Tam, kad pagerintų burnos kvapą, senovės egiptiečiai po liežuviu dėdavo gabalėlį virto medaus ir cinamono mišinio, o romėnai kramtydavo krapus. Kiek vėliau, valdant karalienei Viktorijai, vyrai tikraisiais burnos kvepalais laikė saldymedžio šakeles.

O mėtų skonio pastilės buvo laikomos gydymo priemone, bet ne maloniais ir gaivinančiais saldainiais. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai amerikietis saldainių gamintojas Clarence`as Crane`as 1912 m. pristatė mėtinius saldainiukus, pasak jo, ypač tinkamus vartoti karštomis vasaros dienomis. Dėl tuščiavidurio saldainio panašumo į gelbėjimosi ratą juos pavadino „Life saver“ (gelbėjančiais gyvybę).

Mėtinių saldainiukų receptą iš kūrėjo nupirko ir po metų juos išpopuliarino keliaujantis knygų pardavėjas Edwardas Noble`is. Jis pasinaudojo tuo metu Amerikoje galiojusiu sausuoju įstatymu ir pardavinėjo mėtinius saldainiukus tiems, kurie norėjo paslėpti iš burnos sklindantį alkoholio tvaiką.

Vytauto Didžiojo laikais dvare atsirado taurininkai, stalininkai ir raikytojai

XIV a. ir XV a. sandūroje, didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais, šaltiniuose atsiranda valdovo dvaro pareigybių pavadinimai – maršalas, iždininkas, taurininkas, virtuvininkas ir kiti. Šiais pareigūnais paprastai būdavo skiriami Lietuvos didikai arba jų sūnūs, pradedantys karjerą valdovo aplinkoje.

Visi šie pavadinimai buvo perimti iš Europos monarchų dvarų tradicijos, kuri klostėsi dar frankų laikais, o aiškesnę struktūrą įgijo Karolio Didžiojo valdymo metu. Laikui bėgant, tokia pareigybių organizacija išplito visoje Europoje ir tapo suverenaus valdovo dvaro atributu.

Senaisiais laikais taurininkai, stalininkai, virtuvininkai, raikytojai buvo valdovo šeimynai priklausantys tarnai, kurie išties buvo atsakingi už jų pavadinimuose skambančias veiklos sritis, bet ilgainiui tas pareigybes vis dažniau gaudavo kilmingieji, o jos pačios virto titulinėmis. Todėl Lietuvos valdovo dvare taurininkas, jei ir pilstydavo vyną, tai nebent reprezentacijos tikslais, kokios nors išskirtinės ceremonijos metu.

Šiaip jo pareigybės pavadinimas visų pirma reiškė padėtį valdovo aplinkoje. Nepaisant iš pirmo žvilgsnio formalaus pareigybės pobūdžio, hierarchinėje viduramžių visuomenėje egzistavo griežta ir aiški rangų tvarka, todėl taurininkas visuomet buvo vardijamas aukščiau virtuvininko, o stalininkas – aukščiau raikytojo. Aukščiausias dvaro pareigūnas buvo maršalas, o šios pareigybės pavadinimas vėliau buvo perimtas kariuomenėje.

Nemažai rašytojų rimtai sportavo

Virginija Woolf, moderniosios literatūros klasikė, aistringai žaidė kriketą, ypač ankstyvame amžiuje.

Bitnikų kartos legenda Jackas Kerouacas puikiai žaidė amerikietišką futbolą. Kolumbijos universitete jis net gavo stipendiją už tai, kad žaistų universiteto komandoje. Tiesa, jau per pirmą sezoną J. Kerouacas susilaužė koją, bet treneris vis tiek laikė jį ant suolelio, o būsimasis kultinio romano „Kelyje“ autorius parašė keletą straipsnių sporto tema studentiškai spaudai.

Nobelio premijos laureatas filosofas Albert`as Camus žaidė futbolą. Sklido gandai, kad jis žaidė vartininku Prancūzijos nacionalinėje komandoje. Bet iš tiesų futbolą jis žaidė tik universiteto komandoje ir jo sportininko karjera nutrūko jam susirgus tuberkulioze. Tačiau liko dažnai cituojami jo žodžiai apie šio žaidimo reikšmę: „Dėl visko, ką tvirtai žinau apie dorovę ir pareigą, esu dėkingas futbolui.“

Romantikas lordas George`as Byronas save vadino šlubčiojančiu velniu. Nors buvo šleivas arba jį kamavo pritraukta Achilo sausgyslė, G. Byronas labiausiai mėgo plaukimą. Be to, fechtavosi, irklavo, jodinėjo, šaudė iš lanko.

„Lolitos“ autorius Vladimiras Nabokovas iš bokso netgi uždirbdavo pinigų. Paauglystėje jis treniravosi su asmeniniu treneriu, o  emigracijos metais pragyvenimui užsidirbdavo iš teniso, bokso ir prancūzų kalbos pamokų.

M. Jacksonas norėjo statyti miuziklą pagal „Harį Poterį“

Sulaukusi tokio pasiūlymo iš popmuzikos karaliaus, „Hario Poterio“ autorė Joanne Rowling pasakė „ne“, nes netikėjo tokio sumanymo sėkme.

Tačiau daug anksčiau pačios J. Rowling romanų apie Harį Poterį sėkme netikėjo daugybė leidėjų – net keliolika jų atmetė rankraštį. Vieni netikėjo romano komercine sėkme, kiti manė, kad vaikai tokios ilgos knygos neperskaitys. Tačiau Didžiojoje Britanijoje leidyklos yra įpratusios dirbti su literatūros agentais, o J. Rowling tokio neturėjo. Tai taip pat buvo viena iš priežasčių, kodėl leidėjai rimtai nežiūrėjo į šią knygą.

Šiandien vien Hario Poterio prekės ženklas kainuoja maždaug 25 mlrd. JAV dolerių. O po daugiau negu 70 vertimų į skirtingas pasaulio kalbas, knygos ekranizacijos, kompiuterinių žaidimų ir kitokių su šia knyga susijusių produktų prekybos J. Rowling, kai kurių ekspertų nuomone, turėtų būti turtingesnė negu Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II.