Prieš Antrąjį pasaulinį karą stalius Ole Kirkas Christiansenas Danijoje buvo žinomas kaip kopėčių, lyginimo lentų ir medinių žaislų gamintojas. Meistras savo dirbinius pardavinėdavo belsdamasis į klientų duris ir siūlydamas įsigyti produktus.

Po karo išplitus plastmasės gamybai, O. K. Christiansenas buvo priverstas medį keisti šia nauja ir daugelyje sričių pritaikoma medžiaga. 1949 m. vykusioje žaislų mugėje stalius pristatė savo naują žaislų liniją – spalvotas plastmasines plyteles. Tokiu žaislu netrukus pasipiktino vienas pirkėjas – esą žaislas neturi prasmės, jei plytelių negalima sujungti vienos su kita

Ir iš tiesų – pirmųjų LEGO kaladėlių apatinė dalis buvo plokščia, taigi sujungti jų nebuvo įmanoma. Išradėjas netrukus žaislą patobulino ir pristatė pirkėjams tokias LEGO kaladėles, kokias žinome šiandien.

Vėliau kompanija pristatė ir dvigubai ilgesnes bei plonesnes kaladėles, skirtingus aksesuarus ar ištisas žaislų linijas piratų, policijos ar kosmoso tema. Skaičiuojama, kad yra daugiau nei 2 tūkst. skirtingų LEGO detalių. Beje, pavadinimas LEGO yra kilęs iš daniškų žodžių „LEG GODT“, reiškiančių „gražų žaidimą“.

Žemaičių vyskupą gydė Prancūzijos karalius

1515 m. liepos mėnesį per studijų kelionę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos sūnus, taip pat Mikalojus Radvila, Romoje popiežiaus Leono X buvo paskirtas Žemaitijos vyskupu. Tiesa, dėl vyskupo tarnybai nustatyto amžiaus cenzo įšventintas jis buvo gerokai vėliau.

Tačiau tąkart Mikalojaus Radvilos kelionė pakrypo kita linkme. Gruodžio mėnesį jis iškeliavo į Boloniją, kur norėjo išgydyti odos ligą. Tuo gydytoju turėjo būti Prancūzijos karalius Pranciškus I, kuris karinio žygio į Italiją metu viduramžišku papročiu surengė masinį gydymo savo karališku prisilietimu seansą.

Šis gydymas buvo sena Anglijos ir Prancūzijos karalių tradicija. Ji kilo iš tikėjimo, kad per karūnavimo ceremoniją monarchai įgauna ypatingas galias. Vienas svarbiausių šių „karalių stebukladarių“ šventumo įrodymų kaip tik ir buvo kaklo odos ligos skrofuliozės gydymas rankos prilietimu.

Tiesa, tąkart šios pagalbos Žemaitijos vyskupui nepakako. Išlikęs po poros metų rašytas Lenkijos ir Lietuvos valdovo Žygimanto Jogailaičio laiškas Prancūzijos karaliui, kuriame prašoma pakartotinai priimti Mikalojų Radvilą. Ligai atsinaujinus, vyskupas vėl išsiruošė pas karalių, tvirtai tikėdamas gydomąja prisilietimo galia.

Pirmoji T. Venclovos knyga buvo išleista nelegaliai

Pirmasis Tomo Venclovos eilėraščių rinkinys „Kalbos ženklas“ pasirodė 1972 m. Vilniuje, „Vagos“ leidykloje. Tačiau gerokai anksčiau, 1958-aisiais, pasirodė T. Venclovos eilėraščių knygelė „Pontos Axenos“, tik pasirašyta Andriaus Račkausko vardu.

Klasikinės literatūros profesorius Merkelis Račkauskas buvo T. Venclovos senelis. Spausdinimo mašinėle keturiais egzemplioriais perspaudintoje knygelėje buvo 17 eilėraščių. Knygos leidykla nurodyta – „Eglaitė“, o spaustuvė – Mikės Pūkuotuko. Mikė Pūkuotukas nurodo Aleno Alexanderio Milne`o kūrinio vertėją į lietuvių kalbą Virgilijų Čepaitį. „Eglaitės“ leidyklos idėją palaikė Pranas Morkus, Natalija Trauberg. Knygos pavadinimas „Pontos Axenos“ („Nesvetingoji jūra“) – seniausias graikiškas Juodosios jūros pavadinimas.

Kitos knygos, išleistos „Eglaitės“ leidyklos, buvo Jorge Luiso Borgeso apsakymai, Eugene`o Ionesco, Gilberto Keitho Chestertono tekstai.

J. Sibelius manė, kad jo muziką supranta tik vienas žmogus

Dauguma suomių kompozitoriaus Jeano Sibeliaus sukurtų dainų yra švediškos. Suomijos simboliu tapusio kompozitoriaus šeimoje buvo kalbėta švediškai. Nors jis lankė suomišką mokyklą, bet iki galo neperprato suomių kalbos gramatikos. Vis dėlto tai nesutrukdė jam visą gyvenimą būti savo tėvynės patriotu. Vienu populiariausių jam gyvam esant tapęs simfoninis kūrinys „Finlandia“ tapo kone suomių nacionaliniu himnu.

1935 m. „New York Times“ skaitytojai mylimiausiu kompozitoriumi išrinko suomių kompozitorių J. Sibelijų. 1939 m. Niujorko pasaulinės parodos proga J. Sibeliaus diriguoto koncerto radijo transliacija tapo oficialia jo sėkmingos karjeros pabaiga. Tai vienintelis išlikęs įrašas, kuriame pats J. Sibelius interpretuoja vieną savo kompozicijų.

Jis dažnai diriguodavo savo kūrinius, bet jų neįrašinėjo. Pasitraukęs iš viešumos, kompozitorius mėgdavo klausytis savo muzikos interpretacijų per radiją. Tačiau beveik visada likdavo nepatenkintas, esą jo muziką suprato tik vienas žmogus – austrų dirigentas Herbertas von Karajanas. Pastarasis yra palyginęs J. Sibelių su nežinia kaip ir iš kur atsiradusiu milžinišku rieduliu plyname lauke. Toks unikalus jam atrodė J. Sibelius.