Senkanti rusiškos paramos upė, atpigusi nafta ir dujos išsklaidė su Eldoradu rytuose sietas baltarusių viltis išlaikyti ekonomikos stabilumą.

Žemyn čiuožiantys atlyginimai

Miražas sklaidosi, ir jau darosi neaišku, kurlink A.Lukašenkos nubrėžtu politiniu kursu daugiau nei 20 metų juda kaimyninė šalis. Mūsų kaimynai išgyvena sunkmetį: vidutinis atlyginimas Baltarusijoje nusirito iki 330 JAV dolerių (beveik 302 eurų). Labiausiai jis buvo išaugęs 2014-ųjų vasarą, kai siekė 629 dolerius. Deja, tokie atlyginimai liko praeityje: šie metai baltarusiams nežada pilnesnių piniginių.

Baltarusių ekonomistas Jaroslavas Romančiukas prognozuoja, kad iki 2016-ųjų pabaigos vidutinis atlyginimas šalyje sumažės iki 200 dolerių. Tai reiškia, kad pagal gyvenimo lygį baltarusiai faktiškai grįžta į „pasiutusiais“ vadintus 1990-uosius, kaip rašo Baltarusijos internetinis leidinys „Belorusskije novosti“. Per prezidento Aliaksandro Lukašenkos valdymo metus ir pats doleris „suliesėjo“, ir kainos tapo jau visai kitos. Pasak leidinio, kapeikas kainuojantys visuomeninio transporto bilietai ir mokesčiai už komunalines paslaugas netrukus atrodys kaip žilos senovės legendos.

Žurnalistų teigimu, kai reikalai krypsta tokia linkme, neišvengiamai sklaidosi visa „liaudies valdžios“ laimėjimų ideologija. Iki 2001 m. įvykusių rinkimų vidutinis mėnesinis atlyginimas Baltarusijoje buvo maždaug 100 dolerių, iki 2006 m. jis siekė 250, iki 2010-ųjų – 500. O kitokios bent kiek labiau apibrėžtos ideologijos, ko nors dvasingesnio pirmojo Baltarusijos prezidento sukurtas režimas nesugebėjo pasiūlyti, nors išaugino daugybę valdiškų ideologų.

Nei riebių barščių, nei teisių

Nelabai stebina, kad, nepaisant šalį apėmusios krizės, valstybės ižde nepritrūko pinigų Baltarusijos respublikinei jaunimo sąjungai ir valstybinei žiniasklaidai remti, kaip pastebėjo „Belorusskije novosti“ apžvalgininkas Aleksandras Klaskovskis. Anot jo, dauguma baltarusių anuomet sutiko sudaryti su valdžia primityvų socialinį sandorį: mes sėdime ramiai, nekeliame bangų, o valdžia dideliu samčiu visiems pilsto riebių barščių.

Tapęs prezidentu A.Lukašenka netrukus pavyzdingai nuslopino Minsko metro darbuotojų streiką, paskui suvalstybino profesines sąjungas, suginė į visuomenės pakraščius politinę opoziciją. Kovoti už teises – politines, ekonomines, pilietines – tapo labai rizikinga. Nelabai kas ir norėjo tuo užsiimti. Daugeliui atrodė – ir kam to reikia? O dabar maitins vis blogiau, kaip rašoma „Belorusskije novosti“. Be to, politikos srityje varžtai užsukti taip, kad nei įkvėpsi, nei iškvėpsi. Smulkieji verslininkai, prispausti valdžios reikalavimų, vis aimanuoja, bet atvirai maištauti, kaip ankstesniais laikais, nedrįsta. Darbininkai taip pat labiau linkę tenkintis trupiniais, kad tik neatsidurtų gatvėje.

A.Lukašenka ir toliau laiko šalį geležiniame kumštyje, bet visiškai nesusigaudo, kaip bristi iš krizės (ir turbūt todėl su tokiu entuziazmu imasi vadovauti sniego kasimui). Visas prezidento gyvenimas buvo paskirtas „baltarusiškam raidos modeliui“, kurio gyvybinė jėga, kaip dabar aiškiai matyti, plūdo iš dosnių Rusijos subsidijų, kurti ir šlifuoti. Vakarietiškų vertybių Baltarusijos vadovas nesupranta, tačiau tuo pat metu puikiai nutuokia: plėtoti ekonomiką ir vykdyti politiką remiantis ES ar JAV modeliu, vadinasi, savo paties rankomis užkasinėti asmeninės valdžios režimą. Ką jau kalbėti apie tai, kad jokio rojaus įžvelgiamoje ateityje baltarusiams nesukursi net ir ėmęsis ryžtingų reformų. Turbūt apie dvidešimt metų reikėtų pasikankinti, kad pasiektum kaimyninės Lenkijos, jau seniai sėkmingai atlaikiusios šoko terapiją, lygį. Nors ir ten ne rojus, bet vis dėlto Baltarusijos pirkėjai it musės prie medaus lekia į Lenkijos parduotuves.

„Broliškos integracijos“ žlugimas

Anuomet dažnas baltarusis nevengdavo pasišaipyti iš lenkų, kurie šoko terapijos laikotarpiu vietoj dešimties kiaušinių, kaip įprasta Baltarusijoje, pirkdavo po vieną. Girdi, mūsų Tėtušis rado neišsenkantį gerovės šaltinį rytuose. Nafta ir dujos buvo mainomos į bučinius. Balandžio mėnesį sukaks 20 metų, kai tuomet dar jaunas Baltarusijos prezidentas su Borisu Jelcinu pasirašė sutartį dėl Baltarusijos ir Rusijos bendrijos įkūrimo, primena leidinys. Paskui „broliška integracija“ ėmė ristis kaip sniego rutulys: po metų atsirado Sąjunga, o 1999-aisiais – sąjunginė valstybė.

