Velykos jas švenčiantiems nėra tik margučiai ir juos atnešantis zuikutis. Tai nėra ir vien tik pavasario šventė, bet slepia kur kas gilesnę prasmę. Tačiau ji, Kristaus kančių ir Prisikėlimo žinia, dažnai pamirštama ir į ją nekreipiama dėmesio.  

Kodėl taip yra, bando aiškinti svetainės „American Conservative“ žurnalistas Rodas Dreheris savo straipsnyje „Vos vos plakanti krikščionybės širdis“.

Bet pradeda jis nuo Londono dienraščio „Guardian“, kuris aną savaitę paskelbė savo religinių reikalų korespondentės Harriet Sherwood straipsnį, pranešantį apie tyrimais nustatytą „krikščionybės nunykimą“ ir „nekrikščioniškos Europos iškilimą“.

Pasak žurnalistės H. Sherwood, „Europos žygį pokrikščioniškos visuomenės link juodu ant balto rodo neseniai paskelbta studija, atskleidžianti, jog 12-oje šalių dauguma jaunų žmonių nuo 16 iki 29 m. amžiaus neturi jokio religinio tikėjimo.

Mažiausiai religingi yra čekai. Net 91 proc. šios amžiaus grupės jaunuolių Čekijoje teigia neturintys ryšių su jokia religija. Nuo 70 iki 80 nuošimčių to amžiaus jaunuolių Estijoje, Švedijoje ir Nyderlanduose irgi laiko save nereligingais.

Religingiausia šalis Europoje yra Lenkija, kur vos 17 proc. jaunuolių teigia esantys nereligingi, o antroje vietoje pagal religingumą yra Lietuva, kur nereligingais save laiko 25 proc., taigi tik ketvirtadalis tiriamųjų.

Šiuos duomenis paskelbė nauja studija, kurią atliko prie šv. Marijos universiteto Londone įsikūręs Benedikto XVI centras religijai ir visuomenei tirti bei su juo bendradarbiavęs Paryžiaus katalikų institutas.

Ši studija priėjo stulbinamą išvadą. „Krikščionybės kaip normos nebėra, ji dingo turbūt visam laikui – ar bent jau ateinantiems šimtui metų“, – dienraščiui „Guardian“ kalbėjo tyrimų ataskaitos autorius profesorius Stephenas Bullivantas.

O žurnalistas R. Dreheris sako sulaukęs žinutės iš vieno Anglijos dvasininko, kuris teigė, jog „ateinančio šimtmečio“ prognozė perdėm optimistiška: greičiau jau krikščionybė bus dingusi ištisus 500 metų į ateitį, jeigu ne dar ilgiau.

„Studijos išvados nėra netikėtos, – tęsia R. Dreheris. – Vis dėlto jos šokiruoja. Jos patvirtina, kad Europos civilizacija jau yra pokrikščioniška, ir išryškina milžiniškus iššūkius, su kuriais Europos bažnyčios jau dabar susidūrė.“

R. Dreheris pokalbyje su St. Bullivantu pažymėjo, jog šios išvados yra „skirtos padėti Romos katalikų vyskupų sinodui, kuris vėliau šiais metais rinksis Romoje“.

„Taigi su kokiais faktais šie Bažnyčios vadovai turės susidurti?“ – paklausė R. Dreheris. O St. Bullivantas atsakė taip:

„Ateinančiame sinode bus labai lengva kiekvienos šalies vyskupams nupiešti klestinčių jaunimo apaštalavimo iniciatyvų vaizdelį ir kartu kaip to įrodymą atsivesti daug šviežio veido jaunuolių.“

Tokios iniciatyvos ir tokie žmonės, ačiū Dievui, tikrai egzistuoja. Tačiau tai gali užmaskuoti paslėptą tikrovę, jog, deja, gerokai didesni skaičiai jaunų žmonių, įskaitant daugelį krikštytųjų, tokio tikėjimo entuziazmo nė iš tolo nerodo.

Studijoje tyrinėtos 22 šalys. 18-oje iš jų tik mažiau nei 10 nuošimčių jaunuolių nuo 16 iki 29 m. eina į pamaldas bent kartą savaitėje. 12-oje tyrinėtų šalių daugiau nei pusė sako esantys apskritai „be religijos“.

Visos 22 tyrinėtos šalys yra Europoje, pačioje krikščioniškojo pasaulio širdyje, kur krikščionybė (kad ir keliais skirtingais pavidalais) buvo beveik 2000 m. perduodama iš kartos į kartą.

O dabar per vos kelias kartas tas krikščioniškojo tikėjimo perdavimas  daugelyje buvusio krikščioniško pasaulio vietų daugmaž sustojo.

Paprastai religinė priklausomybė gana atkakli. Daugelis žmonių, auginti ir išauklėti tam tikru laipsniu kaip religijos X tikintieji, gali ja jau dalinai ar net visiškai nebetikėti ir jau dešimtmečius nebelankyti X tikėjimo bažnyčios.

Tačiau dažnai jie vis tiek apklausose pasisako esantys to tikėjimo žmonės, net jeigu ir „nelabai uolūs“, dalinai „atsimetę“, mažai ar visai „nebepraktikuojantys“, gal tesantys tik „kultūriniai“ katalikai, liuteronai, reformatai, ortodoksai ar dar kitokie krikščionys.

Tačiau tie, kurie teigia neturintys „jokios religijos“,  yra taip atitolę ar nusivylę, kad net nebeturi to silpno prieraišumo, būdingo tiems nelabai uoliesiems, mažai ar visai nebepraktikuojantiesiems, kuriuos tik ką minėjome.

Gali būti, kad tie „religijos visai neturintieji“ ne tiek atitolo nuo tikėjimo ar jo nebepraktikuoja, kiek niekuomet nesijautė išvis priklausantys kokiai nors religinei tradicijai.

Jų tėvai galbūt dar buvo tie „kultūriniai“ ar „nominalūs“ krikščionys, per apklausas pasisakantys esą katalikai, anglikonai, liuteronai, nors ir netikintys daug daugiau negu tik tuo, kad kažkas gero egzistuoja aukščiau, ir tikrai reguliariai nesimeldžiantys ar neinantys į bažnyčią.

Ir šitoji „kultūrinė“ ar „nominali“ krikščionybė jau nebėra tėvų perduodama vaikams. Net jeigu šie buvo pakrikštyti ar net ir sutvirtinti, jie namuose negavo pakankamos dozės krikščioniško auklėjimo, kad paaugę ir suaugę pajustų nors ir minimalų prieraišumą krikščionybei.

„Tai nereiškia, kad jie visi šimtaprocentiniai materialistai ateistai. Kai kurie jų tokie yra, bet ne visi, turbūt net ir ne dauguma jų – tačiau jiems toli iki pilnakraujų krikščionių“, – sako religijos žinovas St. Bullivantas žurnalistui R. Dreheriui.

Kitą kartą dar panagrinėsime, ką reiškia būti krikščionimi ar, pavyzdžiui, žydu.

Mykolo Drungos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.