Amerika nublanko, Rusija tapo smulkių šunybių ir stambių provokacijų šaltiniu. Vienintele žmonijos viltimi lieka Senasis pasaulis.

Atėjo laikas pasakyti pagiriamąjį žodį Europai, tai pačiai suvienytajai Europai, kuri interneto tinkle erzina ir kelia neapykantą nacionalistams, izoliacionistams, užsimaskavusiems ir atviriems fašistams, samdomiems interneto troliams, dieną naktį tinkle varantiems propagandą. Troliai pulkais klaidžioja po Europos žurnalų ir laikraščių tinklalapius, kad juose paliktų savo spjūvius ir nuodus, su kurių pagalba jie stengiasi skaldyti Europą. Senovišką, politiškai korektišką ir tolerantišką, trapią ir pažeidžiamos vienybės Europą atakuoja iš Rytų, kur Rusija karu baudžia Ukrainą už jos europinį pasirinkimą, ir iš Vakarų, kur JAV prezidentas suvienytoje Europoje mato apmaudžią kliūtį kelyje į priešiškumų pasaulį.

Europa – tai šiuolaikinės civilizacijos pradžia ir šaltinis. Įprastiniai faktai iš europiečių gyvenimo kalba daugiau nei prašmatni karalių didybė. Džonas Čoseris, didžiojo anglų poeto Džozefo Čoserio tėvas, dalyvavo sukilime prieš karaliaus favoritą Rodžerį Mortimerą. Ir ką? Jį sučiupo, sumušė, įmetė į rūsį, išvežė į miškus, užmušė ant nuosavo namo laiptų? Visa tai mums, gyvenantiems XXI amžiaus Rusijoje, būtų suprantama ir įprasta. Tačiau ne, 1329 metų sausį jį paprasčiausiai iškvietė į teismą, nes be teismo nuosprendžio jam nieko nebuvo galima daryti. O jis viso labo buvo tik prekiautojas vynu.

Italijoje 1315 m. poetui Petrarkai pasiūlė užimti katedros vedėjo vietą Florencijos universitete. Šioje frazėje viskas stebina ir net verčia sunerimti. Rusijai tuo metu žingsniuoti iki pirmo universiteto buvo likę 400 metų ir kiek daugiau nei 400 – iki Puškino. Miestelyje ant Maskvos upės kranto už statinių tvoros sėdėjo kunigaikštis Semionas Ivanyčius, kuris į Ordą važinėjo gauti leidimo valdyti ir patarimų. Mokyklų nebuvo. O tuo pačiu metu Florencijoje studentai mokėsi dialektikos ir astronomijos, profesoriai vedė diskusijas apie Platoną, Petrarka rašė eilėraščius, kurie gyvi iki šiol.

Visas šiuolaikinis pasaulis gimė ir buvo sukurtas Europoje. Nėra nė vienos valstybinės ar privačios institucijos, kuri būtų buvusi sukurta kur nors kitur. Paryžiaus parlamentas kaip teisminės valdžios šaka posėdžiavo jau 1250 metais. Pirmas pasaulyje valstybinis bankas įkurtas Barselonoje 1401 metais.  Genujoje Šv. Jurgio bankas įsteigė pirmą pasaulyje valstybinės skolos tarnybą – dabartinio Centrinio banko ir Centrinės rezervo sistemos pirmtaką. Pirmas pasaulyje biržos pastatas buvo atidarytas Antverpene 1531 m. Anglijoje Parlamentas XIV amžiaus viduryje aptarinėjo karaliaus siūlomas kandidatūras į ministrų postus ir ne visas priimdavo. Mes Rusijoje iki tokio valdžių atskyrimo dar neprisikasėme ligi šiol.

Europoje buvo sukurtos ne tik visos ekonominės ir politinės, bet ir kultūrinės institucijos. Kapitolijaus muziejų 1471 m. įkūrė popiežius Sikstas IV, kuris „Romos liaudžiai“ perdavė savo antikinės bronzos kolekciją. O ką „Maskvos liaudžiai“ perdavė Ivanas III, valdęs tuo pat metu? Klausimas nevykęs, nieko jis neperdavė, nes tuo metu jokia „Maskvos liaudis“ neegzistavo. Tačiau svarbu ne vien tik muziejai, mūsų atsilikimas pasireiškia daugybe faktų. Popierius Rusijoje pasirodė 200 metų vėliau nei Europoje, ir jis buvo atvežtinis iš Europos. Spaustuvininkas Gutenbergas pralenkė spaustuvininką Fiodorovą daugiau kaip 100 metų. Čia, tarp kitko, mes matome esminį Europos ir Rusijos raidos skirtumą: tai, ką ten daro privatus asmuo, čia daro valstybė (ir dar visu 100 metų vėliau).

