Alytiškis profesionalus sporto fotografas Vytautas Dranginis - vienas laimingųjų, patekęs į Dakaro ralyje dalyvavusių ir 18 vietą bendroje įskaitoje išplėšusių lietuvių Vaidoto Žalos ir Sauliaus Jurgelėno komandos gretas. „Iš taip arti stebėti pačias karščiausias Dakaro akimirkas gali tik jas įamžinantys akredituoti asmenys. To, ką matome mes, nepamatys nė vienas žiūrovas“, - teigė profesionalas, komandoje atlikęs fotografo vaidmenį. Beje, akreditacija į tokį renginį kainuoja net keletą tūkstančių eurų, tačiau, kaip sakė Vytautas, tokie pinigai yra verti nepakartojamų Dakaro ralio akimirkų.
Kuo sunkiau, tuo geriau
Alytiškis Dakaro ralį iš taip arti stebėjo jau antrą kartą, tačiau šie metai, pasak jo, buvo tiesiog neprilygstami pirmiesiems.
„Pirmojo ir šio Dakaro įspūdžiai labai skirtingi, nes pirmajame mano fotografuotame Dakare mūsų komanda iškrito jau po ketvirto ruožo. Tada likusį Dakaro laiką turėjome galimybę mėgautis akimirkomis, teko mažiau atsakomybės, galėjome daugiau laiko skirti pasigrožėti pačia gamta, pamatėme daugybę gražių vaizdų. Vienas jų – druskos ežeras Bolivijoje. Stojome prie kiekvieno įdomesnio vaizdo. O šiais metais mūsų komanda varė gerai, kiekvieną dieną rodė rezultatus, todėl realiai mums rūpėjo tik darbas“, – pasakojo alytiškis.
Vytautas pats dėliojo grafiką, kur važiuoti, ieškojo vietų, kad galėtų išgauti kuo įspūdingesnių Dakaro kadrų. Miegoti naktimis jam tekdavo vos po dvi tris valandas. Ir taip bene tris savaites.
Tačiau išsekimo, grįžęs iš Dakaro, Vytautas nejaučia. Tam, matyt, reikšmės turėjo jo paties didelis noras iššūkių ir nusiteikimas, kad dabar tris savaites teks gyventi visai kitokiu, įtemptu režimu. „Kuo iššūkiai sunkesni, tuo man geriau“, – tikino vyras.
Išlaidos – dešimtimis tūkstančių
Į V.Žalos ir S.Jurgelėno komandą alytiškis pateko visai atsitiktinai. Istorijos šaknys siekia dar jo vaikystę, kai per televiziją stebėdamas Dakaro ralį, praleisdavo ne vieną bemiegę naktį. „Automobiliai tuo metu man buvo labai įdomu. Galbūt tai užsiliko mano galvoje, o noras būti ten ir pačiam vystėsi sąmoningai“, – svarstė vyriškis.
Prieš pusantrų metų jis kaip sporto fotografas dalyvavo Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. „Praėjus dviem mėnesiams po olimpiados, vėl puoliau į rutiną. O aš gyventi ramiai, būti vienoje vietoje tiesiog nemoku. Tada vėl ėmiau ieškoti iššūkių. Kaip tik tuo metu laukė Dakaras. Paskambinau visoms komandoms, tačiau jos jau buvo visiškai susikomplektavusios ir man vietos jau nebebuvo. Pabandžiau laimę antrą kartą. Būtent Vaidoto ir Sauliaus komanda man pasiūlė vietą, tačiau su sąlyga, kad visas išlaidas susimokėsiu pats. Iškrapščiau visų metų santaupas ir sukišau į kelionę. Pasirodo, viskas buvo ne veltui, mano padarytas įdirbis atsipirko su kaupu, nes šiemet jie mane vėl pakvietė, tik šįkart jau su finansavimu“, – istoriją, kaip pateko į Dakarą, pasakojo alytiškis.
Pirmasis Dakaras jam tąkart patuštino kišenes maždaug trimis tūkstančiais eurų. Tačiau ši pinigų suma tėra grūdelis, palyginti su tuo, kokių išlaidų išties reikia, kad fotografas galėtų komfortiškai dirbti Dakare.
Pasak Vytauto, suma gali siekti ir daugiau nei dešimt tūkstančių eurų. Vien akreditacija fotografui kainuoti gali netoli keturių tūkstančių eurų. Būtent dėl tos priežasties alytiškis į praėjusių metų Dakarą vyko be akreditacijos, todėl jam teko gerai pasukti galvą, kaip befotografuojant nepatekti į organizatorių akiratį, kad nebūtų išvytas.
