Žmogaus gimimas yra pralaimėjimas ir klaida, juk gyvenama nežinant, ką veikti, neatskleidžiant savo galimybių ir vaikštant iš kampo į kampą. Taip LRT RADIJUI sako aktorius, dzenbudistų vienuolis Kęstutis Marčiulynas. Anot jo, jei vyras ir moteris klausinėja patarimų, kaip jiems gyventi, jie nežino, kodėl yra kartu – juk pora sutinka vienas kitą, kad įgautų energijos ir naudotų ją, padėdami kitiems.

– Kaip sumanėte prieš 16 metų išskristi į Pietų Korėją? Tuo metu apie dzenbudizmą nebuvo tiek daug girdima.

– Viskas vyko palaipsniui. Tuo metu jau dešimt metų praktikavau meditaciją, turėjau savo mokytoją ir 1992 m. pirmą kartą suplanavau tapti vienuoliu. Dirbome ir gyvenome kartu su Egle Mikulionyte, statėme spektaklį „Jaja“. Po jo pastatymo sutarėme, kad aš eisiu savo keliu. Jau buvau įbridęs į tą mokymą, tai mane traukė savo forma.

Mano mokytojas buvo iš Korėjos. Buvo mokytojų ir Amerikoje, ir Lenkijoje, ir Konge. Visi jie mane sudomino, nutariau praktikuoti meditaciją labiau, man nesisekė tos trys valandos per dieną. Žinojau, kad, norint praktikuoti rimčiau, reikia turėti daug pinigų arba tapti vienuoliu. Pinigų neturėjau ir tapau vienuoliu, kad galėčiau atsiduoti praktikai. Išvykau į Korėją ir, išlaikęs egzaminus, 2001 m. tapau vienuoliu.

– Ką jums reiškė tikslas tapti vienuoliu?

– Pirmiausia, tai atsidavimas praktikai aštuonias valandas per dieną. Mokytojas pasakė, kad man reikėtų praktikuoti, nes tai vienintelis išsigelbėjimas iš tokio dvasinio liūno, nežinojimo, kaip gyventi, ką veikti. Tai ir išsigelbėjimas, ir savęs suvokimas.

Norint praktikuoti, reikia tapti vienuoliu. Kuo daugiau vienuolystės patirties turi, tuo labiau gali priartėti prie mokytojų, su jais praktikuoti. Pastaruoju metu ir man pavyko su jais būti. Vienuolystė sudaro man sąlygas prieiti prie mokymo toje tradicijoje – korėjietiškoje dzen tradicijoje.

– Užsiminėte apie dvasinį liūną. Ar pavyko iš jo išsivaduoti?

– Pagalvojus, jo ir nebuvo, tik tuo metu atrodė, kad yra. Nėra iš ko bristi, nes liūnas – psichologinė nuostata. Tačiau kiek laiko reikėjo, kad suvokčiau, jog jo nebuvo... Tačiau tuo metu atrodė, kad gyvenimas beprasmis, nėra ką veikti, nėra jokio pavyzdžio, autoriteto, mokytojo. Gali būti banditu ar politiku, tuomet apgauni kitus, tampi gudresnis, darai verslą... Aš taip dariau, sėdėdavau turguje, kai buvau studentas, bet tai manęs nedomino.

Norėjau daugiau, galimybių kažką daryti, domėjausi joga, bet nebuvo jokio mokytojo. Buvome labai uždaryti. Tik kai atsivėrė sienos, atvyko pirmas mokytojas, priklausantis korėjietiškam dzenbudizmui. Jį ir sutikau.

AFP/Scanpix nuotr.

– Sakote, kad dvasinio liūno nebuvo. Tačiau mintys apie jį artimos daugeliui iš mūsų.

– Taip, ir dabar aš tas mintis girdžiu. Kiekvienas savo gyvenime praeina išbandymus, kuriuos turi praeiti. Kai pralekia daug metų galima atpažinti, kas buvo. Kai žmonės man ką nors pasakoja, galiu atpažinti, kas buvo man. Tuomet galiu padėti, pasakyti, kad yra kitaip. Žmogus, turėdamas informacijos, gali ja remtis. Tačiau kiekvienas turi pragyventi, išbristi ir atrasti viską pats.

– Viename interviu dzenbudizmą esate pavadinęs dvasiniu sportu. Koks tai sportas?

– Sportas yra režimas. Tam reikalingos fizinės pastangos, ryžtas, nusiteikimas. Mes keliamės 2 val. 30 minučių. Per septynias minutes neturi likti jokio mieguistumo, turi būti žvalus, aiškaus proto. Kiekvienas momentas fiksuojamas, nes esi bendruomenėje. Nuo tos akimirkos prasideda diena, kuri tęsiasi iki 9 val. vakaro.

Pradedame nuo nusilenkimų – tai ir fizinis, ir dvasinis veiksmas. Nusilenkimai sunkūs, jie daromi dvi valandas be sustojimo, tai trunka šimtą dienų. Tam reikia fizinių jėgų. Vien norint medituoti aštuonias valandas, reikia raumenų. Nugara turi būti tiesi, kojos sukryžiuotos, reikia daryti pratimus, kad tai išlavintum.