Esmė ne tik institucijos, esmė – idėjos. Visos svarbiausios šiuolaikinio pasaulio idėjos yra kilusios iš Europos. Mintis, kad žmogus turi teisių, kilo Europoje XIII amžiuje ir buvo įrašyta Didžiojoje laisvių chartijoje 1215 metais ir Kališo statute 1265 metais. 1525 metais žmogaus teisės buvo aiškiai ir suprantamai išdėstytos Vokietijos valstiečių sukilimo „Dvylikoje punktų“. Ši didi mintis, įgaudama prasmę, stebuklingu būdu stūmėsi per amžių chaosą ir gūdumas, kad 1789 metais Prancūzijoje įsikūnytų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje ir taptų kertiniu Europos akmeniu.

Visuomeninės savitarpio pagalbos idėja taip pat gimė Europoje. Pirmas istorijoje socialinis būstas neturtingiesiems – Fugerių kvartalas – turtuolių brolių Fugerių buvo pastatytas 1523 m. Vokietijos mieste Augsburge. Šis socialinių būstų kvartalas stovi iki šiol. Paryžiuje didelė prieglauda įkurta 1535 m., ji buvo išlaikoma iš miestelėnų aukų, joje buvo įvesti tarnautojų (mes juos vadintume socialiniais darbuotojais) etatai. Jie taip pat varguoliams ir neįgaliesiems teikė pagalbą namuose. XIX amžiaus viduryje Hegelio sekėjas Lorencas fon Šteinas suformulavo socialinės valstybės principus, tačiau praėjo dar 100 metų, kol tokia valstybė tapo realybe.

Visos socialinės utopijos – nuo Moro iki Markso, nuo Bekono iki Oveno – atsirado Europoje. Tai reiškia nuolatinį, nepaliaujamą, atkaklų europiečių domėjimąsi tuo, kaip geriausiu būdu sutvarkyti žmonių gyvenimą. Kartais šis siekis pakilti virsdavo kritimu žemyn – į siaubą, aprašytą Orvelo, į košmarą, sukurtą Hitlerio. Bet net ir pačiame baisiausiame košmare Europoje likdavo savų teisuolių, tokių kaip tėvas Kolbė¹ ir Simona Veil², atidavę savo gyvenimą, kad išgelbėtų kitus.

Europos istorija – tai žmonių istorija, ji pilna žiaurumų, neteisybės, prievartos, grobimų. Šimtamečiai, trisdešimtmečiai, septynerių metų karai įstumdavo Europą ne tik į pastatų, bet ir į protų griovimą. Deginusi albigiečius ant laužų, savo jaukių miestų gatvėse rengusi religines pjautynes, pergyvenusi barbarišką vienų klasių vykdomą kitų klasių eksploataciją ir revoliucinį terorą, puolusi tai į žmogėdrišką kapitalizmą, tai į fašizmo kliedesius, dviejuose pasauliniuose karuose savo žmonių krauju aplaisčiusi kiekvieną žemės pėdą Europa vis dėlto sugebėjo išsikapstyti iš chaoso ir purvo į proto erdves.

Suvienyta Europa – tai istorijos, kuri pilna užkariavimų, okupacijų ir aneksijų, stebuklas. Amerika prijunginėjo pasitraukusias pietines valstijas kalaviju, Rusija beveik visa sudaryta iš užgrobimų, ir tik šiuolaikinė Europa jungėsi taikiai ir laisvai. Per du tūkstančius metų nebuvo kito tokio atvejo, kad 27 šalys – visas kontinentas – savo noru susijungtų į sąjungą su bendru parlamentu, bendromis gyvenimo taisyklėmis ir bendru žmogaus teisių supratimu. Atsirado milžiniška taikos erdvė, kurioje karas įveiktas kaip atavizmas.

Svarbiausios, gyvenimą keičiančios socialinės idėjos ne tik buvo rengiamos Europoje praeityje, bet ir yra rengiamos dabar. Nebaisu, kad Šveicarijos referendumas atmetė kiekvieno teisę į garantuotas pajamas: žmogaus teisių, socialinės valstybės, 8 valandų darbo dienos, pensijų, politinio korektiškumo, tolerantiškumo, sienų panaikinimo idėjos taip pat ilgai ir atkakliai buvo atmetamos. Suomijoje jau vyksta eksperimentas įvesti garantuotas pajamas, vienas iš kandidatų į Prancūzijos prezidento postą savo programon įtraukė punktą apie garantuotas pajamas, kurios išvaduos žmogų iš priverstinio darbo vergovės ir prakeikimo. Tai ir yra humanizmo Europa ir jos kelias į ateitį.

