Turkijos karinės pajėgos rugpjūčio pabaigoje kirto Sirijos sieną ir pradėjo sausumos kovas prieš grupuotę „Islamo valstybė“. Taip siekiama judėjimą nustumti į Sirijos gilumą ir užkirsti prieinamumą prie Turkijos. Ekspertai tvirtina, kad tai vienas iš karinių Ankaros veiksmų, tačiau svarbu nepamiršti ir to fakto, kad Turkijos reikalavimu iš užimtų teritorijų turėjo atsitraukti JAV remiami Sirijos kurdai.

– Jau kelias savaites matome, kad Turkija sustiprino savo veiksmus Sirijoje. Kodėl? Ar nepavykęs perversmas tam turėjo įtakos?

– Netiesiogiai. Turkija kampaniją Sirijoje pradėjo suvokusi, kad, norint išvengti tolimesnių grupuotės „Islamo valstybė“ atakų, Turkijai reikia imtis rimtesnių veiksmų, ypač siekiant atskirti džihadistų kontroliuojamas teritorijas nuo Turkijos pasienio miestų.

Kol „Islamo valstybė“ kontroliavo teritorijas šalia Turkijos sienos, ji galėjo infiltruoti savo narius į Turkiją ir per pasienį į savo gretas priimti užsienio kovotojų. Taigi iš esmės sprendimas pradėti karinius veiksmus Sirijoje buvo nulemtas prieš dvi savaites „Islamo valstybės“ narių įvykdytos atakos Turkijos pietuose. Tai buvo karinis šios kampanijos tikslas, tačiau kampanija turi ir politinių siekių. Vienas esminių – išplėsti savo įtaką Sirijoje, tiksliau – neleisti Sirijos kurdams sujungti jų kontroliuojamų teritorijų šiaurės Sirijoje.

– Kiek svarbūs šiame kare kurdai? Ar apskritai jų siekiai sukurti Kurdų valstybę realūs?

– Turkija šalies viduje kovoja su  Kurdų darbininkų partija (PKK). Ji Turkijos vertinama kaip teroristinė organizacija. Sirijoje Turkija siekia suvaržyti Sirijos kurdų plėtimąsi, kurie, beje, laikomi PKK atšaka. Ankara mano, kad Sirijos kurdų plėtimasis yra tiesioginė grėsmė Turkijai, nes Sirijos kurdai priartėję prie Turkijos teritorijų, manoma, galėtų bandyti jungtis su Turkijos kurdais. Santykiai tarp Turkijos ir Sirijos kurdų grupuočių labai artimi, todėl Turkija tai suvokia kaip grėsmę.

– Turkija siekia sukurti buferinę zoną šalia savo teritorijų. Ar tam pritartų Rusija ir Iranas, ar tai būtų laikoma savotiška teritorijos okupacija?

– Tai nebūtų okupacija, nes Turkija nenori kontroliuoti teritorijų visą laiką. Tai būtų laikina. Tikslas – padėti Sirijos opozicijai, kurią remia Turkijos ir JAV, užimti tas teritorijas, kurias dabar kontroliuoja „Islamo valstybė“. Ko Turkija tikrai nenori – jei Turkijos pajėgos atsitrauktų, tas teritorijas vėl atkovotų džihadistai arba Sirijos kurdai. Taigi, jei ir būtų sukurta buferinė zona, tai tik tokiu atveju, jei ją kontroliuotų Sirijos opozicijos nariai, padedami Turkijos.

Tokiems Turkijos pasiūlymams nepritaria Iranas, o Rusija neišsakė didelio priešiškumo. Tačiau, jei buferinė zona būtų kuriama, Turkija turėtų užtikrinti, kad tose teritorijose ji bus tik laikinai, nes kitu atveju tai pažeistų tarptautinės teisės susitarimus. Laikinas Turkijos kariuomenės buvimas buferinėje zonoje tikrai įmanomas ir dėlto diplomatiškai įmanoma sutarti.

– Matome gana įdomią situaciją Manbidžo mieste, esančiame netoli Turkijos pasienio. Iš esmės JAV nurodė Sirijos kurdams atsitraukti iš miesto. Ar tai reiškia, kad JAV nusprendė paremti Turkiją ir nebebloginti ir taip įtemptų dvišalių santykių?