Netrukus sueis 20 metų ir vadinamajam nuliniam variantui: 1996 m. vasario 27 d. A.Lukašenka ir B.Jelcinas pasirašė susitarimą dėl finansinio pobūdžio pretenzijų sureguliavimo. Maskva dovanojo Minskui daugiau nei milijardo dolerių skolą už nemokamą dviejų savo karinių bazių (radiolokacinės stoties Hancevičių gyvenvietėje ir karinio jūrų laivyno ryšių mazgo prie Vileikos) nuomą 25 metams. Tada nemokios Baltarusijos valdžiai toks sandoris atrodė fantastiškai geras. Vienu mostu pavyko nukirsti visą skolų uodegą, o tos rusiškos antenos ar kam nors trukdo?

Šiandien Baltarusija vėl iki ausų įklimpusi į skolas, ir vyriausybė vėl nebežino, kaip atsiskaityti su skolintojais. Tuo tarpu karinė integracija su Rusija pažengė labai toli ir tam tikra prasme tapo pernelyg sunki našta A.Lukašenkai. Karinių objektų Hancevičiuose ir Vileikoje Rusijai jau per maža: ji nori Bobruiske pasistatyti visavertę aviacijos bazę. O tai jau ne šiaip antenos, bet smogiamieji ginklai. Tokia perspektyva gali sugadinti taip sunkiai A.Lukašenkos vykdytą santykių su Vakarais normalizavimo procesą.

Kadangi Baltarusijos skola Rusijai už tiekiamas gamtines dujas vis didėjo, galų gale baltarusišką dujotiekių sistemą teko parduoti „Gazpromui“. „Žinoma, buvo galima guostis, kad už tai gauname pigių dujų“, – rašoma „Belorusskije novosti“. Tačiau pasaulinėje rinkoje smarkiai kritus naftos kainoms, atpigo ir gamtinės dujos – ir, suprantama, visiems. Tačiau Maskva savo artimiausiam sąjungininkui Minskui atkakliai nenori duoti vis prašomos bent jau 10 proc. dujų kainos nuolaidos.

Negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad pagrindinė eurazijinės integracijos, kurią A.Lukašenka sukandęs dantis pažadėjo V.Putinui (B.Jelcino valdymo laikų euforija išsisklaidė kaip vėjo nunešti nužydėjusių obelų žiedlapiai), nauda baltarusiams turėjo būti pigesni energijos šaltiniai. Tačiau šiandien toks svarbus ir lauktas biudžeto papildymas dėl pigesnės naftos ir dujų gerokai susitraukė. Kaip, beje, ir Rusijos rinka baltarusiškoms prekėms. Natūralu, kad baltarusiams kyla klausimas –kam mums ta Eurazijos ekonominė sąjunga?

Pasak leidinio, taip pat kyla abejonių, ar Maskvai pakaks pinigų toliau finansuoti Astravo atominės elektrinės statybą. Tikrai ne mažiau svarbus ir kitas klausimas: kur Baltarusija sukrapštys lėšų 10 mlrd. JAV dolerių kreditui, skirtam šiam gigantiškam projektui, grąžinti? Be to, jau imta apskritai abejoti jo tikslingumu – jeigu, kaip prognozuoja daugelis ekspertų, prasidės pigių energijos šaltinių amžius, ar apskritai vertėjo prasidėti su atominės elektrinės statyba?

Kursas į niekur

Į tą pačią upę du kartus įbristi neįmanoma, kaip tvirtina apžvalgininkas A.Klaskovskis. Šiandien baltarusiai ne šiaip ritasi atgalios į paskutinįjį XX a. dešimtmetį. Tik dabar, pasak jo, bus blogiau, nei tuomet, „pasiutusiais“ devyniasdešimtaisiais. Juk nebeliko su „broliška integracija“ anuomet sietų vilčių, rytuose plytinčio Eldorado įvaizdis išnyko kaip dūmas. O išeiti į pagrindinę Minsko aikštę ir pareikalauti permainų – baisu, įvykiai Ukrainoje atgrasė nuo revoliucinių įprastinio gyvenimo tėkmės pokyčių. Tačiau politinės pertvarkos „iš viršaus“ tikimybė yra lygi nuliui, ir visi tą supranta.

Sausio viduryje surengto oficialaus priėmimo metu A.Lukašenka netikėtai priminė Evangelijos epizodą apie apaštalą Petrą, kuris atsistojęs ant vandens pradėjo grimzti, kai suabejojo. „Štai taip ir mūsų gyvenime. Pasirinkome savo kursą, ir reikia jo laikytis nepasiduodant jokioms abejonėms ir baimėms. Tada mūsų laivui nebus baisios jokios audros“, – apibendrino Baltarusijos vadovas.

„Ką galėtų reikšti toks šalies prezidento evangelinis pasažas?“ – teiraujasi „Belorusskije novosti“. Ar tai tik nėra jo vidinių abejonių atspindys? Kad ir kaip būtų, akivaizdu, kad tokios abejonės negailestingai tramdomos: neįtikėtinai sunku pačiam sau pripažinti, kad 20 metų vedei valstybę į niekur.