Aly­tiš­kė Jur­gi­ta Mar­cin­ke­vi­čie­nė, dar bū­da­ma de­vy­nio­li­kos me­tų ir ką tik bai­gu­si vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, kaip ir dau­ge­lis jos ben­dra­am­žių iš­vy­ko į An­gli­ją už­si­dirb­ti. Kaip pa­ti sa­ko, no­rė­jo­si už­si­dirb­ti bui­ti­nei tech­ni­kai, nes bu­tą Aly­tu­je tu­rė­jo, ir grįž­ti į gim­tą­jį mies­tą: „Nie­ka­da ne­bu­vo min­ties ten lik­ti, vi­sa­da gal­vo­jau apie su­grį­ži­mą. Ne kar­tą esu net ver­ku­si dėl Lie­tu­vo­je pa­lik­tų na­mų.“

Bet taip jau su­si­klos­tė, kad Jur­gi­ta An­gli­jo­je, Ry­tų Lon­do­ne, pra­lei­do dvy­li­ka me­tų ir tik gi­mus sū­nui Ajui po pus­me­čio par­va­žia­vo į Aly­tų. Nors gy­ven­da­ma už­sie­ny­je ne­aki­vaiz­di­niu bū­du ir kart­kar­tė­mis su­grįž­da­ma į Dzū­ki­jos sos­ti­nę Aly­taus ko­le­gi­jo­je įgi­jo įmo­nių ir įstai­gų ad­mi­nist­ra­vi­mo spe­cia­ly­bę, ta­čiau pa­gal ją nie­ka­da ne­dir­bo. „Nuo vai­kys­tės esu me­niš­kos sie­los, tad pa­au­gus Ajui, pas ži­no­mus Klai­pė­dos, Vil­niaus vi­za­žis­tus pra­dė­jau lan­ky­ti kur­sus, Kau­no Ka­ra­liaus Min­dau­go pro­fe­si­nio mo­ky­mo cen­tre įgi­jau gri­muo­to­jo spe­cia­ly­bę. Jau an­tri me­tai, kai Aly­tu­je pa­ti su­si­kū­riau gro­žio ver­slą ir jau­čiuo­si at­ra­du­si sa­ve“, – pa­sa­ko­ja Jur­gi­ta.

An­gli­jo­je dir­bo ka­vi­nė­je ir su­ve­ny­rų par­duo­tu­vė­je

J.Mar­cin­ke­vi­čie­nė ge­rai pri­si­me­na 2000-uo­sius, kai, bai­gu­si tuo­me­tę Aly­taus Pu­ti­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ne­gal­vo­jo apie jo­kius to­les­nius moks­lus, tik apie iš­va­žia­vi­mą į An­gli­ją: „Kaip ir dau­ge­lis lie­tu­vių va­žia­vau už­si­dirb­ti. Man ne­rei­kė­jo įsi­gy­ti gy­ve­na­mo­jo plo­to, bu­tą Aly­tu­je tu­rė­jau. Gal šian­dien daug kam ir juo­kin­gai pa­si­ro­dys, bet vy­kau už­si­dirb­ti skal­bi­mo ma­ši­nai, šal­dy­tu­vui ir ki­tai bui­ti­nei tech­ni­kai.“

Drau­gai iš Šiau­lių su­ra­do dar­bą Ry­tų Lon­do­ne, iš pra­džių pri­ėmė gy­ven­ti, kol su­si­ras nuo­mo­ja­mą būs­tą. Jur­gi­ta tuoj pat įsi­dar­bi­no ba­ris­te – ka­vos vi­rė­ja vie­no­je ka­vi­nė­je, vė­liau su­ve­ny­rų par­duo­tu­vė­je – va­dy­bi­nin­ko asis­ten­te.

Nors dar­bas se­kė­si ne­blo­gai, pa­vy­ko už­si­dirb­ti ne tik rei­kia­mai bui­ti­nei tech­ni­kai nu­si­pirk­ti, bet ir di­des­niam bu­tui Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je įsi­gy­ti, aly­tiš­kė nuo­lat il­gė­jo­si sa­vo na­mų gim­ta­ja­me mies­te. „Kuo to­liau, tuo la­biau man gy­ve­ni­mas An­gli­jo­je ta­po kan­čia. Ne tik dėl tam tik­rų su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių šei­mo­je, no­rė­jo­si ieš­ko­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lio Lie­tu­vo­je, kon­kre­čiai – Aly­tu­je. Nuo jo ir ne­bu­vau per daug ati­trū­ku­si. Ir ma­ma ska­ti­no to­liau mo­ky­tis, ir pa­ti gal­vo­jau apie sa­vo at­ei­tį, to­dėl įsto­jau ne­aki­vaiz­di­niu bū­du stu­di­juo­ti įmo­nių ir įstai­gų ad­mi­nist­ra­vi­mą Aly­taus ko­le­gi­jo­je. Dėl šio moks­lo vis su­grįž­da­vau. Ir kuo daž­niau su­grįž­da­vau, tuo la­biau trau­kė par­va­žiuo­ti vi­sam lai­kui“, – min­ti­mis da­li­jo­si Jur­gi­ta.

