Trečdaliui klajojančių Mongolijos gyventojų gyvulių auginimas yra vienintelis pajamų šaltinis, tačiau ekstremalios žiemos, kai atšąla iki 40–50 °C, kelia tam pavojų. Metę klajoklišką gyvenimo būdą, žmonės emigruoja į Mongolijos sostinę ir įsikuria jurtų rajonuose. Visgi, buvę Mongolijos piemenys priemiesčiuose gyvena didesniame skurde nei gyveno klajodami – pradėję sėslų gyvenimą, jie nebesusikuria kitos tapatybės.

Ekstremalus gamtos reiškinys

56 °C žemiau nulio – tokia buvo žemiausia temperatūra per pastarąsias savaites Mongolijoje. O beveik pastoviai jau kurį laiką šiaurinėse ir rytinėse šalies teritorijose laikosi maždaug 40–50 °C šalčio. Miesto gyventojai gali sau saugiai įsitaisyti namuose, tačiau Mongolijos klajokliai turi akis į akį susidurti su gamtos reiškiniu, šalyje vadinamu „dzud“ – šis žodis reiškia ekstremaliai žemą temperatūrą ir gausų sniego kiekį.

Pirmiausia dėl tokių sąlygų kenčia pagrindinis klajojančių piemenų pragyvenimo šaltinis – gyvuliai. Daugiausia tai karvės, taip pat avys, ožkos, arkliai, kurie sunkiai atlaiko „dzud“. Valstybinės tarnybos praneša, kad apie 150 tūkst. piemenų šiuo metu gyvena pavojingiausiose teritorijose, apie 16 tūkst. namų ūkių, kurie visi kartu laiko apie 7 mln. gyvulių, privalo nedelsiant persikelti į kitas ganyklas.

Tarnybos praneša, kad pavojus dėl šalčio kyla ir žmonėms. Šiuo metu žiemos sukaustytose ganyklose labiausiai pažeidžiamos besilaukiančios moterys, kurių yra apie pustrečio tūkstančio, daugiau nei 26 tūkst. vaikų ir maždaug 8 tūkst. senyvo amžiaus žmonių.

Meteorologijos institutas praneša, kad dabartines oro sąlygas jau galima vadinti stichine nelaime. Mongolijos gyventojai pastaraisiais metais patiria ir ekonominių sunkumų, nesuvaldomai nuvertėja šalies valiuta tugrikas, dėl to kyla kasdienių prekių kainos.

Be gyvulių – visiškame skurde

Dulaamsurenas, dirbantis Nacionaliniame krizių valdymo centre Bulgano provincijoje, „Deutsche Welle“ žurnalistams teigia, kad maždaug 3 tūkst. klajojančių piemenų neturi pakankamai atsargų pašarui. Anot Dulaamsureno, jų gali užtekti tik iki vasario ar kovo. Būtent kovo mėnesį gali paaiškėti didžiausi kritusių gyvulių skaičiai, kurie iki pavasario nebeatlaiko bado. Įprastomis žiemomis gyvuliai sugeba išsikapstyti ėdesio po nedideliu sluoksniu sniego. Tačiau didžioji dalis klajoklių teritorijų dabar užklotos maždaug 40 cm sniego sluoksniu, kuris yra keturis kartus didesnis nei įprastai. Pasak specialisto, šiuo metu didžiausio pavojaus grėsmė yra šalies šiaurės rytuose, kuri prilygsta Egipto dydžiui.

Šiais metais žiema Mongolijoje ne tik neįprastai šalta ir snieguota, bet ir prasidėjo neįprastai anksti. Jau lapkričio mėnesį temperatūra nukrito iki 47 °C šalčio. Spalį iškrito pirmasis sniegas, kurio palaipsniui susikaupė per daug, kad gyvuliai galėtų susirasti maisto. Be to, pirmieji sniego sluoksniai suledėjo, todėl prisikasti iki žolės tapo visiškai nebeįmanoma. Kai kurios ganyklos vasarą buvo sunaikintos gaisrų, kilusių dėl sausros, todėl kai kurių klajoklių pašarų atsargos šią žiemą – dar mažesnės.

Trečdalis visų Mongolijos gyventojų, kurių yra apie tris milijonus, tiesiogiai priklauso nuo gyvulių auginimo, kurie yra pagrindinis maisto ir vienintelis pajamų šaltinis. Tai reiškia, kad be gyvulių jie gyventų visiškame skurde. Klajojančių piemenų šeimos daugiausia ir prasimaitina iš savo gyvulių –pienas, sūris, mėsa yra kasdienis jų maistas. Mėšlą jie naudoja kūrenimui, iš kailių ir odos gamina drabužius, kuriuos nešioja patys ir parduoda kitiems. Iš gautos sumos jie dažniausiai padengia išlaidas už vaikų mokslą.

