Vis pasigirsta, kad rašytinis raidynas miršta. Popieriuje rašytus tekstus šiandien smarkiai nurungia tekstai ekrane. Net raityti parašus šiais laikais tenka gerokai rečiau, nes tam yra elektroniniai parašai.

Ar žodis „ranka“ bus amžiams išbrauktas iš frazės „rašyti ranka“? Ir ar yra kokių nors priežasčių, dėl kurių rašiklio ir popieriaus draugystės neturėtų būti visiškai atsisakyta: kaip saviraiškos būdo, kognityvinių įgūdžių tobulinimo priemonės ar dar ko?

Plunksnakočius – į stalčių

Rašyti ranka, dailiai jungiant vieną raidę su kita, mokyklose kažkada buvo privaloma. Dabar to reikalaujama ne visada.

Pavyzdžiui, Suomijoje dailyraščio pamokas baigia išstumti mašinraščio užsiėmimai, o Jungtinėse Amerikos Valstijose reikalavimas tobulinti rašymo ranka įgūdžius iš pagrindinių standartų sąrašo išbrauktas dar 2013-aisiais. Kai kuriose JAV valstijose, kaip antai Arizonoje, vaikų rašymo įgūdžiai vis dar lavinami, tačiau tokių valstijų jau mažuma.

Vis dėlto, pasak ekspertų, dailyraščio pamokos gali duoti ir netiesioginės naudos. Pavyzdžiui, maždaug prieš metus išleistos knygos „The History and Uncertain Future of Handwriting“ (pažod. vert. – „Rašymo ranka istorija ir neaiški ateitis“) autorė Anne Trubek įsitikinusi, kad tokios pamokos gali padėti išsiugdyti įgūdį, vadinamą automatizmu. Automatizmas – tai gebėjimas atlikti užduotį beveik negalvojant. Šis įgūdis leidžia pernelyg neapkrauti smegenų ir savo protines galias sutaupyti kitoms užduotims. Šiuo požiūriu A. Trubek lygina rašymą ranka su vairavimu.

„Kai esi patyręs vairuotojas, nebemąstai, kada spausti greičio pedalą kada šiek tiek pasukti vairą – vairuoji ir tiek, – aiškina ji. – Norime, kad būtent to, mokydamiesi rašyti, išmoktų vaikai. Nei jūs, nei aš rašydami „L“ mažąją juk nesusimąstome „o dabar darysiu štai tokią kilputę ir išeis raidė“, rinkdami tekstą klaviatūra nepagalvojame „o štai dabar paieškosiu raidės „R“. Taigi mūsų smegenys tuo metu gali užsiimti aukštesnio lygio veikla: galvoti apie kelionės tikslą, gėrėtis pakelėje augančiais medžiais, kurti tekstą jį rašant ir t. t.“

A. Trubek teigia mananti, kad rašymas ranka gyvuos dar labai ilgai, gal net amžinai. Tačiau ji taip pat pripažįsta, kad automatizmą vaikai greičiau išsiugdo mokydamiesi tekstus rinkti klaviatūra, o ne rašydami juos ranka. Spausdinti nežiūrėdami į klaviatūrą vaikai išmoksta labai ankstyvame amžiuje. Maža to, spausdina jie net greičiau, negu rašo ranka, o tai reiškia, kad daugiau laiko lieka galvojimui apie žodžių pasirinkimą ir sakinio struktūros tobulinimui.

Ir kritika, ir palaikymas

Praėjusiais metais savo straipsnyje „The New York Times“ A. Trubek rašė, kad, atsižvelgiant į tai, jog šiandienos vaikai puikiai geba valdyti klaviatūrą, visiškai tikėtina, kad, rašymui ranka skirdami mažiau dėmesio, jie taps geresniais teksto komunikatoriais. Šis jos požiūris susilaukė ir kritikos, ir palaikymo.

Jos teigimu, kalbėdami apie poreikio rašyti ranka mažėjimą, kritikai dažniausiai pasitelkia du argumentus. Jie teigia, kad nesistengiant išsaugoti šio įgūdžio bus „prarasta dalis istorijos“ ir „nebeliks žmogiškojo prisilietimo“.

Dėl pirmojo argumento A. Trubek pastebi, kad 95 procentai rankraščių paprastam žmogui bet kuriuo atveju yra neįskaitomi. „Tam reikalui yra paleografai“, – sako ji. Paleografija – tai mokslas, tiriantis senuosius rankraščius, jų rašymo stilių. Antrasis argumentas, jos nuomone, labiau susijęs su asociacijomis, kurias mums kelia ranka rašomi asmeninio pobūdžio rašteliai, pavyzdžiui, sveikinimo atvirukai ar pan.

Tačiau kai kurie švietimo specialistai minėtam požiūriui, bent iš dalies, pritaria.

Suomija yra pirmoji Europos valstybė, nusprendusi imtis iniciatyvos įdiegti naujus pažangius mokyklinio ugdymo metodus. Po 2014 m. atliktos daugelio mokymo programų peržiūros buvo atnaujintos rašymo ranka lavinimo gairės, didesnį prioritetą suteikiant spausdintinės ir skaitmeninės komunikacijos metodams.

