Vladimiro Putino Rusija ir radikalus islamas yra du Europą iš amžinosios taikos iliuzijos pažadinę priešai, teigia pasaulinio garso prancūzų rašytojas, filosofas Pascalis Bruckneris (g. 1948). Tekstas parengtas pagal jo paskaitą, skaitytą Prancūzų institute Lietuvoje šių metų kovo 22 d.

P. Bruckneris yra parašęs per 15 esė, 11 prozos kūrinių, jo kūriniai nominuoti ne vienai premijai. 1995 m. išleista esė „Gundymas nekaltumu“ (pranc. „La Tentation de l‘innocence“) gavo prestižinę Mediči premiją, 1997-aisiais publikuotas romanas „Grožio vagys“ (pranc. „Les Voleurs de beauté“) buvo apdovanotas „Renaudot“ premija, 2014-ųjų romanas „Geras sūnus“ (pranc. „Un bon fils“) pelnė Diumenilio premiją. Jo knygos išverstos trisdešimtyje šalių. Į lietuvių kalbą išversta tik viena autoriaus esė „Amžinoji euforija“.

Be literatūrinės veiklos, P. Bruckneris dėstė San Diego, Niujorko universitetuose, Paryžiaus politikos mokslų institute. Šiuo metu jis yra vizituojantis Jeilio universiteto profesorius. Nuo 1987 metų rašo straipsnius „Nouvel Observateur“ ir „Le Monde“ leidiniuose. Naujausioje knygoje „Išgalvotas rasizmas“ (pranc. „Un racisime imaginaire“) nagrinėja islamofobijos sąvoką.

Dažnai pamirštame, kad šiuolaikinė Europa gimė ne kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, kur buvo skelbiama, kad viskas yra įmanoma. Čia skelbta apie tai, kam turime padaryti galą: miestų griovimui, masinėms žmonių žudynėms, etninei izoliacijai.

Prireikė siaubingų XX a. įvykių, dviejų pasaulinių karų, kad Europa galiausiai pradėtų galvoti apie vertybes ir taiką. Demokratiškos valstybės nori pasveikti, nebemąstyti apie skaudžią praeitį. Atsiranda nauja svajonė – įvairovės, tobulėjimo, vystymosi. Pasaulis nurimsta, įsitvyro ramybė, ir persiimame sena amžinosios taikos utopija. Tačiau išryškėja kontrastas tarp europiečių įsikalbėtos tolerancijos, atvirumo idilės ir tikrosios situacijos neramumų.

Susiduriame su agresyvia Rusija, norinčia atkurti savo 1989-aisiais, po sovietų sąjungos žlugimo, prarastą imperiją ir karingą islamizmo bangą, bandančią prasiveržti į Europą trečią kartą po nesėkmės Andalūzijoje XV a. ir pralaimėjimo Vienos mūšyje 1683 metais. Ilgą laiką po 1989 m. Europa negalvojo apie blogybes, ji tik spręsdavo nesusipratimus. Siaubinga istorija pamiršta 1945-aisiais, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ir antrąsyk 1989 m. po Berlyno sienos griūties. Europa svajojo išeiti atostogų. Prasidėjo poistorinė, popolitinė, poreliginė era. Tauta tapo atgyvenusia individų telkimosi forma, sienos turėjo išnykti, religija – kaip tikinčiųjų prietarai – irgi.

Tragiškai ironiška, tačiau, viena vertus, pamatėme milijonus žmonių, galinčių mirti dėl Dievo, kita vertus – atgyjančią ir revanšo siekiančią imperiją. Vis didėjantis teroristinių išpuolių skaičius Niujorke, Bostone, Kalifornijoje, Berlyne, Briuselyje, Madride, Londone, Paryžiuje, Nicoje, Krymo aneksija, Maskvai grasinant tarpžemynine balistine raketa, Kremliaus marionečių išprovokuoti kariniai veiksmai Rytų Ukrainoje ir kitos nesuskaitomos grėsmės Europai, įskaitant kibernetines FSB atakas – visai tai mums buvo šaltas dušas.

Praėjus 28 metams po Berlyno sienos griūties senasis žemynas supranta turintis du labai skirtingus priešus – radikalųjį islamą ir V. Putino Rusiją. Pirmasis kaltina Vakarų pasaulį pranašo Mohameto niekinimu, laizicmu, lygių moterų ir vyrų teisių užtikrinimu. Antrasis regi Europos (ir JAV) kaltę dėl sovietų sąjungos žlugimo – didžiausios XX a. geopolitinės katastrofos, kaip sakė V. Putinas Angelai Merkel. Islamo išpažinėjai apskritai atmeta nuodėmingus Vakarus, o V. Putinas juos hiperbolizuoja, kaltina nuosmukiu ir supriešina tikrąsias vertybes, kurias pats įkūnija. Anot jo, Rusijos vargai yra nulemti ne jos pačios ar despotiško komunizmo palikimo, o ištvirkusios Europos, kenksmingos Amerikos ir šėtoniškos NATO.

