Ką su draugais veikiate laisvu nuo darbo laiku? Prieš aštuonerius metus šeši vokiečiai – inžinieriai ir mokslininkai – vietoje žvejybos, futbolo ar baro pasirinko idėją sukonstruoti mėnuleigį – keturiais ratais varomą robotą.

Draugai dalyvavo kompanijos „Google“ konkurse, kurio tikslas – skatinti privačias misijas į Mėnulį. Nepaisant stiprios konkurencijos, komanda „Part Time Scientists“ laimėjo du iš trijų apdovanojimų ir iki 2017-ųjų lapkričio siekia tapti pirma privačia kompanija, pasiekusia Žemės palydovą. Šiuo metu įmonėje jau dirba 35 žmonės, o pernai komanda pasirašė sutarti su „Audi“.

„Man visada patiko kosmosas, tai labai įdomu. Esu užkietėjęs mokslinės fantastikos gerbėjas, pavyzdžiui, labai mėgstu Isaaco Asimovo „Fondo“ trilogiją, – prisipažįsta kompanijos „Part Time Scienists“ įkūrėjas ir vadovas R. Bhome. – Tada sužinojau apie „Google“ iššūkį – du kompanijos įkūrėjai susilažino ir pasiūlė 40 mln. dolerių tiems, kurie pirmi ką nors privačiai nuskraidins į Mėnulį. Taigi išgirdau apie šią žinią. Buvau ir užsidegęs, ir kiek sutrikęs.“

R. Bohme prisipažįsta, kad jo darbo sritis visiškai nesusijusi su kosmosu ir astronautika. Jo specialybė – informacinės technologijos. „Negalėjau suprasti, ką reiškia šis iššūkis. Klausiau savęs – ar išvis įmanoma privačiomis lėšomis pasiekti Mėnulį? Šis klausimas subūrė komandą, vedė idėjos, kurią dabar turime, link. Klausimui, dirbdami kartu su „Audi“ kompanija, gavome atsakymą, radome sprendimą“, – sako R. Bohme.

Vokiečių kompanijos „Part Time Scientists“ įkūrėjas ir vadovas, vienas iš mėnuleigio „Audi Lunar Quatro“ kūrėjų R. Bohme. Ar jis su bendražygiais atvers naują kosmoso tyrinėjimų istorijos puslapį, laukti liko ne tiek ir daug – iki kitų metų lapkričio.

– Į LOGIN 2016 konferenciją atsinešėte keletą 3D spausdintuvu atspausdintų naujojo mėnuleigio detalių. Gal galite apie jas papasakoti?

– Tai – metalo aliuminio pagrindu pagamintas ratas. Jis tuščiaviduris, o išorinis sluoksnis siekia vos 1 mm. Beveik visos naujojo mėnuleigio dalys atspausdintos. Sugebėjome rasti alternatyvą ir 10 kg sumažinti roboto svorį. Tai beprotiška – mėnuleigis tapo aukštesnis 10 cm, bet neteko 10 kg.

Jį reikėjo sukurti kiek didesnį dėl Mėnulio paviršiaus, kad aparatas galėtų įvažiuoti į aukštesnes vietas. Kiekvienas roboto kilogramas reikalauja papildomų lėšų. Tam juk reikia raketų, kurios į kosmosą pakeltų aparatą, o vėliau – ir nuskraidintų iki tikslo. Viską reikia apskaičiuoti, tad kiekvienas „numestas“ kilogramas padeda sutaupyti.

Žinoma, žmonės labai daug tikisi iš trimačio spausdinimo, bet reikia būti atsargiems. Pavyzdžiui, „Audi“ šioje srityje atlieka daug tyrimų, bet tai nereiškia, kad jie atspausdintas detales tučtuojau pritaikys įprastiems automobiliams, nes ši technologija dar nepakankamai greita. Mėnuleigio ratui atspausdinti prireikė dienos. Kai pagalvoji, kad per tiek laiko vienas „Audi“ fabrikas pagamina 900 mašinų, pamatai skirtumą. Trimatis spausdinimas nesugebėtų palaikyti normalaus tempo, o ir kokybės reikėtų geresnės, tačiau mūsų misijai ši technologija yra tiesiog tobula, nes kuriame tiktai vieną mėnuleigio prototipą.

– Ar mėnuleigis jau baigtas kurti?

– Taip, beveik. Dabar vyksta vadinamasis pradinis skrydžio etapas – atliekame daugybę testų. Jei rasime klaidų – jas taisysime. Mėnuleigis patalpinamas vakuuminėje kameroje, kurioje temperatūra keičiama kaip Mėnulyje – nuo minus 180 iki plius 120. Tai didelis skirtumas.