– Kalbant ne apie fizines jėgas ir pastangas, ko dar siekiama šiame „sporte“?

– Atrodo, kad sporte siekiama rezultato, bet yra ir sportas dėl sporto. Žinoma, atrodo, kad šimtą dienų padarysi po tūkstantį nusilenkimų ir kažkas gyvenime pasikeis. Yra idėjų, iliuzijų, kad ištiks kažkoks prašviesėjimas. Tuomet sėdi ramiai, bet psichologiškai raitaisi iš skausmo. Po kiek laiko suvoki, kad tas sėdėjimas ar kažkokio svorio kilnojimas, tas įkvėpimas ir iškvėpimas – tame sutampa ir pastanga, ir rezultatas.

Nebus taip, kad kažkada užsiauginsi raumenis, kažką pasieksi ir ateis prašviesėjimas. Jis yra čia, šiuo momentu, tik dar apgaubtas savo prisirišimais. Tačiau rezultatas yra tikėjimas, kad tavyje yra dieviško prado, kažkas tikra, nedaloma.

– Ar čia gali būti pralaimėjimų?

– Pats gimimas yra pralaimėjimas. Žmogaus gimimas jau yra klaida, juk nežinome, ką su tuo veikti. Dykai gavome tokią dovaną ir pragyvename savo gyvenimėlį, vaikščiodami iš kampo į kampą. Neatskleidžiame nė penkių procentų savo galimybių, gyvenam kaip kiti ir mirštame. Neišmanyme gimę, neišmanyme išeiname, gaila.

O laimėjimas ir pergalė – vien suvokimas, kad kūnas reikalingas tam, jog būtų suvokta, kad yra viduje. Mokymų aplink pilna, bet kiek reikia gyvenime praeiti, kad tai suvoktum. Man suvokimas atėjo 28-erių, kitiems ateina būnant 5–6 metų. Kuo anksčiau ateina, tuo didesnė pergalė. Dauguma visą gyvenimą išgyvena net nepabandę, tame neišmanyme gimdo vaikus. Ir mušasi dėl žemės plotelio visą gyvenimą. Tai ar verta dėl to gyventi?

– Ką manote apie dabar taip aukštinamą individualumą?

– Gimsti vienas ir miršti vienas. To niekam nereikia įrodinėti. Dzen tradicijoje naudojame tam tikrą kalbėjimo metodą – šiek tiek šokiruoti žmogų, padaryti nepatogią situaciją. Ir pati meditacija turi nepatikti. Tas nepatikimas ir vis tiek užsiėmimas meditacija ir yra ženklas, kad keitiesi.

Individualumas yra, kad ir kiek mes būtume kartu, kad ir kiek vienodai dirbtume. Kad ir kiek individualumo turėsi, prieisi prie išvados, kad nežinai, nei iš kur mes atėjome, nei kas su mumis bus. Ir tai vienija. Tada pagaliau gauni informaciją, kurią buvai užblokavęs neva žinojimu ir individualumu. Gavęs informaciją, į viską pažiūri kiek kitokiu kampu ir esi dėkingas, gali tobulėti.

AFP/Scanpix nuotr.

– Dažnai mūsų kultūroje sakoma, kad vienuoliai ar, pavyzdžiui, katalikų kunigai, negali patarti dėl šeimos, meilės klausimų, nes patys šeimoje jie negyvena. Ką atsakytumėte skeptikams?

– Teisę patarinėti turi kiekvienas. Bet tai žmogaus reikalas, ar priimti tai, ar ne. Jei pora klausia patarimo ir kažkas aiškina jiems, kaip gyventi, ar tai reiškia, kad jie patys nežino, kodėl yra dviese?

Dviejų žmonių susitikimas jau yra dieviškumas mumyse. Pirmas bučinys, lytinis aktas, vaiko gimimas, jo vedimas į mokyklą – tai irgi iš Dievo. Kai tai suvoki, nebesakai – mūsų šeima, mūsų vaikas. Tai nėra dviejų žmonių suokalbis, kad jie neva geresni už kitus, o tai baigiasi tuo, kad namas apjuosiamas tvora. Nesame garantuoti, kad tai bus sėkminga.

Reikia suvokti, kad yra pliusas ir minusas, žmogus taip įgyja energijos. Vyras ir moteris – tai energija. O viso to krypti aiški – padėti. Tai kūrybingumas, darbas, pozityvumas. Priešingybės tam ir yra, kad sutiktų viena kitą, o energiją panaudotų padėdami kitiems.

Kas to nežino, mėgaujasi santykiais trejus metus, paskui kalba su advokatais, kaip toliau gyventi ir skiriasi, nes nebuvo aišku, dėl ko viskas. Reikia tai aiškinti, o ne grasinti, kad Dievas grūmoja ir šaudys su kulkosvaidžiu, jei išsiskirsit.

– Stebėdamas šiandienį gyvenimą, ką norėtumėte pasakyti?

– Pirma – pozityvumas, antra – tikėjimas, trečia – susirasti mokytoją, ketvirta – daryti, ką sako mokytojas. Kokiomis priemonėmis tai sužadinti – ar knyga, ar teatru, ar vaizdu – neturi reikšmės. Bet kryptis tokia.