Angela Merkel paskelbė, jog sieks ketvirtos kadencijos kanclerės poste. Per šį laikotarpį ji nuėjo ilgą kelią nuo konservatorės iki liberalios politikės. Jį apžvelgia „The Washington Post“ apžvalgininkas Rickas Noackas. 

Praėjusį sekmadienį A. Merkel, šalį valdanti jau 11 metų, paskelbė apie kol kas ambicingiausią savo projektą – siekti ketvirtosios kadencijos kanclerio poste.

Dar 2013 m. būta gandų, jog A. Merkel gali pasitraukti nesulaukusi šios kadencijos pabaigos. Bet apžvalgininkai nuvertino kanclerės ryžtą. Ji buvo kritikuojama dėl to, kad „užmigdė šalį“ vengdama veltis į karštesnes diskusijas su politiniais oponentais. Dabar politikė socialiniuose tinkluose jau tituluojama „laisvo pasaulio lydere“, nes Baracko Obamos era baigiasi, Jungtinė Karalystė panirusi į suirutę dėl pasitraukimo iš ES, Prancūzija kenčia nuo populistų kilimo.

Nors priėmė nepopuliarius sprendimus – įsileido daugiau negu milijoną pabėgėlių, jos populiarumas vis dar aukštesnis nei politinių oponentų.

Daugelio akimis žvelgiant, Donaldo Trumpo pergalė kanclerę pavertė įtakingiausia Vakarų pasaulio nepopuliste.

Tačiau A. Merkel posūkis į politinio spektro kairę paliko erdvės dešinėje.

Vokietijoje politikė konfrontuoja su kraštutinės dešinės „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Ši partija neegzistuotų, jeigu A. Merkel laikytųsi tradicinės savo partijos ideologijos. Per 11 metų poste konservatyvi politikė tapo liberalių vertybių šalininke, laimėjo daugelio kairiųjų palankumą, bet atstūmė dalį tradicinių rinkėjų.

Neapykantos politinio diskurso kilimą kanclerė įvardijo kaip vieną iš pagrindinių priežasčių, kodėl nutarė vėl dalyvauti rinkimuose. Ji pripažino, jog absurdiška tikėtis, jog viena įveiks populistų iškilimą. „Nė vienas žmogus pats vienas, net būdamas labiausiai patyręs negali pakeisti Vokietijos, Europos ir pasaulio į gerą, ypač to negalima tikėtis iš Vokietijos kanclerės.“

Kai kas galėtų ginčytis, jog anksčiau ji manė kitaip.

Kanclerės kilimas į valdžią prasidėjo 2000 m., kai ji tapo partijos pirmininke po finansinės paramos Vokietijos krikščionių demokratų sąjungai (CDU) skandalo, privertusio pasitraukti tuometinius partijos vadovus.

Tai buvo laikai, kai ji pasisakė už tokią politiką, kuriai dabar priešinasi. 2002 m. ji pasirašė antiimgracinės retorikos partijos manifestą: „Imigracija negali būti Vokietijos demografinių problemų sprendimo būdas <...> Imigracijos augimas keltų grėsmę taikai šalyje ir padėtų į valdžią patekti radikalams.“

Pirmo XXI a. dešimtmečio pradžioje A. Merkel mėgino stabilizuoti partiją, bet jos įvaizdis nuo to kentėjo. Tuo tarpu socialdemokratų kancleris Gerhardas Schroderis ėmėsi nepopuliarių plataus masto priemonių, kad Vokietijos ekonomika taptų konkurencingesnė.

Būtent A. Merkel skynė šių reformų vaisius. Į valdžią ji atėjo 2005 m. – likus trejiems metams iki ekonominės krizės. Parama jos politikai pradžioje nebuvo didelė, bet A. Merkel gerai suvokė, kaip mobilizuoti savo rinkėjų bazę. 2006 m. ji buvo siekio įtvirtinti krikščionybę kaip pamatinę ES vertybė, lyderė.

Politikės populiarumas kilo iki pat 2009–2010 m., kai Vokietiją sukrėtusi ekonominė krizė padidino nedarbo lygį. Prieškrizinį populiarumą A. Merkel vėl pasiekė tik 2013 m.

2011 m. Fukušimos atominės elektrinės avarija sukrėtė pasaulį, bet didžiausių pasekmių turėjo Vokietijai. A. Merkel nutarė pakeisti savo ankstesnį sprendimą ir atsisakyti atominės energetikos.

Tai buvo Vokietijos kairiųjų tikslas jau keletą dešimtmečių. Per kelias dienas A. Merkel peržengė vieną kertinių skirtumų šalies politiniame spektre ir apstulbino liberalius rinkėjus. Politikė jautė, kad Vokietija yra liberalesnė, negu jos partija norėjo pripažinti.

„Fukušimos momentas“ pasikartojo 2015 m, kai A. Merkel atvėrė sienas pabėgėlių antplūdžiui. Priešingai negu anksčiau, kanclerė sakė: „Islamas priklauso Vokietijai.“ Jos asmenukės su pabėgėliais gerai apibūdina entuziazmo savaites šalyje.

Šis laikas dabar vertinamas kitaip. Jos reitingai krenta, AfD kyla. Tai lėmė seksualiniai nusikaltimai prieš moteris ir teroristinių atakų banga vasarą.

Nedaug yra manančiųjų, kad AfD kels grėsmę A. Merkel pasiekti ketvirtą kadenciją. Tačiau ilguoju laikotarpiu tradicinės CDU politikos atsisakymas gali turėti ilgalaikį poveikį Vokietijos politikai.

Partija ilgai bandė, kiek toli į dešinę gali nueiti Vokietijos konservatyvi politinė jėga. Dabar tai jau praeitis ir erdvė politinio spektro dešinėje atsivėrė, kad, priklausomai nuo rinkėjų nusistatymo, būtų išnaudota.

Pagal „The Washington Post“ parengė Matas Baltrukevičius