Taip pat, žinoma, atliekami radiacijos testai. Sunkiausi bus kiti du testai, vienas iš jų vadinamas analoginiu. Tai reiškia, kad mėnuleigis bus išbandomas lauke. Pavyzdžiui, jį paleisime važiuoti ugnikalnio kraterio pakraštyje, nes žemė tose vietose panaši į sudėtingą Mėnulio paviršių. Ji nėra graži kaip kokiame paplūdimyje, bet kur kas kietesnė ir suskilinėjusi, panaši į sudužusį stiklą. Tokiu paviršiumi važiuoti labai sudėtinga.

Patys paskutinieji bus vibracijos testai. Jie labai sunkūs, nes mėnuleigis bus taip smarkiai purtomas, kaip raketos pakilimo ar erdvėlaivio nusileidimo metu. Įprastai, jei įrenginiuose kur nors užsilieka klaidų, per tokius testus jie sugenda.

– Kalbėdami apie tokius robotus, įsivaizduodavome marsaeigį „Curiosity“. Žinome, kad jis turi kažką panašaus į galvą, rankas, keletą mokslinių įrankių. Kaip atrodys jūsų mėnuleigis? Ar galėtume palyginti šiuos du robotus?

– Šiek tiek. Pirmiausia – „Audi Lunar Quattro“ bus pirmasis, varomas vien keturiais ratais. Taigi jis labai panašus į automobilį. Skirtumas tas, kad mėnuleigis gali apsisukti 360 laipsnių, žvelgiant iš viršaus. Taigi jis gali judėti kaip tik nori – ne vien tik pirmyn ir atgal. (Būtų šaunu turėti tokį automobilį – galėčiau lengvai pastatyti automobilį.)

Kita mėnuleigio ypatybė – vadinamasis aktyvios pakabos keltuvas. Kai įrenginys pasikelia, galima išvengti  pasitaikančių kliūčių, netgi važiuoti trimis ratais. Mėnuleigis taip pat priekyje turi „galvą“ su vaizdo kamera, tad jis panašus į šunį. (Iš tiesų, daugelis jį lygina su šunimi.)

Toji kamera turi tris „akis“ – dvi iš jų panašios į žmogaus. Tiesą sakant, net ir atstumas tarp jų toks pats kaip pas žmogų – 8 cm. Kam to reikia? Jūsų „akys“, pavyzdžiui, geba suvokti gylį. Kai žiūrite į stalą, galite įvertinti, kiek toli nuo jūsų yra vandens stiklinė. Taip yra tik dėl to, kad turite dvi akis ir jos mato skirtingai. Tokį patį giluminį žvilgsnį turi ir mėnuleigis. Žmogus, iš Žemės vairuosiantis robotą, galės suprasti tą gilumą Mėnulyje, nes matys tai, ką ir robotas.

Trečioji – vidurinė – „akis“ bus tokia pat, kokia ir marsaeigyje „Curiosity“. Ši kamera turi spalvų filtrą, kuris leis pamatyti tuos pačius dalykus, pagal skirtingus infraraudonųjų spindulių spektrus. Bus devyni tokie filtrai (atrodo, „Curiosity“ turi šešis). To reikia, kad galėtume tirti medžiagų sudėtį, pamatyti, kur slypi naudingi ištekliai. Kitas dalykas – toje kameroje įmontuotas televizijos objektyvas, gebantis  smarkiai pritraukti vaizdą. Tai reiškia, kad galime daryti labai aukštos kokybės panoramines nuotraukas, o tai irgi smagu.

– Kokie šios misijos į Mėnulį tikslai?

– Pagrindinis tikslas – ten nuvykti ir tai padaryti saugiai. Būtų pasiekta labai daug jau vien tuo, kad parodytume, jog robotas gali nusileisti Mėnulyje ir ten važiuoti. Tai būtų pirmas kartas, kai to pasiekia privačios įmonės – mes kartu su „Audi“. Tai jau labai daug.

Kitas dalykas – norime ištirti „Apollo“ mėnuleigio liekanas. Robotas nusileis ten, kur buvo nusileidęs agentūros NASA erdvėlaivis „Apollo 17“ su žmonėmis. Toje vietoje ir liko minėtas mėnuleigis. Astronautai jį vairavo. Norime sužinoti, kaip tas mėnuleigis atrodo dabar, praėjus daugiau nei 40 metų.