Jis pripažino, kad šiemet turėjo ir daugiau pasiūlymų vykti į Dakarą kaip profesionalus fotografas, tačiau jis liko ištikimas tai komandai, dėl kurios į ralį pateko pirmą kartą. „Man labai svarbus vidinis santykis su komanda ir ramybė. Kitose komandose viskas sustyguota griežtai, pagal taisykles, negali niekur nuklysti, o mūsų komanda į viską žiūrėjo labai liberaliai. Vakarais, jeigu labai nori, gali net skardinę alaus atsidaryti. Galėdavau sau ramiai prie kompiuterio ilgiau padirbėti ir vakarais. Su šia komanda turėjau daug laisvės“, – atviravo vyriškis.
Tikėjo komandos sėkme
Paprašytas išskirti, įvardyti įsimintiniausias akimirkas Dakare, Vytautas to padaryti negalėjo, nes, pasak jo, jau pats Dakaro ralis yra tarsi gyvas organizmas, kurio gyvenimas verda kiekvieną dieną ir naktį: „Pats Dakaras yra įspūdingas dalykas. Kai tu kažkur sėdi, pergalvoji, ką šiandien darei, kaip viskas atrodo aplink, uždarame parke tave supa penki tūkstančiai žmonių, viskas verda tarsi kokiam skruzdėlyne ir kasnakt skirtingose vietose, vieną nuo kitos skiriančiose apie tūkstantį kilometrų, tada tu suvoki renginio mastą. Žmonių indėlis į tai taip pat yra įspūdingas, matai, kaip jie, negailėdami savęs, nepamiega, nepavalgo, lekia daryti savo darbų. Visa tai man paliko įspūdį, ko gero, iš sportinio intereso pusės, nes ten žmonės kovoja, atiduoda visą save ir tai labai užkrečia. Iš labai arti matau sportininkus, lenktynininkus, matau, kaip jie išgyvena, stengiasi. Ne veltui sakoma, kad Dakaras yra pačios sunkiausios lenktynės pasaulyje.“
Turbūt didžiausias trūkumas per visą Dakaro ralio laikotarpį, su kuriuo susidūrė fotografas, buvo ribotas interneto ryšys, dėl kurio perduoti informaciją Lietuvai kartais išties būdavo sudėtinga.
Pasiteiravus, ar Vytautas pats tikėjosi, kad V.Žalai ir S.Jurgelėnui pavyks pasiekti tokių aukštų rezultatų (bendroje įskaitoje – 18 vieta), jis tik atsakė: „Jeigu nesitiki, tai ko ten iš viso važiuoti? Be tikėjimo savo galimybėmis, sėkme, net neverta kelti kojos iš namų. Aš asmeniškai tuo labai tikėjau, juolab kad ir buvo nupirkta nauja mašina, labiau atitinkanti Dakaro standartus, patikimesnė. Komanda buvo tam pasiruošusi. Buvo etapas, kai mūsiškiai net aplenkė lyderius. Žinoma, buvo ir ne tokių sėkmingų etapų, pavyzdžiui, kai praradome keletą valandų, kuomet lūžo vairo traukė, dėl jos buvo prarastas pusašis ir nutraukta stabdžių šlangelė. Dėl to pozicija galėjo būti daug geresnė, tačiau ten Dakaras, ten kiekvieną akimirką gali nutikti tai, ko visai nesitikėjai.“
Galėjo būti aukštesnėje pozicijoje
Vytauto klausėme, ar nebuvo sveiko pavydo, kad rezultatyviausia šiemet lietuvių komanda buvo Antano Juknevičiaus, o ne V.Žalos. „Tai natūralus dalykas, kad kažkas yra priekyje, o kažkas ne. Man tai tikrai nebuvo jokio pavydo. Ne veltui pasirinkau būti su šia komanda, jie mano bičiuliai, žmonės, su kuriais man miela būti. Aš konkrečiai žinau, kodėl tai yra 18 vieta. Mūsiškiai yra Vanagui padėję atversti automobilį nuo stogo, paskolinę padangų Juknevičiui. Jam netgi paskutinę padangą davė, nors mūsiškiai dar nebuvo baigę greičio ruožo. Jeigu padanga būtų netikėtai prakiurusi, mūsų komandai viskas būtų baigęsi blogai. Tai sportinis dalykas, žaidimas. O dar žinant, kiek iškrinta dalyvių... Be abejo, norėtųsi būti aukščiau, ir jeigu ne tos prarastos valandos, tikrai būtume aukščiau už Juknevičių. Iš kitos pusės, tai bus paspirtis dar geriau pasiruošti kitam Dakarui“, – tikino vyriškis.
Pasiteiravome, ir kaip jis vertina paskutinio iš tautiečių finišavusio Benedikto Vanago komandos pasirodymą Dakare, juk daugybė gerbėjų iš jo tikėjosi aukščiausių iš visų lietuvių rezultatų. Čia Vytautas išliko taktiškas ir pabrėžė, kad vieta priklauso ne tik nuo vieno žmogaus, bet ir nuo šturmano, kelio, technikos, begalės kitų dalykų, kurių negali nuspėti.
