Svajonių darbas – mokytoja

Simonos šeima nedidelė, jos brolis yra įgijęs istorijos mokytojo specialybę, mama – namų šeimininkė, o tėtis eksportuoja medieną. Šeima gyvena Pietų Italijoje esančiame Bari mieste. Tai labai šiltas regionas, šiuo metų laiku net vėlyvą vakarą temperatūra siekia apie 34 laipsnius šilumos. Žiemos ten taip pat nėra šaltos. Prieš merginai išvažiuojant, pirmą kartą po daugelio metų pertraukos snigo ir buvo nulinė temperatūra. Įprastai žiemą ten būna pliusinė temperatūra.

Prieš dvejus metus Simona įgijo italų literatūros bakalauro pedagoginį laipsnį ir tęsė to paties dalyko magistro studijas, tik dar prisidėjo teatro ir kino specializacijos. Po mokslų Simona privačiai mokė įvairių disciplinų: matematikos, geografijos, anglų, italų, prancūzų kalbų. Be to, dirbo kino kompanijoje, kurioje prisidėdavo prie scenarijų kūrimo, bei darbavosi telemarketingo srityje konsultante. Intensyviai dirbdama, mergina dar virtualiai studijavo „Kaip mokyti italų kalbos užsieniečius“. Simonos svajonių darbas – būti mokytoja. Kai pamatė, jog yra galimybė atvykti į Lietuva savanoriauti, ją labiausiai sužavėjo galimybė mokyti italų kalbos. Be to, norėjosi išbandyti save. Mergina ketino pasiūlyti savo kalbos kursus, susipažinti su kitokiais mokymo būdais, mokyti jaunimą, suaugusius. Šiuo metu moko 3 asmenis italų kalbos, o nuo rudens bus suteikta galimybė šviesti ir jaunimą (rengs kalbos pamokėles, renginius, užsiėmimus Europos, pilietiškumo temomis, mokys Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos mokinius ir pan.).

Rietavo atviram jaunimo centrui bendradarbiaujant su partneriais Italijoje, šie kvietė savanorius, norinčius padirbėti Lietuvoje. Taip Simona ir išgirdo apie šią galimybę. Mergina paliko Italiją, nes norėjo įgyti patirties, išvykti iš gimtos šalies. „Tai buvo iššūkis, norėjau išbandyti save, pažiūrėti, kaip seksis vienai gyventi svetimoje šalyje, ar pavyks adaptuotis kitoje aplinkoje. Pasirinkau Lietuvą, nes ji visiškai kitokia. Patirtis Europos savanorių tarnyboje (EST) duos man galimybę pagerinti įgūdžius, susipažinti su kitais žmonėmis, užmegzti su jais ryšį“, – sakė mergina. Atvykę savanoriai turi galimybę išmokti daug naujo, pavyzdžiui, svetimos kalbos, patirti naujų įspūdžių. „Čia gyvenu apie 5 mėnesius, pasitaiko įvairių akimirkų, bet dėl atvykimo tikrai nesigailiu. Iš pradžių didelio namų ilgesio nejaučiau, tačiau, kai apninka blogos mintys, savaime suprantama, pasiilgstu namų ir šeimos. Buvo gana sunku adaptuotis, nes Bari mieste gyvena 600 tūkst. žmonių. Lyginant su juo, Rietavas tikrai mažas“, – apie namų ilgesį kalbėjo mergina.

Labiausiai skiriasi kraštovaizdis, žmonės ir maistas

Lygindama Lietuvą su savo regionu, mergina pirmiausia pastebi ryškius kraštovaizdžio ir oro skirtumus. Žinoma, kitokie ir žmonės. Ji pastebi, kad lietuviai nėra šalti, bet jiems reikia laiko atsiverti, o italai iš karto puola bendrauti. „Sunku atsiverti ir pačiam, nes lietuviai labai atsargūs, sunkiai prisileidžia kitus. Aš nesu labai atvira, bet skirtumas tikrai jaučiasi“, – sakė mergina. Prie skirtumų Simona priskiria ir maistą. Italijoje dažniausiai visi valgo makaronus. Simona nėra didelė šio patiekalo mėgėja, tad jai prisitaikyti prie lietuviško maisto gana nesunku. Nors merginai patinka bulvės, tačiau mūsų taip mėgstami cepelinai jai nesužavėjo. Užtat Simonai labai gardus lietuviškas alus. Tai gana keista, nes italai garsėja kaip vyno mėgėjai. Labiausiai mergina pasiilgsta itališkos picos, nes Lietuvoje ji gaminama visiškai kitaip nei jos gimtinėje.

