2009 m. kovą Prahoje ką tik prisaikdintas 44-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas kalbėjo apie naująjį taikos pasaulį, nusiginklavimą, ekonomikos plėtrą ir darnų bendradarbiavimą su visais. Kiekvieną naujojo prezidento šūkį apie ekonomikos plėtrą, taiką, sienų atsisakymą daugiatūkstantinės minios įvairiuose pasaulio pakraščiuose pasitikdavo ovacijomis, šūksniais bei plojimais.

Barackas Obama pradėjo eiti pareigas po aštuonerius metus trukusios George’o W. Busho vanagiškos užsienio politikos, demokratijos eksporto, NATO plėtros, Artimųjų Rytų pertvarkymo epochos. Obama kalbėjo apie „Chang“’, jo užsienio politikos samprata iš dalies atspindėjo XX amžiaus 10 dešimtmečio pradžios dalies tarptautinių santykių teoretikų grįstą „istorijos pabaigos“ koncepciją. Sampratą, jog su SSRS žlugimu istorija baigėsi, liberali demokratija triumfavo, o klasikinė geopolitika, kurioje dominuoja galia, skaičiuojant nuo Belovežo girioje pasirašytos SSRS išformavimo sutarties gali būti išmetama į šiukšlių dėžę kaip senamadiška, atgyvenusi, neveikianti ir nepopuliari.

Obamos užsienio politika išgyveno tikrą evoliuciją: kadencijos pradžioje buvo kalbėta apie visa ko atsinaujinimą, galios svertų ir jėgos politikos atsisakymą, susitelkimą į  branduolinį nusiginklavimą. Prasidėjus Arabų pavasariui, vėl iš dalies grįžta prie proaktyvaus dalyvavimo ir įsikišimo į karštuosius taškus: po Rusijos agresijos Ukrainoje ir Sirijoje, Obama pritarė sprendimams kardinaliai didinti NATO buvimą Rytų Europoje; prasidėjus „Islamo valstybės“ terorui, JAV telkė tarptautinę koaliciją kalifatui sutriuškinti; Tolimuosiuose Rytuose Vašingtonas didino pajėgas dėl kylančių ir praktiškai įgyvendinamų Kinijos teritorinių ambicijų Pietų Kinijos jūroje.

 Viena iš esminių Baracko Obamos dviejų kadencijų užsienio politikos iniciatyvų – santykių su Rusija perkrovimas (angl. reset). Pagal šią Vašingtono iniciatyvą, JAV ir Rusijos santykiai turėjo keistis iš esmės, kai 2009 m. viceprezidentas Joe Bidenas Miuncheno saugumo konferencijoje pareiškė: „Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykiuose turi būti paspaustas perkrovimo mygtukas.“

Ši Obamos administracijos iniciatyva jau pirmuoju simboliniu lygmeniu patyrė nemenką fiasco, kai tuometinė Valstybės sekretorė Hillary Clinton Rusijos užsienio reikalų ministrui S. Lavrovui į Ženevą atvežė raudoną mygtuką su užrašu Reset. Ant mygtuko  buvo užrašytas ir rusiškas žodis перегрузка, kurio tikslus vertimas yra ne perkrovimas iš naujo, o perkrovimas dėl per didelio apkrovimo.

Obamos administracijos pasirinktas santykių su Maskva perkrovimo laikas buvo neadekvatus. Nebuvo praėję net 12 mėnesių nuo Rusijos agresijos Gruzijoje, šalyje, kuri buvo ir tebėra viena iš esminių JAV draugių tarp Rytų partnerystės valstybių. Taip pat dar tik prieš keletą mėnesių Irane pradėjo veikti rusiškos statybos Bushehro branduolinis reaktorius, kurio statybos ir paleidimas buvo smerkiamas tarptautinės bendruomenės.

Per valstybinį vizitą Maskvoje Obama kalbėjo: „XX a. buvo įprasta manyti, jog JAV ir Rusija yra antagonistinės valstybės. 2009 m. didžiosios valstybės nerodo jėgos demonizuodamos ar dominuojant kitose valstybėse.“

Obamos administracija sutiko atsisakyti prezidento G. W. Busho administracijos iniciatyvos Čekijoje ir Lenkijoje įsteigti JAV antibalistinių raketų sistemas (šias priešraketines sistemas Vašingtonas ketino įdiegti po 2008 m. Rusijos agresijos Gruzijoje). Vladimiras Putinas tokį Obamos sprendimą pasveikino, kaip ,,korektišką ir drąsų’’. Vėliau Jungtinės Valstijos nutraukė sankcijas Rusijos valstybės ginklų eksporto agentūrai, kurios tiekė ginklus Iranui, o Vašingtonas ir Maskva susitarė dėl branduolinių ginklų skaičiaus ribojimo.

Obama pradėjo šią sudėtingą ir kontroversišką užsienio politikos kryptį norėdamas galų gale ištrinti bet kokius JAV nesutarimus su Kremliumi, atsiverti dialogui su Rusija visose srityse. Kaip ir ne pirmą kartą, Rusija tai suprato ne kaip geranorišką gestą, o kaip galimybę toliau plėsti globalią įtaką, pasinaudojant tariamu Jungtinių Valstijų silpnumu.