– Taip, galime taip sakyti, nes Jungtinės Valstijos pritarė tokiam Turkijos pageidavimui. Šis reikalavimas buvo vienas esminių, dėl kurio Ankara nebūtų nusileidusi. Turkija reikalavo, kad Sirijos kurdai atsitrauktų iš jų naujai užimtų teritorijų netoli Turkijos ir grįžtų į jiems istoriškai priklausiusias teritorijas. Manbidžas tradiciškai neturi kurdų bendruomenės, todėl Turkija nepateisino Sirijos kurdų veiksmų okupuojant jiems naują teritoriją. Turkijos argumentus palaikė JAV, todėl dabar kurdai ir atsitraukia iš užimtų teritorijų.

– Recepas Tayyipas Erdoganas neseniai buvo susitikęs su Vladimiru Putinu, tačiau abu vadovai neskyrė daug dėmesio Sirijai. Kokių pozicijų laikosi Turkija ir Rusija? Ar Sirijos klausimas vėl negrąžina Turkijos arčiau Jungtinių Valstijų?

– Taip, nors ir po incidento su lėktuvu Rusijos ir Turkijos santykiai pasidarė gana kandūs, po Turkijos atsiprašymo santykiai ėmė grįžti į normalias vėžes. Tačiau Sirijos klausimas lieka išimtis. Rusija nuo pat pradžių rėmė Basharo al-Assado režimą, o Turkija siekė pagreitinti režimo nuvertimą. Taigi šiuo klausimu šalys nesutaria. Tačiau Turkijai teko susitaikyti su realybe ir pripažinti, kad staigus B. al-Assado nuvertimas neįmanomas. Greičiausiai jis išliks bent jau šalies pereinamuoju laikotarpiu.

– Teko girdėti kai kuriuos kritikus sakant, kad Turkija bus įtraukta į karą Sirijoje taip, kaip JAV įsitraukė į karą Irake. Ar su tuo sutiktumėte?

– Manau, kad Turkija sąmoningai stengsis nebūti per giliai įtrauktą į konfliktą Sirijoje. Dabartinė karinė operacija Sirijoje savo mastu gana apribota – ji koncentruojasi tik pasienio regionuose. Turkija tikrai neturi didelių intencijų žengti gilyn į Siriją, ypač kai Sirijos kurdai sutiko atsitraukti iš Manbidžo regiono.

Kol tokia situacija išliks, Turkija stengsis nebūti įtraukta gilyn į Siriją. To iš tiesų nenorėtų nė viena valstybė. Manau, kad Turkijos negalima lyginti su Jungtinėmis Valstijomis Irake, nes Amerikos karinė kampanija buvo žymiai didesnė ir turėjo visai kitus tiek politinius, tiek karinius tikslus.

– Pastarosiomis savaitėmis Turkija sulaukė didelio dėmesio, bet ką galite pasakyti apie grupuotę „Islamo valstybė“ ir jų plėtrą?

– Žvelgiant iš judėjimo „Islamo valstybė“ pusės, ši paskutinė operacija yra strateginis žingsnis atgal, nes jie praranda teritorinį prieinamumą prie Turkijos. Tai reiškia, kad grupuotei bus daug sunkiau veikti. „Islamo valstybė“ buvo priversta atsitraukti į šalies vidų, bet tai tikrai nereiškia, kad grupuotė sunaikinta.

Daug kartų sakyta ir tai tikrai pasitvirtina – jei koalicija nori įveikti Islamo valstybę, privalo ją pulti ne tik iš oro, bet ir iš sausumos. Tarptautinė bendruomenė vis delsia priimti sprendimą siųsti karinius dalinius į Siriją, todėl jie privalo pasikliauti kovotojais šalies viduje – ar tai būtų B. al-Assado režimo daliniai, Sirijos kurdai, ar Sirijos opozicija.

Deja, bet tokia kova negali būti labai efektyvi, nes grupuotės, kovojančios prieš „Islamo valstybę“, kartu kovoja ir tarpusavyje. Vis dėlto reikia pasakyti, kad „Islamo valstybė“ per paskutiniuosius 12 mėnesių prarado 40 proc. savo teritorijų. Tai rodo, kad grupuotei tampa vis sunkiau veikti šioje geografinėje zonoje.

Tai – geros žinios. Blogos žinios yra tos, kad, kai džihadistai jausis suvaržyti, jaus spaudimą, jie bandys surengti daugiau teroristinių atakų užsienio šalyse – Turkijoje ar Vakarų Europoje. Taip grupuotė siektų parodyti esanti vis dar gyvybinga ir grėsminga, kartu ji pritrauktų ir naujų kovotojų.