Tačiau mes ir čia atsiliekame, kaip atsilikome prieš 500, 300 ir 100 metų, atsiliekame ne tik pramonės ar aukštųjų technologijų vystymusi, mes atsiliekame pačioje svarbiausioje – visuomenės sandaros ir požiūrio į žmogų srityje. Mes atsiliekame fatališkai ir atkakliai, taip, lyg būtume išsikėlę sau uždavinį niekada neišeiti iš padėties, kai nuolat kartojasi diktatūra, Lubianka, neapykanta žmonėms, apgaulė, skurdas, diktatūra, Lubianka... Tuo metu, kai Europa aptarinėja garantuotas 500 eurų pajamas, mes svarstome, kaip minimalų atlyginimą pakelti iki pragyvenimo minimumo. Vien tik šio fakto pakanka, kad suprastume, kokioje duobėje yra atsidūrusi Rusija.

Tuo metu, kai Europoje prievarta yra genama lauk iš žmonių santykių (Vokietijoje galioja įstatymas „Apie teisines prievartos ir persekiojimo aukų apsaugos priemones“, kitose šalyse taip pat yra analogiškų įstatymų), pas mus priimamas įstatymas, skatinantis vyrus mušti savo žmonas ir vaikus. Ir tai yra visa, ką reikia žinoti apie šiuolaikinę Rusiją.

Rusijos vieta yra Europoje su jos žmogaus teisėmis ir ištikimybe humanizmui, o ne kažkur tarp Europos ir Kinijos, kur galima valkiotis dar 100 metų, pardavinėjant ir apvaginėjant pačius save. Mums pagaliau reikia mesti tuos bevaisius imperinius kliedesius apie savo didybę ir su patosu kartojamus teiginius apie mūsų unikalų sąmoningumą ir mokytis iš Europos gyvenimo būdo, ekonominės sandaros, sąžiningo žaidimo politikoje, politinio korektiškumo ir tolerancijos, o svarbiausia – pagarbos žmogui. Rusija suvokiama protu ir matuojama bendru matu ne blogiau nei kuri nors kita šalis. Mums reikia save vertinti ne teritorijos, kuri šimtą kartų didesnė už Daniją, plotu, o pensijos, kuri Danijoje dešimt kartų didesnė, dydžiu.

Dabar, kai Amerika išduoda savo esmines nuostatas ir užtrenkia duris vienas po kitų, Europa lieka paskutine ir vienintele užuoglauda visiems, bėgantiems nuo karo ir skurdo. Europa iš principo neuždaro durų. Europa įsileidžia žmones paprasčiausiai dėl to, kad jie yra žmonės. Taip elgiasi pasaulietinė Europa, kuriai nereikia religijos, kad gerbtų žmones, taip elgiasi krikščioniškoji Europa, kurioje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Krikščionybė ir humanizmas praktiniame gyvenime ir veikloje yra lygūs.

Laisvės ir žmonių teisių idėjos šiandien grįžta ten, kur jos gimė, iš Naujojo pasaulio į Senąjį. Europa tampa vienintele vieta pasaulyje, kur prievartos nebuvimas yra iškeltas į valstybių politikos rangą, o žmogaus gyvenimo ir jo teisių vertybės yra neliečiamos.

Už tai daugelis Europos nemėgsta. Islamo fanatikai ją sprogdina ir traiško europiečius sunkvežimių ratais, bet net ir tokiais būdais jie negali išmušti Europos iš jos kurso ir priversti sugrįžti į neapykantos, priešiškumo, grotų ir sienų pasaulį. Į Europą su niekinama pajuoka žiūri politiniai mačo, gyvenantys politinio kanibalizmo bei į madą grįžtančių sienų epochoje. Iš Europos su migrantams atviromis sienomis ir humanizmu šaiposi visokie aštrialiežuviai, vadindami ją Geiropa, juokdamiesi iš jos smaginasi istorijos nevykėliai, pralaimėję dabartį ir visam laikui liksiantys praeityje. Kartu jie visi atlaidžiai ploja Europai per petį, mokydami ją neapykantos, įtarumo, karingumo ir savanaudiškumo.

Visi jie nesupranta, – jiems tiesiog neduota suprasti, – kad Europa iš tikrųjų ne silpna, o stipri atsidavimu savo idėjoms ir tikėjimu savimi. Likusi viena istorijoje – Amerika nublanko, Rusija tapo smulkių šunybių ir stambių provokacijų šaltiniu, ji lieka vienintele žmonijos viltimi.

¹ Tėvas Maksimilijonas Kolbė (1894 –1941) – pranciškonas, Aušvice savo noru pasirinkęs mirtį vietoj lenko Františeko Gajovničeko, kurio nepažinojo. Katalikų šventasis kankinys.

² Simona Veil (1919 –1943) – prancūzų filosofė, Trockio sekėja, anarchistė. Karo metais savo racioną apribojo vokiečių koncentracijos stovyklų kalinių daviniu. Mirė nuo širdies nepakankamumo ir badmiriavimo.

Nuotrauka iš sumin.lrv.lt. 

Aleksejus Polikovskis, "Novaja gazeta"