Sū­naus gi­mi­mas pa­dė­jo ga­lu­ti­nai ap­si­spręs­ti

Kaip šian­dien sa­ko J.Mar­cin­ke­vi­čie­nė, jai pa­čiai sun­ku pa­ti­kė­ti, bet An­gli­jo­je te­ko iš­gy­ven­ti dvy­li­ka me­tų. Ir kai tik šio­je ša­ly­je gi­mė sū­nus Ajus, ku­riam da­bar de­šimt me­tų, mo­te­ris po pus­me­čio ga­lu­ti­nai ap­si­spren­dė su­grįž­ti į Aly­tų.

No­rė­jo, kad vai­kas aug­tų jos gim­ta­ja­me mies­te, čia lan­ky­tų mo­kyk­lą. O pa­ti, grį­žu­si į Aly­tų, ėmė kur­tis pa­to­gius na­mus ir gal­vo­ti apie sa­vo ver­slą.

„Nors tu­riu Aly­taus ko­le­gi­jo­je įgy­tą spe­cia­ly­bę ir, ma­ny­čiau, ne­blo­gą, bet pa­gal ją nie­ka­da ne­dir­bau ir net to­kių min­čių ne­bu­vo. Esu me­niš­kos sie­los, vis daž­niau ėmiau gal­vo­ti apie gro­žio ver­slą. Bet to rei­kė­jo mo­ky­tis ir tam ne­pa­gai­lė­jau nei lai­ko, nei pi­ni­gų“, – pri­si­mi­nė aly­tiš­kė.

Iš pra­džių ji lan­kė kur­sus pas vie­ną ži­no­mą Klai­pė­dos vi­za­žis­tę, po to to­kius pat kur­sus – pas ir­gi ne­blo­gai ži­no­mą Vil­niaus vi­za­žis­tę. Jos mo­de­liais na­muo­se ta­po drau­gės ir pa­žįs­ta­mos, ku­rios, ma­ty­da­mos dar­bus, taip pat ska­ti­no Jur­gi­tą pra­dė­ti dirb­ti šio­je sri­ty­je.

No­rė­jo­si da­ry­ti ir gri­mus

Įsi­gi­ju­si in­di­vi­du­a­lios veik­los pa­žy­mą mo­te­ris vi­za­žis­te pra­dė­jo dirb­ti vie­no­je ma­žo­je Vidz­gi­rio mik­ro­ra­jo­no kir­pyk­lė­lė­je.

„Tik­rai tu­rė­jau ne­ma­žai už­sa­ky­mų, ypač prieš abi­tu­rien­tų iš­leis­tu­ves. Bet man to ne­už­te­ko, no­rė­jo­si da­ry­ti gri­mus. Kaž­kaip at­si­tik­ti­nai per „Fa­ce­bo­ok“ su­si­ra­dau Ka­ra­liaus Min­dau­go pro­fe­si­nio mo­ky­mo cen­trą Kau­ne ir ten esan­čią gri­muo­to­jo spe­cia­ly­bę. Nu­siun­čiau do­ku­men­tus ir ma­ne pri­ėmė. Per­nai čia bai­giau gri­mo moks­lus, tu­rė­jau pa­kvie­ti­mą dirb­ti vi­za­žis­te ki­to­je kir­pyk­lo­je, bet ma­čiau, kad klien­tės no­ri ra­my­bės, to­dėl pra­dė­jau ieš­ko­ti iš­si­nuo­mo­ti pa­tal­pas sa­vo gro­žio ver­slui“, – tei­gė Jur­gi­ta.