Jau per Arabų pavasarį 2011 m. Rusija jūra tiekė sunkiąją ginkluotę ir sraigtasparnius Basharui al Assadui, kovojančiam su sukilėliais, kuriuos teberemia Jungtinės Valstijos. Tais pačiais metais išryškėjo senos Vašingtono ir Kremliaus takoskyros dėl Libijos diktatoriaus Muammar al-Qaddafio valdymo. Qaddafis buvo laukiamas svečias Maskvoje, užsitarnavęs Kremliaus palaikymą dėl jo priešiško požiūrio Amerikos atžvilgiu, kuri, anot Qaddafio, visuomet siekia globalaus dominavimo bet kokiomis priemonėmis. 2011 m. spalį prasidėjus NATO intervencijai į Libiją, diktatorius buvo nužudytas jam oponuojančių vidinių jėgų.

Tų pačių 2011 m. rudenį po Rusijos Dūmos rinkimų, didieji Rusijos miestai buvo pripildyti protestuotojų, kurie kaltino Kremlių eilinį sykį suklastojus rinkimus. Valstybės sekretorė Clinton rinkimus pavadino ,,nesąžiningais ir apgavikiškais’’, o Kremlius paleido konspiracijos teoriją, jog protestai Rusijos miestų gatvėse – JAV saugumo tarnybų darbas.

Santykiai toliau blogėjo, kai JAV Kongresas priėmė Magnitskio įstatymą, kuriuo įšaldomos sąskaitos ir draudžiama atvykti asmenims galimai prisidėjusiems prie Sergejaus Magnitskio (teisininko, tyrusio korupciją aukščiausiuose Rusijos valdžios sluoksniuose) mirties 2009 m. Maskvos Butyrkų kalėjime. Savo ruožtu Maskva išleido įsakymą draudžiantį JAV piliečiams įsivaikinti rusus vaikus.

Įtampa aštrėjo Kremliui suteikus politinį prieglobstį Edwardui Snowdenui – buvusiam JAV saugumo tarnybų darbuotojui, neteisėtai paviešinusiam slaptą žvalgybinę informaciją – bei Obamai dėl to atšaukus valstybinį vizitą Sankt Peterburge.

Galų gale, 2014 m. pavasarį JAV ir Rusijos santykiai pasikeitė iš esmės, kai Rusijai okupavo ir aneksavo Krymą, bei sukurstė ginkluotą konfliktą Pietryčių Ukrainoje. Vakarų ekonominės sankcijos Rusijai, Maskvos provokacijos prie Rytinių NATO sienų bei esminiai nesutarimai dėl Sirijos pilietinio karo sprendimo, dvi pasaulines galiūnes privedė prie seniai nematyto globalaus nestabilumo laikmečio.

Obamai pradėti santykių su Rusijos perkrovimą 2009-aisiais, nepraėjus net metams nuo konkrečios agresijos pasireiškusios Gruzijoje pasirodė neišmintinga ir nepraktiška. Kremlius šia žinutę suprato kaip JAV silpnumo ir pažeidžiamumo simbolį, todėl šiandien jaučiama panaši įtampa, kokia buvo jaučiama Kubos krizės ar Afganistano karo laikais.

Elitinė Jungtinių Valstijų „idėjų kalvė“ Council on Foreign Relations paskelbė kitų metų potencialių karinių konfliktų ataskaitą. Vienas iš labai didelę grėsmę JAV saugumui turėsiančių potencialių konfliktų, anot ataskaitos, gali kilti Rytų Europoje dėl agresyvių Rusijos veiksmų NATO valstybių atžvilgiu.

Obamos administracija nesuprato ir neišmoko klasikinių JAV užsienio politikos teoretikų ir formuotojų pamokų. George’as Kennanas – sulaikymo strategijos apologetas, Šaltojo karo pradžioje buvęs JAV diplomatas Maskvoje – teigė, jog Rusija visais laikais buvo kurčia argumentų logikai bei visuomet jautri jėgos logikai. Dėl šios priežasties ji gali lengvai atsitraukti ir paprastai atsitraukia, kai sutinka stiprų pasipriešinimą. Kremliaus neurotiško požiūrio į pasaulio reikalus pagrindinė priežastis, anot Kennano, yra tradicinis ir instinktyvus Rusijos nesaugumo jausmas, baimė susidūrus su kompetetingesnėmis, galingesnėmis, labiau organizuotomis visuomenėmis.

Obamos pasirinktas santykių perkrovimo su Rusija laikmetis buvo iš esmės neapskaičiuotas. Pradėti naują santykių su Rusija periodą, kai dar nebuvo ataušę Rusijos tankų varikliai nuo pasivažinėjimo Gruzijos – nepriklausomos valstybės – teritorijoje, buvo, švelniai tariant, naivu. Oportunistiški Kremliaus politikos formuotojai tai suprato kaip jų šansą plėsti globalią įtaką bei paneigti Vašingtono autoritetą.

Paradoksalu – Barackas Obama kadenciją pradėjo atsiverdamas dialogui su Rusija, o kadenciją užbaigė išsiųsdamas 35 Rusijos diplomatus iš Jungtinių Valstijų.