– Ar pas filipinietį rastas ir dešimtmetį slėptas didžiulis, 34 kg sveriantis perlas yra vertingas?

– Mano nuomone, šis perlas unikalus tik savo dydžiu. Vertingus perlus augina visiškai kitų rūšių moliuskai. Šis perlas lotyniškai vadinamas Tridacna gigas, o literatūroje rašoma, kad tokių kriauklių su moliuskais rasta sveriančių net iki 180 kg. Praeitis apipinta istorijomis, pasakojančiomis, kad yra buvę ir didesnių, tad jūros gelmėse galbūt guli ne vienas toks perlas. Pasisekė ir šiam žvejui.

Tačiau ši moliusko rūšis, ši perluotė neaugina perlo, turinčio tokį blizgesį, kokį mes įsivaizduojame ir kokio norime. Perlų vertė juk ir yra dėl tokių savybių – blizgesio, perlamutrinio spindesio, lygaus paviršiaus, gražios formos ir dydžio. Moliuskų rūšys, auginančios gražiuosius perlus, tokių didelių neužaugina.

– Koks scenarijus galimas šiam žvejui – ar jis galėtų perlą parduoti?

– Žvejys pasielgė taip, kaip būdavo elgiamasi prieš tūkstančius metų, tai apipinta istorijomis. Azijos kraštų gyventojai, kinai, indai, filipiniečiai, moliuskus naudojo maistui. Kai kurias perluotes naudojo puošybai. Kriauklės būdavo renkamos ne dėl perlo, o dėl perlamutro. Jei būdavo randamas perliukas, jo nesistengdavo parduoti. Buvo manyta, kad tai sėkmė ir perlas atneš laimę. Jį galima buvo pasilikti sau arba padovanoti savo brangiausiajai. Tai – senos tradicijos, žvejai jų laikydavosi visą gyvenimą. Kitaip elgdavosi vėliau į tai įsitraukę prekybininkai, perlų gaudytojai, kurių tikslas būdavo perlų ieškoti prekybai.

– Kada perlai tapo vertingi?

– Literatūroje pateikiama žinių, kad nuo 1901 m. Luvre eksponuojama statula iš Persijos, datuojama 600–900 metų prieš mūsų erą. Statulos kaklas papuoštas keliomis perlų vėrinio eilėmis. Tad galima manyti, kad perlai vertinami daugiau nei 2 tūkst. metų. Vertinami jie buvo dėl prabangos, kaip aristokratijos, didikų simbolis. Minima, kad XV–XVII a. perlais itin puošdavosi. Perlų prekybos srityje revoliucija įvyko 1921–1925 m., kai perlus imta kultivuoti. Atsirado naujų technologijų, kai į moliuską įdėjus dalelytę apvalios medžiagos ir palaikius keletą metų, vėliau ištraukiamas dirbtinai užaugintas, arba kitaip – kultivuotas perlas.

Visa tai sujudino pramonę, XX a. išsivystė kultivuotų perlų era. Kalbant apie perlų rūšis, Pinctada maxima ir Pinctada margaritifera yra tie moliuskai, kurių perlai patys gražiausi, tokie, apie kokius svajojame, kokius matome paveikslėliuose ar muziejuose.

Pinctada maxima kriauklė su perlais. Wikimedia Commons nuotr.

– Kaip žinoma iš literatūros, perlų ieškojimas, nardymas ir gaudymas yra gana pavojinga profesija, ar ne?

–Taip, rašoma, kad kartais dėl audrų ar kitų blogų oro sąlygų žūdavo daug, net šimtai asmenų. Apie išskirtinį Tridacna gigas moliuską parašyta, kad pati kriauklė yra itin didelė, joje gyvena dvigalvis moliuskas, o atsidariusios kriauklės forma yra nelygi, matyti banguoti kraštai. Ne kartą minėta, kad jei kas nors netyčia atsistodavo ant tos kriauklės, ji nukirsdavo koją. Taip atsitikdavo, nes moliuskas gindamasis užsidarydavo su didele jėga. Yra minima ir apie valties dydžio moliuskus, todėl tai apipinta įvairiausiais mitais.

– Kaip perlas susidaro?

– Yra daug hipotezių, mokslininkai mini įvairius būdus. Tikėtina, kad tai įvyksta dėl užkrėtimo, kurį greičiausiai sukelia kirmėlaitės ar parazitai, patekę į kriauklės mantiją. Tas kirminėlis, kaip manoma, sudaro cistą arba apvalkalėlį, kaip namelį, o moliuskas ginasi ir padaro perlo maišą. Virš jo pradeda formuotis pirmieji sluoksniai, vadinamasis kapas, mauzoliejus. Tame mauzoliejuje kirmėliuko taip ir neranda, nes jis būna sunykęs, suiręs, užfiksuoti jo negalima, tačiau taip turėtų būti.

Gali būti ir kitų priežasčių, bet manoma, kad perlo susidarymą lemia užkrėtimas ir gynyba. Moliuskas turi unikalią savybę apsisaugoti statydamasis geldelę, tą kriauklę, tad tai jis daro ir gindamasis nuo užkrėtėjo. Reikia nemažai, gal keliolikos metų, kad tas perliukas nuo visai mažyčio taptų 8 mm. Perlai vertinami tik nuo 8 mm, o 9–10 mm laikomi labai dideliais, 16 mm – ypač dideliais perlais.

Kai perlai auginami dirbtinai, viskas priklauso nuo moliuskų rūšių, kai kurios nesugeba priimti didelio užkrato. Yra dedamas rutulėlis, o kad būtų išauginama tam tikra spalva ir medžiaga, panaudojama jau žuvusio moliusko mantijos dalis, išpjauta juostelė. Prieš įdedant tai, ko reikia, ir uždarant, moliuskas ilgai varginamas – būna atidarytas su jame įdėtu, pavyzdžiui, plastmasiniu skalbinių segtuku. Jis taip kurį laiką varginamas, laikomas, tuomet įdedamas užkratas, dirbtinė medžiaga ir moliuskas uždaromas, paleidžiamas į vandenį.

Tokiu būdu japonai perlus augina apie pusę metų, kinai – apie metus, o vietnamiečiai ne mažiau nei 3–3,5 metų. Tokių perlų kainos labai skiriasi. Kinijoje perlai upiniai, gėlavandeniai, tad jų kainos juokingai mažos, vėrinys kainuoja apie 10–20 dolerių. Tačiau vietnamietiško vėrinio mažiausia kaina yra 1000 dolerių, o itin išvaizdaus – 2000 dolerių. Tai nėra pigu, net jei perlai kultivuoti.

– Ar prekyba perlais, kurie ne užauginti, o rasti gamtoje, yra uždrausta?

– Nuo 1952 m. visame pasaulyje priimta nutartis, draudžianti prekiauti natūraliais perlais. Tai reikalinga tam, kad neišnyktų rūšys, jau pradėjusios mažėti dėl gaudytojų ir pramonės įsikišimo. Buvo reikalinga pereiti į kultivuotų perlų erą. Žinoma, antikvariniais gaminiais su tikrais, kažkada sugautais perlais prekiauti galima, tai leistina. Moliuskų nameliai – kriauklės – dar ir dabar renkami, bet pasaulyje yra daug vietovių, salų, iš kurių jas išsivežus laukia didelės baudos, konfiskacija arba, nesusimokėjus baudos, net kalėjimas.