Gervėčiai – kraštas Baltarusijos Astravo regione. Čia, kaip vietiniai sako, jei kas lietuviškai nekalba, tai visi supranta. Kirtę Lavoriškių pasienio punktą Gervėčius automobiliu pasiekiame per keliolika minučių. Šiame krašte – 14 kaimų, iš kurių devyniuose lietuviai sudaro absoliučią daugumą. Jų čia apie tūkstantį.

Kultūros centras šokius organizuoja vis rečiau

Nedidelis Gervėčių miestelis pasitinka mažais tvarkingais namukais, kurie kiek skiriasi nuo įprastų lietuviškiems kaimams bei miesteliams. Čia ir preciziškai sutvarkyta bažnyčia, kurios teritorija, kaip pasakoja vietiniai, vasarą džiugina spalvingais gėlynais. Už bažnyčios teritorijos netikėtai pastebime mažą parkelį su gražiai apkarpytais krūmais, vingiuojančiais takeliais bei apaštalų skulptūromis. Toliau traukiame į Rimdžiūnus, kuriuose įsikūręs visas lietuvybės centras – mokykla, kultūros centras.

Užeiname į šį pastatą, kur mus pasitinka tiek vietiniai gyventojai, tiek centro darbuotojai. Kultūros, švietimo ir informacijos centro meno vadovė Galina Štūra mus pirmiausia veda į koncertų salę.

„Čia viską statė Lietuva. Šiam klubui jau 16 metų. Viskas, kas buvo padovanota, – Lietuvos. Visa aparatūra kainavo 35 tūkst. dolerių. Per tuos 16 metų viską išsaugojome. Aparatūra vis dar gerai veikia“, – pasakoja G. Štūra.

Kultūros centre yra šokių salė, tačiau diskotekų būna vis mažiau. Tam įtakos, anot G. Štūros, turi ir tai, kad jaunimo vis mažėja. „Be to, reikia gauti leidimus. Diskoteką galima organizuoti tik tada, kai vaikams jau 18 metų, o tokio jaunimo beveik nėra. Neleidžia jaunesniems dalyvauti. Čia dirbu jau 32 metus. Svetlana ateidavo, kai jai buvo 13 metų. Nieko jai neatsitiko, gražiai šokdavo jaunimas. Jie buvo prižiūrėti, bet dabar jau kitokie įstatymai, negalima to daryti, todėl vaikai ir neina. Kai išauga, kai jiems jau 18, tai tampa nebeįdomu“, – pasakoja G. Štūra.

Krašto žmonės labiausiai vertina tradicijas

Galų gale, pasiekiame kambarį, kuriame įrengtas Gervėčių krašto muziejus. Jame randame klumpių, verpimo ratelių bei kitų buities rakandų, kuriuos muziejui padovanojo šio krašto močiutės. Čia galima išvysti visą linų kelią.

Astravo rajono Vykdomojo komiteto Švietimo skyriaus vadovė Natalija Stankevič pasakoja, kad šis muziejus greitai taps interaktyviu. Tikslas – kad užėję vaikai bei suaugusieji galėtų pamatyti, visas krašto tradicijas bei suprasti, kad kaime taip pat vyksta įdomus gyvenimas, čia puoselėjamos tradicijos. Jos, anot N. Stankevič, vietiniams gyventojams itin svarbios.

„Ne pinigai, ne materialus turtas krašto žmonėms brangus, o tradicijos. Tai didžiausia vertybė“, – tikina N. Stankevič.

Žmonės sako, kad čia lietuvybė itin saugoma. Gervėčių krašto gyventojas Dimitrijus Kinsa teigia besidžiaugiantis, kad kraštas turi lietuvišką mokyklą.

„Kol kas dar turime tokią galimybę ir ja džiaugiamės. Mokykla dirba, mokinių skaičius nemažėja. Veikia ir lietuviškas darželis. Turbūt tai ir yra didžiausias džiaugsmas. Kol yra mokykla, tol ir lietuvybė yra“, – įsitikinęs D. Kinsa.

Baltarusiškais vadovėliais mokinius aprūpina Baltarusija. Lietuvių kalbos mokytis reikalingais lietuviškais vadovėliais aprūpina Lietuvos švietimo ministerija. Tačiau su Lietuva žmones sieja ne tik mokykla. Jie sako, besistengiantys kaip įmanoma dažniau atvykti į Lietuvą.

„Taip darome pagal tai, kaip leidžia galimybės. Bent kartą per mėnesį stengiamės nuvykti. Gal kartais ir dažniau. Paskutiniu metu gal ir rečiau“, – sako D. Kinsa.

Gyventojų skaičiaus mažėjimo problema – ne tokia opi

Paklausti apie kultūrinę veiklą Gervėčių krašte visi pašnekovai it atgyja. Akys ima degti, ir atrodo, valandų valandas jie galėtų pasakoti apie vietos ansamblį „Žilvitis“. Daiva Paškevičiūtė Gurinovič pasakoja, kad „Žilvitis“ žinomas visoje Baltarusijoje.