Dėl prarastų gyvulių jaučia gėdą

Visgi, tai ne pirmas kartas, kai mongolai susiduria su pavojingais žiemos orais. Pats atšiauriausias istorijoje vadinamasis „dzud“ reiškinys Mongoliją nusiaubė 2009–2010 žiemą, kai dėl šalčio ir bado nugaišo apie 10 mln. gyvulių. Praėjusiais metais žiema taip pat nepagailėjo Mongolijos klajoklių, dėl ekstremalių sąlygų krito daugiau nei milijonas gyvulių.

Apie praėjusių metų žiemos pasekmes Raudonajam Kryžiui pasakojanti Mongolijos klajoklė teigia jaučianti gėdą dėl prarastų gyvulių: „Man net nesinori sutikti žmonių ir pamatyti jų reakcijų. Šieno ir pašaro nusipirkome iš pasiskolintų pinigų. Praėjusią žiemą netekau apie 140 avių, 180 ožkų ir 8 karvių. Negaliu pakelti tų akimirkų, kai turiu stebėti, kaip mano gyvuliai miršta. Naujai gimę gyvūnai žiemą būna labai silpni, kai kurie tiesiog iš karto mano akyse nugaišta. Man būna labai sunku. Darau viską, ką tik galiu, kad juos išgelbėčiau, bet man nepavyksta.“

Neabejojama, kad rečiausiai apgyvendintos šalies pasaulyje klajokliams, keliaujantiems nuo vieno iki kito nutolusio miesto, pagrindiniu išūkiu pastaraisiais metais ir tapo pavojingasis „dzud“ reiškinys. Aplinkosaugos organizacijų atstovai įsitikinę, kad padažnėjęs „dzud“ reiškinys yra klimato kaitos pasekmė. Kai vienose pasaulio dalyse temperatūra kyla, Mongolijoje žiemos darosi vis atšiauresnės.

Nenoriai keičia gyvenimo būdą

Sostinė Ulan Batoras veikia kartu su tarptautinėmis organizacijoms, kad klajojantiems piemenims būtų suteikta pagalba. Vyriausybė yra sukaupusi šieno ir pašarų atsargų kritinėms, kaip ši, situacijoms. Tačiau ištekliai riboti, o derybos su Tarptautiniu valiutos fondu dėl įsiskolinimo refinansavimo kol kas miglotos. Esant prastai ekonominei situacijai, klajokliams darosi vis sunkiau parduoti gyvulių mėsą, kailius ar net prabangią Kašmyro ožkų vilną. Kai kurie piemenys tiesiog neturi pakankamai lėšų, kad galėtų nuvežti produktus į vietą, kurioje juos parduotų.

Valstybė pati nebeišgali suteikti humanitarinės pagalbos labiausiai šalčio pažeidžiamiems vaikams, nėščiosioms ir senoliams, todėl labai daug prie pagalbos prisideda „Gelbėkit vaikus“, Raudonojo Kryžiaus organizacijos, Jungtinės Tautos. Finansinių įsipareigojimų turi ir klajojantys piemenys, apie 90 procentų jų yra pasiėmę paskolas iš banko. Per ekstremalias žiemas praradus didelę dalį gyvulių, grąžinti paskolas darosi dar sunkiau.

Galima sakyti, kad dabar su žiema susiduriantys klajokliai yra patys ištvermingiausi, nes per paskutinį dešimtmetį daugybė jų neatlaikė, metė klajoklišką gyvenimo būdą ir emigravo į Mongolijos sostinę. Jos priemiesčiuose jau susikūrė nemaži jurtų rajonai, mat, pakeitę gyvenimo būdą, klajokliai nenoriai pakeičia būstą, prie kurio yra pripratę.

Šie jurtų rajonai esant minusinei temperatūrai yra vieni pagrindinių oro teršėjų, nes tokių rajonų gyventojai nėra prisijungę prie šildymo sistemos, kūrena anglį, įvairias buitines atliekas ar net padangas, kad susišildytų. Beveik nieko nestebina, kad, pavyzdžiui, viename Ulan Batoro rajone, Bayankhoshuu, kietųjų dalelių kiekis ore šimtus kartų viršija leistiną normą, rekomenduojama Pasaulio sveikatos organizacijos.

Jeigu „dzud“ ekstremaliai šaltų orų reiškinys šią žiemą negailestingai nusiaubus klajoklių ūkius, rajonai prie sostinės neabejotinai prasiplės. Nevyriausybinių organizacijų atstovai pastebi, kad, metę savo klajoklišką gyvenimo būdą, neturintys kitokio amato gebėjimų, buvę piemenys priemiesčiuose gyvena didesniame skurde nei gyveno klajodami. Pradėję sėslų gyvenimą, jie nebesusikuria kitos tapatybės.

Ekonomikos ekspertai teigia, kad ateityje, keičiantis ekonominei situacijai, kartojantis ekstremalioms žiemoms, klajojančių piemenų Mongolijoje toliau mažės.

Apžvalgą pagal užsienio spaudą parengė Vita Ličytė.