Suomijos nacionalinės švietimo tarybos atstovės Minnos Harmanen teigimu, visuomenės atsakas į pokyčius iš esmės yra teigiamas. „Suomijos nacionalinė švietimo taryba negavo jokių nusiskundimų nei iš mokytojų, nei iš vaikų ar tėvų“, – sako ji.

M. Harmanen aiškina, kad pagrindinė priežastis, kodėl nuspręsta imtis pokyčių, yra tai, jog poreikis rašyti ranka dabar yra smarkiai sumažėjęs.

„Vėliau, kai žmogus įsidarbina, beveik visus tekstus jam tenka rašyti kompiuteriu, todėl labai svarbu, kad jis turėtų gerus tekstų rinkimo įgūdžius“, – teigia ji.

Netiesioginis rašymo poveikis

Kad ir kas būtų sakoma, yra įrodymų, kad rašymas ranka padeda ugdyti ir kitus gebėjimus, ne tik rašymo, rašo E. Hosie.

Pavyzdžiui, rašant ranka sparčiai tobulėja rankų ir pirštų motorika. Vašingtono universitete atlikto tyrimo duomenimis, nors rašymo ranka ir spausdinimo klaviatūra poveikis iš dalis sutampa, abiem atvejais veikia skirtingos smegenų funkcijos. Šią išvadą savo straipsnyje, kuris 2013 m. skelbtas žurnale „Psychology Today“, patvirtina ir žinomas neuromokslų specialistas, knygų autorius Williamas Klemmas.

„Tai netiesiogiai gerina mąstymo įgūdžius, kuriuos pasitelkiame skaitydami ir rašydami, – rašo jis. – Kad gebėtume rašyti įskaitomai, turi tinkamai veikti pirštų motorika. Reikia atidžiai stebėti ir galvoti, ką ir kaip darai. Reikia praktikuotis. Neurovizualiniai tyrimai rodo, kad rašant ranka aktyvuojamos tos smegenų dalys, kurios spausdinant klaviatūra neveikia.“

Kitais mokslinio lygmens tyrimais nustatyta, kad rašant ranka stimuliuojama regėjimo funkcija ir lavinama atmintis.

2012 m. žurnale „Trends in Neuroscience and Education“ paskelbtame straipsnyje autorės Karin James ir Laura Engelhardt teigia, kad rašymas ranka gali būti viena veiksmingiausių priemonių vaikams mokantis įsiminti abėcėlę.

Rašymas balsu

E. Hosie atkreipia dėmesį, kad jau esama tokių technologijų, kurios gali pakeisti net ir spausdintą žodį. Tai, pavyzdžiui, įvairios balso atpažinimo programos – „Apple Siri“, „Amazon Alexa“, „Microsoft Cortana“.

Pasak autoriaus, prieš šimtmetį toks tekstų rašytojas kaip jis būtų naudojęsis plunksnakočiu ir popieriaus lapu, o netrukus savo tekstus jis galbūt paprasčiausiai diktuos. Praėjusiais metais „Google Docs“ pristatė naujas teksto įvedimo balsu programos funkcijas: nuo šiol galima ne tik diktuojamą tekstą užrašyti, bet ir balsu redaguoti jau užrašytą tekstą.

M. Harmanen nuomone, kad galėtų tinkamai naudotis balso atpažinimo programomis, žmonės turės išmokti kalbėti taip, tarsi rašytų. „Būtų įdomu pasvarstyti, kokiu mastu programos, sakomą kalbą ar diktuojamą tekstą paverčiančios rašytiniu tekstu, galėtų būti panaudojamos mokyklose, – sako ji. – Kokią naudą tai atneš, dar pamatysime.“

Vis dėlto net tie, kurie kuria balso atpažinimo programas, pripažįsta abejojantys, kad ši technologija galėtų visiškai pakeisti rašymą ranka.

„Rašytinės raidės niekur neišnyks, – įsitikinęs bendrovėje „Nuance“ dirbantis balso atpažinimo programų kūrėjas Nilsas Lenke. – Kartais žmonėms tiesiog norėsis paimti rašiklį ir popieriaus lapą ir, pasitelkiant kadaise įgytus rašymo įgūdžius, ranka užrašyti kruopščiai apgalvotą ir prasmingą mintį.“

Rašymo ranka poreikis gal ir mažėja, tačiau jokia pažanga rašto vertės nesumenkins, įsitikinęs E. Hosie. Nei telefonas, nei spausdinimo mašinėlė, nei kompiuterio klaviatūra iš mūsų kasdieninio gyvenimo rašiklio neišstūmė, o pats rašymo ranka procesas – daug kam malonus ir naują paskirtį galintis lengvai atrasti užsiėmimas. Visai gali būti, mano autorius, kad rašytiniai šriftai toliau sėkmingai gyvuos tarp dizaino, estetikos ir kitų saviraiškos formų entuziastų.