V. Putinas nėra nei Stalinas, nei Hitleris – tai nacionalbolševizmo, narcisizmo ir ekshibicionizmo sintezės produktas. Dirbdamas KGB jis išmoko pagrindinį sovietų sąjungos kūrimo principą – „dešros taktiką“. Šalys padalijamos į gabalus, po to praryjamos. Taip jau atsitiko su Osetija ir Abchazija Gruzijoje, Krymu ir Donbasu Ukrainoje, Padniestre Moldovoje. Rytoj galbūt atkąs gabalėlį Estijos, Latvijos, kraštelį Baltarusijos, Norvegijos, o gal Švedijos, šiaurinę Kazachstano dalį – kodėl ne? Galima užimti visą buvusią sovietų įtakos teritoriją, jei tik leis ponas Donaldas Trumpas. Tai gerai žinoma stalinistinė diplomatija: kas mano – mano, kas jūsų – dar pasiderėsime.

Jis gabiai skaldo Europos Sąjungą, finansuodamas nacionalistų partijas kaip „Front National“ veikti prieš Briuselį, pamyluodamas ir kraštutinę dešinę, ir kraštutinę kairę Prancūzijoje, papirkdamas Vengriją, paglostydamas Slovakiją, Graikiją, Bulgariją, Serbiją. Tai kerštas už 1989-uosius. Vakaruose jis neįtikimai populiarus, ypač tarp Prancūzijos dešiniųjų. Juos žavi juodas dziudo diržas, karatė, KGB šnipo praeitis. Silpniesiems patinka V. Putino autoritarizmas: nuogas jo torsas ant arklio, žaidimai su ginklais, plaukimas Jenisėjuje. Naujojo caro raumeningas kūnas rodo ryžtą vadovauti ir kone antžmogiškumą. Vakarų meilė Rusijai kyla ne iš žavėjimosi rusų civilizacija – Tolstojumi, Rachmaninovu, Gogoliu, Puškinu – gėrimasi V. Putino brutalumu, panieka teisei, žiniasklaidos tarnavimu Kremliui.

Didžioji dalis musulmoniškojo pasaulio, išskyrus Magribo valstybes, gyvena tarp karinio despotizmo ir autokratijos. Netgi Turkija pereina prie diktatūros ir fundamentalizmo, pamiršdama kemalistinį paveldą. Nuo Atatiurko revoliucijos Turkijoje ir kalifato panaikinimo 1923-iaisiais islamo pasaulis – pasidalijęs. Prarastos didybės prisiminimas žeidžia, kelia ne tik liūdesį, bet ir neapykantą. Integristai nori šią žaizdą kuo greičiau užgydyti, tačiau nereligingieji ar didelės drąsos reformatoriai bei liberalai norėtų dar labiau ją atverti, pagilinti, perskaityti Koraną ir šventuosius raštus iš naujo, kaip prieš keletą amžių padarė krikščionys.

Europa suklydo išimtį palaikydama taisykle ir supainiojo septynis Vakarų Europoje trukusius taikos dešimtmečius su įprastine žmonijos istorijos eiga. Taika joje būdavo atsitiktinė. Europa su Baracko Obamos Amerika norėjo nutraukti visus konfliktus, kovą su terorizmu paskelbti negaliojančia, ištiesti ranką visoms geros valios tautoms, bendradarbiauti su Rusija ir islamu. Tačiau istorija turi savo eigą, kurios negalime pakeisti. Vakarų Europos demokratijos gyveno patogumuose, privačios laimės kulte, kol galiausiai pavargo, pradėjo nuobodžiauti. Sakoma, kad ateina laikas, kai civilizacija ima svajoti apie barbarybę.

Savo priešams esame skolingi rimtą požiūrį. Turime tikėti kiekvienu „Islamo valstybės“ anatemų ir Rusijos propagandos žodžiu, kai jie sako mus sutriuškinsiantys. Nekartokime klaidos, kaip atsitiko tarpukariu, „Mein Kampf“ palaikius nevykusio menininko manifestu. Turime padėkoti ponui V. Putinui ir kalifui Abu Bakrui al Baghdadi, „al Qaeda“ ideologams, Irano mulai už priešiškumą. Jų panieka mus mobilizuoja.