Merginai teko pabuvoti ir keliose šventėse. Labiausiai nustebino Joninės. Vainikai, šokinėjimas per laužą – tai kažkas nepaprasto. Ką tik buvusios Žolinės švenčiamos ir Italijoje. Ši šventė dabar reiškia tik nedarbo dieną, o seniau laisva diena buvo skirta pailsėti ūkininkams po darbų.

Natūralu, kad didžiausią šoką sukėlė kalbos barjeras. Pagal savanorių programą atvykusiems suteikiama galimybė mokytis lietuvių kalbos. Simona lankosi pas lietuvių kalbos mokytoją, ir dabar mūsų kalba neberėžia ausies, nors pirmomis dienomis jos net klausytis buvo nelengva.

Labiausiai italę Lietuvoje sužavėjo gamta. Žinoma, jos gimtinėje yra žalumos ir gražių vietų, tačiau, norint tai pamatyti, reikia keliauti. Pas mus žmonės gyvena gamtos apsuptyje.

Simona jau aplankė Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Nidą, Laukuvą, Plungę, Biržus, Šiaulius ir kitas vietoves. Labiausiai sužavėjo Lietuvos sostinė ir ten aplankyti žalieji ežerai. Anot jos, Vilnius – labai gyvas miestas, jame daug judesio. Mergina dar nori ir Lietuvos kurorte – Palangoje pabūvoti.

Pastebi tik teigiamas savanoriavimo puses

Kalbėdama apie savanoriavimą, italė nemato jokių negatyvių dalykų. „Matau tik gerus dalykus, tai proga augti, daugiau sužinoti apie save. Kai lieki vienas, išbandai save. Aš savanorystę vertinu kaip savęs augimo, atradimo, tobulėjimo terpę. Gerėja socialiniai įgūdžiai, anglų kalbos žinios, išmokau keletą lietuvių kalbos žodžių. Gerėja komunikavimo, problemų sprendimo įgūdžiai“, – savanoriavimo pliusus vardijo Simona.

Šiuo metu jos pagrindinė veikla yra italų kalbos pamokos. Be to, viena iš užduočių yra skleisti informaciją apie savanorystę. Simona vyksta į pristatymus, susitikimus, konferencijas, kuriose siekia supažindinti jaunimą su savanoryste, kviečia, siūlo, teikia informaciją apie pasiruošimą šiai veiklai. Daug laiko leidžia su į jaunimo centrą ateinančiu jaunimu, bendrauja, veda užsiėmimus, dalyvauja renginiuose, stovyklose.

Paklausta apie Rietavą, mergina dėl tų pačių priežasčių šį miestą ir mėgsta, ir nemėgsta. Ji pastebi, kad gana sunku dirbti su jaunais žmonėmis, nes jie jau turi susiformavusią nuomonę. „Turiu daug minčių ir idėjų surengti įvairius užsiėmimus, bet nežinau, ar jaunuoliai to norės, ar jiems tai patiks. Kas man įdomu, kitiems gali nepatikti. Rietavas – mažas miestas. Jame patogu gyventi, visi vieni kitus pažįsta, tačiau čia trūksta galimybių ką nors nuveikti.

Norėčiau lankytis meno galerijose, rasti kitų panašių užsiėmimų. Esame tik du svetimšaliai savanoriai, todėl mums sunkiau bendrauti su aplinkiniais“, – pasakojo mergina. Ji pastebi, kad ir draugų Rietave susirasti nėra lengva. Simona čia daug laiko praleidžia gamtoje, važinėjasi dviračiu, keliauja, ko nedarydavo gyvendama Italijoje. Savanorė labai mėgsta piešti, dviračiu važiuodavo į piešimo užsiėmimus, kuriuos organizavo Pelaičių bendruomenė.

Kalbėdama apie ateitį, Simona pasidalijo planais baigti virtualius kursus ir gauti sertifikatą. Jį turėdama, galėtų mokyti italų kalbos Italijoje gyvenančius užsieniečius arba kitoje šalyje ten gyvenančius žmones. Be to, norėtų išlaikyti egzaminus, kad galėtų mokyti mokyklose moksleivius.