Mūsų nusileidimo taškas yra už 5 km nuo ten, kur nusileido „Apollo 17“ . Per tuos dešimtmečius dar niekas tos vietos nebuvo aplankęs. Ši misija svarbi tuo, kad „Apollo 17“ mėnuleigis sudarytas iš daugybės skirtingų medžiagų – plastiko, odos, nailono. Norime sužinoti, kas joms nutiko. Tai leis numatyti, kokių medžiagų reikės ateities misijoms į Mėnulį. Tai sužinojus, gal kada nors bus galima Mėnulyje vairuoti normalų automobilį arba – kur kas svarbiau – įkurti gyvenamąją bazę.

Kitas dalykas – norime nušviesti kelią ateities misijoms. Pavyzdžiui, mokslininkai siekia Mėnulyje išauginti augalų. Tai išties įdomu, nes tai nėra taip lengva ir niekas iki šiol nėra to bandęs. Daugelis tikisi, kad augalai ten „elgtųsi“ lygiai taip pat, kaip mūsų planetoje, tačiau gamta juos sukūrė gyvuoti čia, Žemėje.

Netgi Žemės terpė yra gana trapi, todėl ateityje mums visiems bus labai svarbu išsiaiškinti, ko reikia, kad augalai augtų ir kitur – Mėnulyje. Keliamas klausimas, ar jie apskritai ten sudygtų? Šiuo metu augalų yra Tarptautinėje kosminėje stotyje, bet jie neauga tinkamai – jie dygsta be jokios tvarkos, nežino, kur skleistis ir leisti šaknis. Mokslininkai mano, kad taip yra dėl to, kad augalai kosmose sutrikę – jie nežino, kur viršus, kur apačia, kas su jais dedasi. Juose įrašyta genetinė programa, kuri kosmose nebeveikia, todėl norime apskaičiuoti, ar Mėnulis tam tiktų.

Taip pat žvalgysimės įvairių išteklių Mėnulio paviršiuje, pavyzdžiui, vandens. Daugelis žmonių nežino, kad Mėnulyje yra vandens po žeme ledo pavidalu. Bandysime nustatyti ir parodyti kur tiksliai. Jei tai pavyktų – galėtume ne tik gerti vandenį, bet ir iš jo išgauti deguonį, o iš vandens ir deguonies – vandenilį. Taigi, galėtumėm gerti, kvėpuoti ir vandenį panaudoti raketiniam kurui gaminti.

– Kaip esate minėjęs, Mėnulis galėtų būti „degalinė“ tarp Žemės ir kosmoso?

– Būtent taip ir manau. Trauka Mėnulyje yra šešis kartus mažesnė už Žemės. Iš atmosferos nėra pasipriešinimo kaip Žemėje. Tai reiškia, kad Mėnulis gali būti geras atspirties  taškas – būtų galima Mėnulyje pagaminti kosminį laivą, pripilti degalų ir šauti į viršų. Tam, kad pakiltum Žemėje, reikia labai didelių ir galingų raketų, o Mėnulyje viskas vyktų daug lengviau.

– Ar nuoširdžiai tikite, kad ateityje visa tai pamatysite? Ką manote apie žmogaus pilotuojamas keliones į Mėnulį?

– Taip. Aš manau, kad, jei mums pavyks, padėsime tam reikiamus pamatus. Europos kosmoso agentūra (ESA) turi viziją iki 2030-ųjų Mėnulio kaimelyje apgyvendinti žmones, tik technologijos dar nėra išbandytos. Jei įrodysime, kad galima į Mėnulį nuskristi privačiai ir pigiai (nepalyginamai pigiau nei tai darė NASA ir ESA), duosime pradžią procesui, kurio reikia, kad ta jų svajonė išsipildytų.

Svarbu suvokti ir kitą dalyką – astronautams nebereikėtų apsistoti Tarptautinėje kosminėje stotyje. Ši aplink Žemę skriejanti stotis apie 2020-uosius nustos veikti. Reikės kito etapo. Manau, kad bazė Mėnulyje – sunkus, bet teisingas kelias, nes šis palydovas nėra taip veikiamas Žemės, kaip dabar veikiama Tarptautinė kosminė stotis. Dirbdamas Mėnulyje, būtum toli nuo radijo virpesių, sklindančių iš Žemės. Iš mėnulio būtų galima žvelgti tolyn į kosmosą. Taip pat nereikėtų iš Žemės siųsti maisto atsargų – jei mums pavyktų parodyti, kaip išauginti derlių Mėnulyje, ten iš esmės jau būtų galima gyventi.