Bent taip teigia socialinis tyrėjas ir aktyvistas Bryanas Stevensonas, nurodydamas kelis būdingus momentus.

Savo straipsnį, besiremiantį B. Stevensono tyrimais, Th. Koessleris pradeda taip:

„Vyrai rėkė: „nulinčiuokite jį“. Tada baltaodžių gauja Merilando valstijos Solsberio miesto ligoninėje 1931-ųjų gruodį išplėšė iš lovos 23-ejų metų Matthew Williamsą. Kadangi jam prikišo baltaodžio viršininko užmušimą, gaujos vyrai įvilko jį į tramdomuosius marškinius ir išmetė pro antro aukšto langą. Tačiau Williamsas išgyveno. Tada jie daužė jį kastuvais, bet jis vis tiek liko gyvas. Tada jie tempė, vilko jį žeme per miestą, kol nutempė prie medžio ir prie jo pririšę jį pakorė.

Alabamos sostinė Montgomeris. Tai mažas miestelis su didele juodųjų pilietinių teisių sąjūdžio istorija. Čia pagrindinėje gatvėje savo būstinę turi Lygaus teisingumo inicityva, kurią įsteigė Bryanas Stevensonas.

Tai organizacija, kuri taip pat rūpinasi Amerikos kalėjimų mirtininkų kamerose egzekucijos laukiančiais afroamerikiečiais.

Neseniai B. Stevensonas įgyvendino itin brangų jam projektą – jis sukūrė paminklą amerikietiškos „linčo teisės“ aukoms ir pastatė joms muziejų, kuris nuo balandžio mėnesio veikia „Nacionalinio memorialo taikai ir teisingumui“ vardu.

Štai, – pasakoja žurnalistas Thilo Koessleris, – muziejaus steigėjas Bryanas Stevensonas stovi prieš sieną, kurioje išrikiuota daugybė urnas primenančių stiklainių, pripildytų smėlio ir dulkių iš tų vietų, kuriose Alabamoje baltieji užpuldinėjo juodaodžius.

Tarp 1877 ir 1950 daugiau nei 4400 afroamerikiečių tapo linčo teisės aukomis. Ir nors pavyko linčo teisę iš Amerikos pašalinti, ją vykdę žudikai niekada nebuvo patraukti atsakomybėn, – sako B. Stevensonas.

Ir dar daugiau: jie ir juos palaikantieji niekada nepripažino savo kaltės. Niekada nebuvo jokio atsiprašymo ar gailėjimosi. Nebūta nė užuominos, kad brutalumas ir smurtas – neteisėti veiksmai.

Rasinės diskriminacijos istorija yra sunki amerikiečių visuomenės našta ligi šios dienos, tarsi visi kvėpuotų tuo pačiu smogo prisodrintu nešvariu oru. Štai dėl ko Bryanas Stevensonas taip kovojo dėl paminklo ir muziejaus Montgomeryje.

Tuo jis primena nuo linčo teisės mirtinai nukentėjusius žmones, tikėdamasis, kad Amerika pagaliau ims suvokti, įsisąmoninti ir įvertinti savo praeitį, kad pagaliau stos su ja į rimtą akistatą.

Deja, Amerikai lig šiol labai sunku susitvarkyti su šia savo istorijos dalimi. Baltoji Amerika šlovina piligrimų tėvų istoriją. Traukiame į Vakarus: tai buvo didysis amerikiečių judesys iš rytų į vakarų pakrantę ieškant laisvės, gerovės, laimės.

Tačiau tai tik dalis amerikiečių istorijos. Antroji, tamsioji dalis, geriausiu atveju lieka tik pastaba viešosios sąmonės paraštėje. Ši antroji istorija apie  afroamerikiečius, kurie ne savo noru atvyko į tą šalį, bet kaip vergai. O kur dar indėnai autochtonai, kurie buvo nurašyti kaip „laukiniai“ ir išnaikinti kaip pavojingi gyvūnai.

Mums reikia apie tai kalbėti ir prisiminti, kad esame postgenocidinė visuomenė. Mes nužudėme milijonus žmonių ir apie tai nešnekame. Mes čiabuvius demonizuojame kaip laukinius ir taip retoriškai pateisiname prievartą.

Lygiai taip pat panaudojame rasinius skirtumus tam, kad pateisintume vergovę. Ir baltųjų pranašumo ideologiją tam, kad pagrįstume nuomonę, jog juodieji yra kitokie žmonės nei baltieji.

Amerikiečių visuomenė ligi šiol šias skirtingas atminties linijas nesuvedė į vieną siužetą. Jai kol kas nepavyko iš jų sukurti bendrą pasakojimą iš šviesos ir šešėlių, iš aukštumų ir gilumų, kad juos įkomponuotų į vieną bendrą atminties kultūrą.

Bryanas Stevensonas užaugo kartu su pilietinių teisių sąjūdžiu, kuris iš dalies buvo sėkmingas, bet tik iš dalies. Panaikinta vergovė, oficialiai ir rasių atskirtis, įvesta balsavimo teisė visiems. Tačiau naratyvas apie baltaodžių pranašumą skleidžia savo nuodus ir toliau, – sako B. Stevensonas.

Čia pavyzdžiu gali būti prezidentas Donaldas Trumpas. Jis pasitarnauja ir pataikauja rasistiniams refleksams, kai meksikiečius urmu apibūdina kaip kriminalinius nusikaltėlius, o afroamerikiečius kaip kvailus nemokšas.

Po neramumų Šarlotsvilyje jis prieš metus tarp dešiniųjų ekstremistų mušeikų beisbolo lazdomis įžiūrėjo ir nemažai padorių žmonių.“

Savo straipsnį Thilo Koessleris baigia Bryano Stevensono žodžiais: „Pats laikas amerikiečiams pirštu prikišamai prisiliesti prie praeities žaizdų.  Reikia pralaisvinti atminties blokadas.

Amerikos visuomenė dar niekada atvirai nesusidorojo su savo rasizmo siaubu. Todėl ir šiandien ji jo dar neįveikė“.