Be­je, be­si­mo­kant Ka­ra­liaus Min­dau­go pro­fe­si­nio mo­ky­mo cen­tre aly­tiš­kei te­ko pir­mą­kart pa­jus­ti per­ga­lės sko­nį kaip gri­muo­to­jai. Kir­pė­jų ir gro­žio spe­cia­lis­tų aso­cia­ci­jos or­ga­ni­zuo­ta­me gro­žio kon­kur­se „Mo­ters pa­sau­lis“, vy­ku­sia­me Žal­gi­rio are­no­je, ji mo­de­liui kū­rė kre­a­ty­vi­nį – iš­skir­ti­nį, uni­ka­lų ma­kia­žą, o ki­ta mi­nė­to cen­tro mo­ki­nė – bū­si­ma kir­pė­ja tam pa­čiam mo­de­liui šu­kuo­se­ną tokia pat te­ma „Ug­nin­gos Ka­lė­dos“. Jur­gi­ta už su­kur­tą ma­kia­žą pel­nė pir­mą­ją vie­tą ir bu­vo ap­do­va­no­ta me­da­liu bei spe­cia­lia tau­re. Aly­tiš­kė to­kios sėk­mės ne­si­ti­kė­jo, tad prieš kon­kur­są bu­vu­sį jau­du­lį pa­kei­tė pa­siek­to lai­mė­ji­mo džiaugs­mo aša­ros.

Kad pa­si­rin­ku­si gri­muo­to­jos spe­cia­ly­bę mo­te­ris ne­ap­si­ri­ko, įsi­ti­ki­no ir at­lik­da­ma prak­ti­ką Kau­no dra­mos te­at­re, da­ly­vau­da­ma įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, pa­vyz­džiui, „Iš­si­pil­dy­mo ak­ci­jo­je“: „Te­ko iš ar­ti su­si­pa­žin­ti su Lie­tu­vos ži­no­mais dai­ni­nin­kais, da­ro­mais įvai­riais gri­mais, kaž­kiek pri­si­dė­ti juos ku­riant. To­dėl ir lai­mė­ta pir­mo­ji vie­ta „Mo­ters pa­sau­lio“ kon­kur­se, ir at­lik­ta prak­ti­ka te­at­re, ir da­ly­va­vi­mas ren­gi­niuo­se pa­ska­ti­no to­liau už­si­im­ti gri­mais.“

Iš­si­nuo­mo­jo pa­tal­pas Aly­taus cen­tre

Jur­gi­ta jau an­tri me­tai sa­vo gro­žio ver­slui – vi­za­žis­to ir gri­muo­to­jo pa­slau­goms nuo­mo­ja­si pa­tal­pas pa­čia­me Aly­taus cen­tre, S. Da­riaus ir S. Gi­rė­no gat­vė­je. Šis ver­slas tu­ri „Ma­keup by Aja“ pa­va­di­ni­mą. Kaip pa­ti sa­ko, į jį įdė­ju­si ir sū­naus var­dą, nes sten­gia­si pa­ro­dy­ti sa­vo ir at­ža­los ry­šį su pa­čios su­si­kur­tu ver­slu.

Aly­tiš­kė klien­tų skai­čiu­mi ne­si­skun­džia, bet, ži­no­ma, no­rė­tų su­lauk­ti ir dau­giau. Taip pat tu­ri pa­kan­ka­mai ir no­rin­čių­jų bū­ti mo­de­liais.

Ją ypač nu­ste­bi­no vie­na aly­tiš­kių po­ra, už­si­sa­kiu­si gri­mą per­nykš­čiam He­lo­vi­nui, ku­ri li­ko pa­ten­kin­ta pa­da­ry­tu dar­bu ir ste­bė­jo­si, kad Aly­tu­je yra to­kių meist­rų.

Pa­sak Jur­gi­tos, ne­re­tai su­lau­kian­ti už­sa­ky­mų gri­mams, skir­tiems te­mi­niams va­ka­rė­liams, pa­vyz­džiui, per įvai­rias šven­tes or­ga­ni­zuo­ja­miems įmo­nė­se, taip pat gim­ta­die­niams.

O dėl J.Mar­cin­ke­vi­čie­nės da­ro­mų ma­kia­žų jos ieš­ko jau­na­ve­džiai, ves­tu­vių, krikš­ty­nų da­ly­viai, abi­tu­rien­tai prieš iš­leis­tu­ves.

„Tik­rai jau­čiuo­si at­ra­du­si sa­ve gro­žio ver­sle, ku­rį pa­ti vie­na ir su­si­kū­riau. Dar daug ko no­ri­si iš­mok­ti, kad ir gri­mų su spe­cia­liai­siais efek­tais. Gal­būt at­eis tam lai­kas. Man ver­sle kaip ir gy­ve­ni­me svar­biau­sia – žmo­giš­ku­mas, nuo­šir­du­mas. Be to nie­ko ne­įma­no­ma pa­siek­ti. Džiau­giuo­si su­grį­žu­si į Aly­tų, džiau­giuo­si čia su­ti­ku­si ge­rų žmo­nių ir šian­dien ga­liu pa­sa­ky­ti – man pa­si­se­kė. Kas dar ga­li bū­ti ge­riau“, – at­vi­ra­vo Jur­gi­ta.