Yra dvi skirtingos stovyklos. Pirmoji grupė – tai tie, kurie mano, kad tai, kas nutiko 2016 m., buvo nukrypimas nuo normos ir kad globalizacijos procesas tęsis toliau, kai tik rinkėjai išsivysčiusiose šalyse susiprotės.

Antrojoje stovykloje – visų pirma politikos formuotojai, o ne didelių tarptautinių korporacijų vadovai. Jie supranta, kad vienintelis būdas išgelbėti globalųjį kapitalizmą – tai jį reformuoti iš esmės, kaip kad įvyko po XX a. 4-ojo dešimtmečio ekonominių sukrėtimų.

Ši antroji grupė pajuto, iš kur pučia vėjas. Tyrimų duomenimis, absoliučios daugumos darbo vietų praradimą išsivysčiusiame pasaulyje lėmė technologiniai pokyčiai, o ne prekybos tendencijos. Trumpai tariant, žmones pakeitė mašinos.

Pažanga dirbtinio intelekto srityje reiškia, kad ateina antra banga ir kad šį kartą mašinos kėsinsis į paslaugų sektoriaus darbo vietas. Kaip pažymi ekonomistas Dhavalas Joshi, didžiausias pavojus kyla ne menkai apmokamoms paslaugų sektoriaus darbo vietoms, pavyzdžiui, valytojų, sodininkų, slaugytojų, barų darbuotojų ar virėjų. Taip yra todėl, kad mašinoms bus sunku pakartoti žmonių judesius vykdant kasdienes užduotis.

„Dirbtiniam intelektui lengvai sekasi spręsti tokias sunkias užduotis, kai sudėtingus algoritmus ir tarpusavio sąsajų atpažinimo mechanizmus reikia taikyti dideliems duomenų kiekiams, pavyzdžiui, norint įveikti šachmatų didmeistrį, – teigia D. Joshi. – Arba kai reikia apskaičiuoti kreditą ar draudimo įmoką, išversti ataskaitą iš anglų į kinų kalbą ar valdyti akcijų portfelį.“

Vertinant šiuo požiūriu, grėsmė yra akivaizdi. Pirmoji mašinų armija nušlavė gerai apmokamas darbo vietas gamyboje, o antroji kelia pavojų gerai apmokamoms darbo vietoms paslaugų sektoriuje. Daugeliu atvejų greičiausiai nebereikalingos bus paslaugos tų, kurie daug metų mokėsi mokykloje ir universitete, kad įgytų reikiamų įgūdžių.

Scanpix/Reuters nuotr.

Ši ketvirtoji pramoninė revoliucija, kaip ir visos kitos, užtikrins ekonomikos augimo šuolį. Paskutinė didžioji technologinių pokyčių epocha buvo glaudžiai susijusi su politiniais pokyčiais ir lėmė, kad tiems, kas gamina automobilius, skalbimo mašinas ir televizorius, visa tai tapo įperkama. Tokius pokyčius padėjo užtikrinti visiško užimtumo politika, kapitalo kontrolė, progresiniai pajamų mokesčiai ir stiprios profesinės sąjungos.

Praėjusią savaitę Davose vienas iš JAV prezidento Donaldo Trumpo patarėjų Anthony Scaramucci teigė, kad automobilių gamyklos „Ford Motor Company“ savininkas Henry Fordas, nors ir buvo nuožmus turtingas kapitalistas, suprato, kad nėra prasmės masiškai gaminti automobilius, jei jų negalės įsigyti jo darbuotojai.

Tačiau neatrodo, kad bankininkai, naftos verslovių vadovai ir Silicio slėnio verslininkai būtų įdėmiai klausęsi. Nors tikriausiai ir žinodami, kad turėtų reikšti susirūpinimą dėl nelygybės ir sakyti, kad reikia stabdyti populizmo bangą, jie vis dėlto nėra pasirengę palaikyti jokių priemonių, kurios, pavyzdžiui, padėtų užtikrinti didesnį minimalųjį darbo užmokestį, sudaryti palankesnes sąlygas kolektyvinėms deryboms, įvesti didesnius mokesčius, siekiant tobulinti švietimo ir mokymo sistemą, ir skatinti platesnio masto perskirstymą.

Davoso susitikimą rengiantis Pasaulio ekonomikos forumas (PEF) taip pat siekia, kad jo nariai iš naujo įvertintų paplitusią nuostatą, kad viskas bus gerai, jei tik nebus trukdoma rinkos jėgoms. Savo ataskaitoje apie integracinį augimą ir plėtrą PEF pabrėžė, kad negali būti sėkminga tokia auganti ekonomika, kurioje visa augimo nauda atitenka mažumai, o ne daugumai.

Scanpix/AFP nuotr.

Ataskaitoje pabrėžiama, kad 26 išsivysčiusiose šalyse vidutinės pajamos 2008–2013 m. sumažėjo 2,4 proc. ir kad daugeliui šalių sunkiai sekasi patenkinti atitinkamus lūkesčius.

PEF teigimu, anksčiau egzistavo ekonominė terpė, kurioje ekonomikos augimo vaisiai buvo panaudojami tam, kad būtų užtikrinti aukštesni gyvenimo standartai, tačiau dėl technologinių pokyčių, globalinės integracijos, nacionalinio reguliavimo panaikinimo ir išaugusios imigracijos padėtis suprastėjo. Pasaulio ekonomikos forumas parengė visą sąrašą priemonių, kurių galima imtis norint pakeisti padėtį, pavyzdžiui, nustatyti teisingus ir veiksmingus mokesčius, kad būtų užtikrintos reikiamos investicijos į švietimą ir fizinę infrastruktūrą, kovoti su korupcija, užtikrinti bazinių darbo standartų ir darbuotojų apsaugą.

PEF nesiėmė šalių vertinti pagal BVP, o sukūrė integracinio vystymosi indeksą. Nieko nuostabaus, kad geriausiai įvertintos tos šalys, kuriose mokesčiai yra didesni, socialinės apsaugos sistemos dosnesnės, o profesinėms sąjungoms suteikiamas svarbesnis vaidmuo. Aukščiausios septynios vietos atiteko Norvegijai, Liuksemburgui, Šveicarijai, Islandijai, Danijai, Švedijai ir Nyderlandams. Didžioji Britanija atsidūrė 21, o JAV – 23 vietoje.

Sprendžiant iš to, kas praėjusią savaitę vyko Davose, padėtis greičiausiai dar turės pablogėti, kol PEF perspėjimai bus pradėti vertinti rimtai. Tačiau, kai pasaulio galingieji lipo į savo sraigtasparnius, išmaniųjų telefonų ekranuose stebėdami D. Trumpo inauguraciją Vašingtone, jie turėjo suvokti, kad toks metas jau atėjo.