„Žilvičiui“ jau labai daug metų. Šio folklorinio ansamblio pasirodymai – aukšto lygio. Jis išsaugo autentiką, folklorą. Nors tai – mūsų krašto ansamblis, bet jis žymus ne tik Baltarusijoje, bet ir Lietuvoje. Mūsų kraštas gana žinomas“, – tvirtina D. Paškevičiūtė Gurinovič.

Tačiau pašnekovai sako, kad kaimų nykimas nesvetimas ir čia. „Tokia situacija turbūt visur – mažėja kaimo gyventojų, didėja miestai, visi nori gyventi mieste. Žinoma, kad tokia problema yra“ – neslepia D. Kinsa.

Vis dėlto žmonės sako, kad čia gyventojų skaičiaus mažėjimas ne toks skaudus kaip kitur. Čia visus laiko labai stiprus ryšys su šiomis žemėmis.

Beje, žmonės pastebi, kad Gervėčiuose viskas dera – Baltarusija ir Lietuva čia darniai skamba, nėra jokios tautinės nesantaikos. Čia visi pavadinimai – tiek ant mokyklos, tiek ant bažnyčios – dviem kalbomis – lietuviškai ir baltarusiškai. Renginiai taip pat vyksta abiem kalbomis. Net koncertų metu viskas verčiama tai į vieną, tai į kitą kalbą. Bažnyčioje mišios vyksta trimis kalbomis – lietuvių, baltarusių ir lenkų.

Jau aplankytame muziejuje taip pat tvyro ne kurios nors tautos, o būtent Gervėčių krašto tradicijos. N. Stankevič pasakoja, kad visi padargai, reikalingi linams apdirbti, keliauja kartu su ansambliu.

Scenoje, atliekant kūrinius, realiai demonstruojami visi darbai, atliekami verpiant linus. Viena pagrindinių kaimo ir ansamblio pažibų – Marija Mažeikienė. Ji pripažinta vienintele Astravo krašte liaudies meistrė.

Liaudės meistrei energijos netrūksta

Atvykstame į Petrikų kaimą, kur gyvena ponia Marija. 93-ejų metų močiutė – it gyvas sidabras. Mus pasitinka, pasodina, o tada lekia persirišti kitos skarelės. Moteris – ansamblio „Žilvitis“ narė.

„Aš jau susenusi. Žmonės pamatytų, sakytų – jau sena boba ir dar eina ansamblin. Nelabai koks iš mani giedorius. <...> Ale kų gi padarysi, priima. Žinote, aš papasakosiu apie šitų ansamblį. Rengė Baltarusija respublikinį festivalių. Atrinkdė gi geriausius artistus festivalin. Ce gi jau respublikinis buvo, pirmas Gervėčiuose festivalis. 32 buvo kolektyviai“, – pasakoja ponia Marija.

Ji tvirtina, pradėjus skaityti festivalio nugalėtojus, jau ėmusi galvoti, kad ansamblis bus atvažiavęs veltui: „Visus paskaitė ir sakau – mūs močiučių ir nepamini jau, na prazna atvažiavome. Tadu visi išsižioję laukėme, kam bus pirma vieta. Pirma vieta – „Žilviciui Žilvicėliui“, – juokiasi ponia Marija.

Aktyvi moteris ne tik į bažnyčią važiuoja dviračiu, mezga, neria, siuva, bulves sodina, bet ir skaito be akinių bei rašo tekstus į laikraštį „Lietuvių godos“ bei kitus leidinius. <...> Moteris ir knygą ne vieną parašiusi.

„Atsiradau uni to sviesto 1923 m. 24-tai lapkričio Girių kaime, Gervėčių krašti, Astravo rajone, kaip seniau močiutės sakydavo, atnešė Juliui ir Rožei Petrikams pirmutinį vaikų. Tėvai buvo žemdirbiai, tai ir aš visų viekų prakrutėjau virš žemės. 1936 m. baigiau keturių klasių lenkišką pradinę mokyklą. Daugiau mokycis neteko, nebuvo iš ko. Nemožna, kiek baigei, možna, kokį grūdų pasėjai. Tep sakė mano tėvelis“, – vienus iš savo užrašų skaito moteris.

Ji įsitikinusi – rašyti taip, kaip mokslus baigę žmonės ji nemoka, todėl kartais nori visus savo užrašus suplėšyti: „Rašyce padėjau išajus pensijon. Nemoku aš kap mokyti rašyc, gražiais žodžiais. Aneis ne mano. Aš rašiau kaip megėjo mano proseneliai, tėvai. Kartais pačetoju, ką parašius, ir mano pasirodo aneis nieko verti. Norisi viską suplėšyt ir sudegint, kad neliktų tų niekų. Ale tadu kas tai suturi mano runkas ir sako – nekliudyk, tegul lieka, kadu kas pačetos ir pasakys – nemokėjo geriau, tai nors šitiek parašė, ale visgi parašė. Tadu ir vėl rašau“, – pasakoja ponia Marija.

Jurgita Čeponytė