Jau ne vieną dešimtmetį Vakarų šalių vyriausybės saugo įsitvirtinusias bendroves, bet dėl to į rinką negali patekti nauji dalyviai ir neauga našumas apskritai. Tuo metu Kinija sparčiai mokosi, kokią naudą duoda sąžininga ir laisva konkurencija, todėl Vakarų valstybėms būtina nedelsiant keisti kursą arba jos ims atsilikti, portale project-syndicate.org rašo Nobelio ekonomikos premijos laimėtojas Edmundas S. Phelpsas.

Nuo XIX a. pradžios iki XX a. pradžios Vakarų šalys tvirtino, kad jų ekonomiką augti skatina „mokslininkų ir jūrų keliautojų“ atradimai. Valstybei tereikėjo uolumo, kad būtų kuriami „akivaizdūs“ komerciniai produktai ir atitinkamos infrastruktūros naujų gaminių paklausai patenkinti.

Dar visai neseniai kinai manė taip pat. Bet dabar, pasak E. S. Phelpso, šios šalies verslininkai vis dažniau ne tik skuba prisitaikyti prie naujų galimybių, bet ir nori bei geba kurti naujoves užuot tik kopijavę tai, kas jau padaryta.

Permainos Kinijoje

Vis daugiau kinų bendrovių suvokia, kad norėdamos atsidurti pasaulinės ekonomikos priešakyje ir ten išsilaikyti privalo kurti naujoves. Kelios įmonės, kaip antai „Alibaba“, „Baidu“ ir „Tencent“, pasiekė proveržį pasiūliusios skaitmeninio amžiaus infrastruktūrą, kuri skatina kurti naujoves. O pramoninės kompanijos neseniai pasuko robotų ir dirbtinio intelekto kryptimi.

Kinijos valdžia palaiko šalies bendrovių siekius kurti vietines naujoves. Ji neabejotinai supranta, kad inovacijos bus dar vertingesnės, jei analogiškų veiksmų nesiims Vakarai, kur bendras gamybos veiksnių produktyvumas jau kurį laiką lėtėja.

Per pastaruosius kelerius metus Kinijos valdžia pristatė iniciatyvų, kuriomis siekiama sustiprinti verslumą ir naujovių kūrimą. Gerokai sutrumpėjo bendrovių steigimo procesas. Taip pat pastatyta nemažai mokyklų, kur kinų vaikai daugiau sužino apie jų laukiantį pasaulį. Neseniai šalies vadovybė plačiau atvėrė vartus užsienio ekspertams, pageidaujantiems dirbti su naujais projektais verslo sektoriuje.

Kinijos vyriausybė pripažino konkurencingesnės ekonomikos svarbą. Gyventojams turėtų būti lengviau kurti naujas bendroves, o esamos įmonės galės lengviau plėstis į naujus sektorius. Konkurencija išsprendžia labai daug problemų. Deja, Vakaruose tai vis dažniau užmirštama, pabrėžia E. S. Phelpsas.

Sausio mėnesį Davose, Šveicarijoje, vykusiame kasmetiniame Pasaulio ekonomikos forumo susitikime kinų pareigūnai aptarė esmines reformas, kurias valdžia įdiegė prieš dvejus metus siekdama paskatinti konkurenciją. Pagal naująją politiką, atsiradus pertekliniam našumui, pasiūlai reikia leisti susitraukti, o nereikalingoms įmonėms pasitraukti iš rinkos. Ir, be abejo, atsiradus perteklinei paklausai, pasiūlai reikia netrukdyti augti ir naujoms įmonėms įeiti į rinką.

Kuo naudinga konkurencija?

Svarbiausia įžvalga yra ta, kad esamas bendroves saugant nuo naujų rinkos dalyvių, ateinančių su naujomis idėjomis, mažės naujovių ir suprastės prisitaikymas prie kintančio pasaulio, kaip rašė Friedrichas Hayekas.

Galima pateikti ir kitą argumentą. Šiuolaikinėje ekonomikoje daugumos sektorių laukia beveik nepažini ateitis. Kuo daugiau sektoriaus bendrovių mąsto apie vieną ar kitą problemą, tuo labiau tikėtina, kad bus surastas sprendimas. Į sektorių neįleista įmonė gali žinoti tai, ko nežino visos kitos sektoriaus įmonės. Arba kokia nors neeilinė patirtis gali suteikti individui „asmeninių žinių“, kurių neįmanoma perduoti kitiems, neįgijusiems tokios patirties. Kad ir kaip būtų, visuomenei naudinga (per žemesnes kainas, daugiau darbo vietų, geresnius gaminius bei paslaugas ir t. t.), kai turintiems ką duoti pašaliečiams niekas netrukdo taip ir padaryti.

Didieji XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių teoretikai F. Hayekas, Frankas Knightas ir Johnas Maynardas Keynesas tai žinojo. Dabar išsiaiškino ir kinai, kurie supranta, kad valstybei naudinga, kai bendrovėms su savo mąstysena ir žiniomis leidžiama laisvai konkuruoti.

Vakarai atsilieka

Tačiau, anot E. S. Phelpso, atrodo, kad Vakarų valstybės šias tiesas užmiršo. Nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio daugelis Vakarų vyriausybių jaučia pareigą saugoti įsitvirtinusias bendroves nuo konkurencijos, net jei tie konkurentai yra naujus prisitaikymo būdus ir naujoves siūlančios įmonės. Tokia įvairiausių formų apsauga beveik neabejotinai atgraso daug verslininkų nuo bandymų pasiūlyti naujų ir geresnių idėjų.

Istorijoje apstu pavyzdžių, kokia naudinga konkurencija. Pokario Didžiojoje Britanijoje iki pat XX a. aštuntojo dešimtmečio ūkio sektorius kontroliavo Didžiosios Britanijos pramonės konfederacijai priklausę privilegijuoti klubai, neleisdavę į rinką naujų dalyvių. 1979 m. šalies ministre pirmininke tapus Margaret Thatcher bendras gamybos veiksnių produktyvumas visiškai neaugo. Bet naujoji šalies vadovė suardė antikonkurencinę konfederacijos tvarką ir XX a. devintojo dešimtmečio viduryje Didžiosios Britanijos bendras gamybos veiksnių produktyvumas vėl ėmė augti.

Dabar panaši padėtis klostosi Kinijoje. Iki 2016 m. šalies bendras gamybos veiksnių produktyvumas kelerius metus lėtėjo, bet tais metais įdiegus reformas vėl ėmė stiebtis.

Vakarų šalys irgi privalo spartinti gerokai sulėtėjusį bendrą gamybos veiksnių produktyvumą. Šis nuosmukis tęsiasi nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos. Pradžiai būtų galima nustoti saugoti įsitvirtinusias bendroves nuo naujų rinkos dalyvių, kurie turi idėjų, kaip prisitaikyti ir kurti naujoves.