Rusijos karinės jėgos apimtis neleidžia kalbėti apie tiesioginę akistatą, tačiau galima panieka, prilygstanti Šaltojo karo atmosferai. „Islamo valstybę“ galima įveikti karine jėga net iki šių metų pabaigos, paėmus Mosulą, tačiau šiitų ir sunitų radikalėjimo klausimas išlieka atviras. Net ir nugalėjus „Islamo valstybę“, išliks metastazių, kurios versis, ir Vakarai turės likti budrūs dėl galimų išpuolių.

Taigi turime du priešus, kurie mus palaiko budrius. Atsiduriame dvejopoje situacijoje – norime ir juos nugalėti, ir išsaugoti dėl suteiktos energijos. Mes juos niekiname, ir geidžiame. Priešai gali mus sunaikinti, bet gali ir sustiprinti, priversti rūpintis savo likimu ir galiausiai – didinti išlaidas gynybai.

Vakaruose pataruoju metu karys buvo laikomas atgyvenusia profesija, verta paniekos. Karių vietą užėmė gydytojai, gelbėtojai su švelnesnėmis priemonėmis ir kuklesnėmis ambicijomis. Tai individualizmo iškilimas ir nacionalizmo nuosmukis. Po dviejų pasaulinių karų žmonės Vakaruose nenorėjo, kad jų mirtis būtų nusavinta kolektyvinės bendruomenės. Žūti už tėvynę nederėjo su poreikiu gyventi privačiai, hedonistiškai. Prancūzijoje viskas pasikeitė 2015–2016 metų teroristinių išpuolių metu, kai žuvo 240 žmonių. Priešas pažadino mūsų pasipriešinimo dvasią. Jis suteikė senosioms Europos tautoms įkarščio, grąžino gyvenimą patriotizmui, sienoms. Pasikeitė požiūris į karius, policininkus, Prancūzijoje padaugėjo norinčiųjų jais tapti.

Mūsų žemynui, ypač Vakaruose, būdingas nepasitikėjimas savimi, savo vertybėmis. Nereikia toli ieškoti, kur islamistai ir nacionalistai slavofilai randa mums skirtus kritikos žodžius. Juos rasime mūsų pačių XX a. literatūroje ir filosofijoje. Europai pavyko įveikti tokias pabaisas kaip vergovė, imperializmas, fašizmas, kolonializmas, stalinizmas, tik ne savinieką. Ši nuoskauda daugeliui tapo priebėga pasislėpti nuo šio amžiaus problemų. Kovojame ne su priešais, o su savo skrupulais ir mus žudančiomis abejonėmis. Pasipriešinimo dvasią dusina apgailestavimo dvasia. Taikos antonimas yra ne karas, o paklusimas svetimai galybei, diktuojančiai savo sąlygas ir grasinančiai blogiausiu. Geriau garbingas pasipriešinimas nei vergiškas sosto atsisakymas.

Gera taika – ne ginklų nenaudojimas, o priešų atgrasymas. Taika – visos pajėgos, kurios padeda pasiruošti karui ir nuo jo atgrasyti. Galime kalbėti su diktatoriais, pamokslininkais, grobuonimis, bet šalia reikia turėti pabūklus ir raketas. Štai kodėl Europa šiandien turi atnaujinti savo ginklavimąsi, intervencijas ir padidinti biudžetą karybai. Europa taip pat turi atskirti, kas yra tikrasis karinis konfliktas ir kas – idėjų susidūrimas. Karas laimimas ne tik tankais, bet ir veiksmingu atgrasymu bei įtikinimu perimti mūsų vertybes. Kaip ir kovoje su fašizmu bei komunizmu, svarbios idėjos, argumentai, tinklai, antipropaganda, medijos.

Savęs nemylintis žemynas negali mylėti ir kitų, pamažu ruošiasi išnykimui. Jis gali būti kolonizuotas, nes mentališkai tam yra pasiruošęs. Turime tapti savo pačių bičiuliais, kad pasaulis norėtų su mumis bičiuliautis. Meilė sau gali užtikrinti harmoniją tarp galios ir sąžinės. Jei nepakeisime savo mąstysenos, mus sunaikins kitos – šiurkštesnės, tačiau dinamiškesnės kultūros. Kad išvengtume blogiausio scenarijaus, turime jam pasiruošti.

Pascal Bruckner

Parengė Rosita Garškaitė