„Nemanau, kad žmogaus žinomumas lemia rezultatus. Juolab niekada jo rezultatų nesiejau su šiuo faktu, galbūt netgi jam sunkiau negu visiems kitiems. Vanagas turi užsibrėžęs labai didelių tikslų. Man netgi žavu, kiek jis sugeba apimti daug daryti. Dakaras yra Dakaras, tu nežinai, kas tavęs laukia už kopos. Tai yra sportas“, – sakė Vytautas.
Išvyksta į žiemos olimpiadą
Netikėtų nuotykių ten užteko ir fotografams. Net į tam tikras trasų vietas keliomis valandomis anksčiau nei lenktynininkai išvažiavusiai fotografų komandai ne kartą teko keisti maršrutą, važiavimo kryptį, kad į reikiamą vietą atvyktų laiku, kirsti kopas, jose užklimpti, ieškoti naujų fotografuoti tinkamų vietų. Pasak jo, teko važiuoti ir tokiomis vietovėmis, kur nusigauti dešimt kilometrų gali užtrukti visą valandą.
„Laimei, kritinių momentų išvengti pavyko. Manau, kad tam padėjo mano išmoktos pamokos praėjusių metų Dakare. O jų buvo. Pavyzdžiui, kai stovykloje palikau savo kepurę. Po dienos, praleistos saulėkaitoje, galva tiesiog plyšo iš skausmo. Kitą dieną negalėjau užsidėti kepurės ant galvos, nes nuo nudegimo skaudėjo odą“, – pasakojo vyras, į šį ralį planuojantis vykti ir kitąmet.
Namuose atsikvėpęs vos porą savaičių, šiek tiek pabuvęs su Alytujė gyvenančiais tėvais ir drauge, Vytautas vėl šią savaitę išskrenda fotografuoti žiemos olimpinių žaidynių akimirkų Pjongčange, Pietų Korėjoje, ir ten praleis taip pat tris savaites. Tai pirmosios jam žiemos žaidynės, todėl nekantrauja susidurti su naujais ir dar neišbandytais potyriais. „Manęs laukia kitokios oro sąlygos, atstumai kiti, naujos sporto šakos. Žinau, kad vėl viskas bus kitaip“, – lūkesčiais dalijosi alytiškis.
Patiko tai, kas nesuvaidinta
Pasak jo, išgyventi vien iš sporto fotografijos būtų sudėtinga, todėl šalia šio savo darbo jis dar užsiima ir reklamine fotografija, tačiau taip pat sporto srityje. Vyras fotografuoja ir populiaraus sportinės aprangos prekės ženklo atstovams. Vestuvių, krikštynų, jubiliejų jis nefotografuoja, nebent tik artimiems draugams ir giminaičiams. Yra išbandęs daugybę fotografijos rūšių, tačiau save atrado būtent sporto fotografo vaidmenyje.
„Man visuomet patikdavo gatvės fotografija, dokumentika, nes joje viskas tikra, nėra nieko suvaidinto. Taip ir sporte – visos verdančios emocijos yra tikrų tikriausios, ir tai mane traukia. Kai tu olimpiadoje fotografuoji krepšinį ir esi vos per metrą nuo baudos aikštelės, jauti tą žaidėjų jėgą, matai, kaip jiems krinta prakaito lašas, girdi, kaip jie keikiasi, rėkia, kaip išgyvena tam tikrus momentus, visa tai labai užkabina. Tu jautiesi toks gyvas... Viską gali išgyventi ir pats savo kūnu. Dėl to sporto fotografija yra mano stichija“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad nenorėtų būti tik vienos sporto rūšies fotografu. Jam patinka nežinomybė, traukia nauji dalykai, nauja aplinka.
Save laiko alytiškiu
Nors šiuo metu Vytautas gyvena Vilniuje, save jis laiko tikru dzūku, alytiškiu, o Alytus yra jo gimtieji namai, į kuriuos grįžta pailsėti, apmąstyti savo gyvenimo. „Alytus man yra ta vieta, į kurią sugrįžtu ramiai pabūti, sustoti, pagalvoti. Čia man tarsi laikas sustoja. Pabuvęs gimtinėje, vėl su naujomis jėgomis galiu grįžti į tą šurmulį, greitą gyvenimą“, – tikino alytiškis.
„Čia aš užaugau, čia mano tėvai, draugai, čia baigiau tuometinę Volungės vidurinę mokyklą. Alytus mano širdy visuomet liks didelis miestas pasaulyje“, – sakė vyriškis.
Jis patikino, kad gerai jaučiasi bet kuriame pasaulio krašte, visur prisitaiko. Jam teko kurį laiką gyventi užsienyje, kuriame sutinka alytiškių. O apie juos Vytautas gali pasakyti tik pačius geriausius žodžius. Pasak jo, dzūkeliai – labai stropūs, šilti, nuoširdūs, paslaugūs, visada pasiruošę dalytis.
Laura BALIUKONIENĖ