyderiui V.Putinui iki verslo saitų, siejančių jį patį, jo kabineto narius bei patarėjus su Rusija. Tokie ryšiai gausūs, jie savanaudiški, šešėliniai, o prielaida, kad Rusijos federalinė saugumo tarnyba gali turėti kelias Trumpo pasilinksminimų Maskvoje ir Sankt Peterburge sekso juostas, jų tuo labiau nepuošia.

Atrodo, kad D.Trumpas dabar kabinasi į nuodėmingą meilės gangsteriškam V.Putino Rusijos režimui (Kremliaus šeimininkas, kaip ir D.Trumpas, yra didelis aukso ir neskoningų brangių blizgučių mėgėjas) ryšį ir labai įtartinai atrodančią savo patarėjų grupę. Dauguma jų yra kraštutiniai dešinieji ekstremistai ir rasistai, tačiau bene didžiausią susirūpinimą kelia neofašistas ir antisemitas Steve'as Brannonas. Vis dėlto jis nėra vienišas: dauguma D.Trumpo aplinkos žmonių – baltieji vyrai, jie vergiškai paklusnūs lyderiui, itin konservatyvūs, mažai ką nutuokiantys apie krikščioniškas vertybes, nors skelbiasi esą labai krikščioniški (galėčiau pridurti, kad tai nekelia nuostabos), ksenofobiški, antisemitiški, labai sunkiai įžvelgiantys skirtumus tarp valdiškų reikalų ir asmeninių.

Taps košmaru

D.Trumpas buvo V.Putino šansas, ir kiek toli siekė V.Putino įtaka per JAV prezidento rinkimus, mes anksčiau ar vėliau sužinosime. Tikiuosi, kad tai daugiau buvo gražios svajonės, o ne tikrovė, tačiau mano smegenys sako ką kita: kišimasis, hibridiniai karai ir manipuliacijos – tai V.Putino specialybė, ir tai iš tikrųjų galėjo būti jo „didžioji valanda“.

Vis dėlto manau, kad ta didžioji valanda kartu gali būti, kaip sako amerikiečiai, vienu tiltu per toli. Per didelis kąsnis. V.Putino krikštatėvis profesine prasme Jurijus Andropovas, buvęs KGB šefas, savo laiku pripažino, kad invazija į Afganistaną 1979-ųjų pabaigoje Sovietų Sąjungai buvo „per didelis kąsnis“ ir paspartino jos žlugimą.

Nuojauta man sako, kad Amerikos prezidento rinkimai 2016 m. taip pat gali būti „per didelis kąsnis“ V.Putinui. Jis taip atvirai stojo D.Trumpo pusėn, be to, esama tiek daug požymių, kad jis kišosi ar bent bandė kištis į rinkimus, jog D.Trumpas jau daugelio laikomas „Putino žmogumi“. Taip mano net ir ištikimiausi jo gerbėjai, nes, kad ir kokie paprasti ir neišmanantys jie būtų, V.Putiną dabar jie laiko savotišku „Dėdės Joe“ (Josifo Stalino – red. past.) variantu, griežtu lyderiu. Bet ar tokiai valstybei kaip Rusija iš tikro reikia stipraus lyderio, kad eitų teisingu keliu?

Kai D.Trumpo politika žlugs – o aš tuo neabejoju, viskas iškils aikštėn, ir visa tai, kas buvo slepiama, kaip bumerangas grįš V.Putinui. Jis tikėjosi įgyti sąjungininką Baltuosiuose rūmuose, politinį tūzą, bet tikrovėje jis gavo nekontroliuojamą pamišėlį, visiškai nepastovų žmogų, kurio net V.Putinas su visu poveikio mechanizmu nepajėgia suvaldyti.

Manąjį saldaus keršto jausmą stiprina įsitikinimas, kad netolimoje ateityje V.Putinas pradės gailėtis ėmęsis tokių žaidimų, o tarp užgriūvančių košmarų svarstys, kaip būtų buvę gerai, jei Baltuosiuose rūmuose šeimininkautų Hillary Clinton. Taip, ji kalė, neabejotinai nusiteikusi prieš V.Putiną, tačiau kaip aišku ir lengva formuoti politiką, kai asmuo priešingoje derybų stalo pusėje yra nuspėjamas, patyręs diplomatas, žinantis politinio žaidimo taisykles ir jų besilaikantis.

D.Trumpas taps V.Putino košmaru, sakau tai gardžiuodamasis. Atsižvelgus į JAV kilusį sąmyšį, būtų galima tikėtis, kad išaugęs visuomenės pilietinis aktyvumas bus pakankamai stiprus, kad pareikalautų esminių reformų ir perkeltų JAV XIX a. politinę sistemą į XXI a., kartu sukurdamas kontrolės mechanizmą, kuris neleistų dar vienam klonui įsikurti Baltuosiuose rūmuose.

Aš tebelieku optimistas.