Italija įžengė į politinio nestabilumo laikotarpį, kuris kelia rimtą pavojų skolų slegiamai šalies bankų sistemai.

Pervertino autoritetą

Italijoje įvykęs referendumas dėl konstitucinės reformos, kaip ir buvo manyta, iš esmės tapo tautos balsavimu dėl pasitikėjimo efektyvesnį valstybės valdymo būdą siūlančiu premjeru Matteo Renzi. Skeptikai pasirodė teisūs: kaip ir referendumo Didžiojoje Britanijoje dėl narystės ES bei naujojo JAV prezidento rinkimų atvejais, sekmadienį Italijos piliečiai balsavo prieš pakyrėjusį politinį elitą, taigi, prieš M.Renzi. Jis patyrė triuškinamą pralaimėjimą – maždaug 60 proc. šalies rinkėjų referendume balsavo prieš. Toks rezultatas negali nestebinti, nes Italijos Vyriausybė kaip įmanydama stengėsi įtikinti piliečius rinktis atsakymą „taip“. Kadangi M.Renzi iš anksto buvo pažadėjęs atsistatydinti iš Vyriausybės vadovo pareigų, jeigu nesulauktų visuomenės paramos, jo teigimu, seniai pribrendusioms reformoms, jis nebeturi kur trauktis: rinkėjų valia tvirta ir nedviprasmiška.

M.Renzi atsistatydinimas rodo, kad Italija, o greičiausiai ir visa ES, žengia į naują neapibrėžtumo etapą. Europos spaudoje referendumo Italijoje pasekmės gana niūriai lyginamos su britų apsisprendimu trauktis iš ES: ir vienas, ir kitas plebiscitas kelia pavojų bendros Europos politiniam ir finansiniam stabilumui. Ispanijos dienraštis „El Pais“ dėl M.Renzi politinio lošimo kracho pirmiausia apkaltino jį patį. Beje, įdomu, kad lygiai tą patį apie Davidą Cameroną po „Brexit“ referendumo rezultatų paskelbimo rašė ir jį rėmusi Britanijos spauda. „El Pais“ teigimu, Italijos premjeras pervertino savo paties autoritetą visuomenėje ir pradėjo politinę reformą nesulaukęs pakankamos piliečių ir politinių partijų paramos. Prieš jo siūlomus konstitucijos pakeitimus pasisakė visos pagrindinės Italijos politinės jėgos, įskaitant „Šiaurės lygą“, „Penkių žvaigždžių“, S.Berlusconio partiją „Pirmyn, Italija“ ir net nemažai jo paties Demokratinės partijos šalininkų.

Kaip išvengti chaoso?

Austrijos dienraštis „Der Standard“ konstatavo, kad dabar Italijos laukia keli susidariusios politinės situacijos raidos variantai, bet tarp jų nėra nė vieno gero. Italijos prezidentas Sergio Mattarella esą pabandys padaryti viską, kad sušvelnintų Vyriausybės krizę. Tuo labiau kad šalyje šiuo požiūriu jau sukaupta nemenka patirtis: po Antrojo pasaulinio karo Italijoje pasikeitė 60 ministrų kabinetų, ir kiekvieną kartą šalies prezidentui reikėdavo prisiimti stabilizuojančio veiksnio pareigas. Teigiama, kad grynai formaliai S.Mattarella gali pavesti M.Renzi dar kartą sudaryti Vyriausybę. Žinoma, viltis, kad taip būtų galima bent šiek tiek atšaldyti referendumo sukeltas aistras, yra nedidelė. Kur kas realiau iš esmės atnaujinti ministrų kabinetą ir paskirti premjeru populiaresnį visuomenėje politiką, pavyzdžiui, Senato pirmininką Pietro Grasso. „Der Standard“ manymu, svarbiausias tikslas – išvengti skubotų priešlaikinių rinkimų, kurie galėtų nugramzdinti Italiją į politinį chaosą. Pats geriausias variantas esą būtų sulaukti parlamento rinkimų, numatytų 2018 metais.

Britų dienraštis „The Guardian“ atkreipė dėmesį, kad po referendumo visas liberaliąsias Italijos politines jėgas apėmė panika: į valdžią gali ateiti arba kairieji („Penkių žvaigždžių“ judėjimas), arba dešinieji („Šiaurės lyga“) populistai. „Šiaurės lygos“ lyderis Matteo Salvini, paskelbus referendumo rezultatus, pareiškė: „Tegyvuoja Trumpas, tegyvuoja Putinas, tegyvuoja Le Pen ir tegyvuoja Lyga!“

Kad ir kokia būtų naujoji Italijos Vyriausybė, svarbiausias šalies iššūkis išliks tas pats: tai ir 133 proc. BVP siekianti valstybės skola, ir blogų paskolų kamuojamų bankų krizė, ir aukštas nedarbo lygis, ir vis didėjantis pabėgėlių iš Šiaurės Afrikos srautas. Italijos visuomenė mano, kad dėl visų šių problemų labiausiai kalta ES, palikusi šalį likimo valiai. Taigi, tarsi savaime peršasi ir išeitis: atsakyti tuo pačiu ir Briuseliui, ir Berlynui, ir kitoms įtakingiausioms Europos sostinėms. Pasitraukimo iš ES idėja, blogėjant padėčiai Italijoje, gali sulaukti vis didesnės visuomenės paramos, o tada iki naujo referendumo gali likti tik vienas žingsnis.