Panašu, kad Rusijos privačių karinių bendrovių veikimo mastui ir operacijų aprėpčiai Afrikoje lemta sparčiai didėti. Kartu didės ir Rusijos politinė bei ekonominė įtaka, įsitikinęs Europos užsienio santykių tarybos analitikas Sergejus Suchankinas – jo straipsnis skelbiamas šios organizacijos svetainėje ecfr.eu.

Trijų Rusijos žurnalistų nužudymas, 2018 m. liepą įvykdytas Centrinės Afrikos Respublikoje, vėl verčia svarstyti, ką gi Rusija veikia Afrikoje. Kadangi minėti trys reporteriai tyrė Rusijos privačių karinių bendrovių veiklą, daugelis nė nesuabejojo – juos nužudyti užsakė Rusijos valdžia, siekianti plėsti savo įtaką šiame žemyne.

Paaiškinimas pakankamai logiškas: išteklių turtingame, bet politiškai nestabiliame Centrinės Afrikos regione metų metus aktyviai nesireiškęs Kremlius, tikėdamasis vėl čia įsitvirtinti, kliaujasi privačiomis karinėmis bendrovėmis – ekonomiškai efektyvia ir veiksminga hibridinės konfrontacijos priemone.

Šiuo metu Rusija stiprina ekonominius ir politinius ryšius su Afrika. Rusijos prekybos su Afrikos šalimis vertė 2016 m., palyginti su 2015-aisiais, pakilo nuo 3,4 iki 14,5 mlrd. dolerių. Negana to, Kremlius aktyviai bendradarbiauja su Afrikos diktatoriais, kuriems Vakarai taiko ekonomines ir politines sankcijas.

Antai Sudano prezidentas Omaras al-Bashiras, įtariamas karo nusikaltimais ir teroristinių grupuočių rėmimu, atvirai prašė savo kolegos Rusijoje, Vladimiro Putino, pagalbos. Rusijos privati karinė struktūra pavadinimu „Vagnerio grupė“ – aktyviausiai kariniuose veiksmuose Ukrainoje ir Sirijoje dalyvaujantis Rusijos subjektas – yra toli gražu ne vienintelė Kremliaus politiniams interesams užsienyje atstovaujanti privati karinė bendrovė. Panašu, kad artimiausiais metais tokio tipo karinių struktūrų tik daugės, kaip ir jų vykdomų operacijų.

Kremliaus strateginiai interesai Afrikoje

Šaltojo karo metais Maskva į Afriką žiūrėjo per ideologinės konfrontacijos su kapitalistiniais Vakarais prizmę, tvirtai tikėdama, kad žemyno dekolonizacija reiškė galimybę sovietų erdvę išplėsti naujomis šalimis. Tačiau sovietų noras Afriką palenkti į save buvo nesuderinamas su Vakarų siekiu išlaikyti čia savo įtaką. Šis varžymasis žemynui ilgam užtraukė negandų ir vargo. Pilietiniai karai Etiopijoje (1974–1991 m.) ir Angoloje (1975–2002 m.) pareikalavo milijonų gyvybių. Maskva, vedama didelio noro laimėti mūšį dėl Afrikos, nepagailėjo astronominių išteklių. Ir kas iš to? Ogi praktiškai nieko.

Nors Kremlius vengia pripažinti privačias karines bendroves egzistuojant, akivaizdu, kad tokios bendrovės yra pagrindinė Rusijos užsienio politikos įgyvendinimo priemonė, rašo S. Suchankinas.

Sovietų Sąjungos griūtis 1991 m. privertė Kremlių Afriką kuriam laikui pamiršti. Grįžo jis čia tik 2005 m., sulig didžiuoju Rusijos investicijų į Afriką pakilimu. Vis dėlto šįkart Kremliaus strategija neturėjo ideologinio komponento: pagrindinis motyvas tebuvo noras pasipelnyti. Per pastaruosius trejus metus Maskva ėmėsi Afrikoje veikti kur kas intensyviau – proceso kulminacija tapo šiųmetis Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo turas per Angolą, Namibiją, Mozambiką, Zimbabvę ir Etiopiją.

Nepaisant optimistiškos iš Rusijos sklindančios retorikos, realios šios šalies ekonominės perspektyvos Afrikoje – labai menkos, mano analitikas. Tačiau, pasak jo, ji čia turi kitų pranašumų.

Pirma, Maskva nejaučia jokio diskomforto bendradarbiaudama su šalimis, anaiptol nepasižyminčiomis pagarba žmogaus teisėms, – CAR, Sudanu, Kongo Demokratine Respublika ir Burundžiu.

Antra, Rusija geba nepriekaištingai išnaudoti istorines skriaudas ir kurstyti antivakarietišką nusiteikimą – tai puikiai iliustruoja Angolos, Etiopijos ir Mozambiko pavyzdžiai.

Trečia, iš Rusijos galima nusipirkti santykinai nebrangių ginklų ir kitos karinės įrangos. Ir pagaliau Rusija noriai teikia Afrikos šalių vyriausybėms ekonomiškai efektyvias konsultacinio pobūdžio ir apsaugos paslaugas, žinoma, per privačias karines bendroves.

Rusijos privačių karinių bendrovių vaidmuo

2012 m. Rusijos prezidentas V. Putinas viešai pareiškė remiantis privačių samdinių kariuomenės dalinių steigimą, tačiau oficialiai Rusijoje tokie daliniai vis dar neteisėti. Nors Kremlius atsisako pripažinti tokius paslaugų teikėjus egzistuojant, jie jau seniai yra pagrindinė Rusijos užsienio politikos įgyvendinimo priemonė.

Įvykiai Ukrainoje ir Sirijos pilietiniame kare tai aiškiai įrodo. Samdydama nereguliarias ginkluotas grupes, Maskva sėkmingai naudojasi tuo, kas vadinama įtikinamu neigimu: gebėjimu vienu metu ir dalyvauti, ir nedalyvauti konflikte, taip išvengiant viešos atsakomybės už aukas. Taiklus to pavyzdys – Kremliaus reakcija į vieno iš „Vagnerio grupės“ dalinių sunaikinimą 2018 m. pradžioje Sirijoje.

Pasinaudojusios Ukraina kaip bandomuoju poligonu, Rusijos privačios karinės bendrovės įniko veikti Sirijoje, kurioje, priešingai negu jų vakarietiški atitikmenys, vykdė nusikalstamo pobūdžio karines operacijas. Maskvai šios bendrovės tapo nepakeičiamos konflikto zonose taikant asimetrinę strategiją, kuri, be kita ko, yra Rusijos valstybinio lygmens prievartos sistemos dalis, paremta karinės konfrontacijos kurstymu siekiant ekonominių tikslų (tereikia prisiminti, kaip Rusija užgrobė naftos bei dujų išteklius ir infrastruktūrą).

Rusijos saugumo eksportas

Rusijos privačios karinės bendrovės kol kas buvo pastebėtos veikiančios trijose Afrikos šalyse. Nepaisant – o galbūt dėl – Omaro al-Bashiro reputacijos blogąja prasme, Maskva būtent jo vyriausybę pasirinko viena iš pagrindinių savo afrikietiškųjų sąjungininkių.

Diktatorius jau kelis kartus lankėsi Rusijoje, kritikuodamas Jungtines Valstijas ir ragindamas Maskvą „išgelbėti Afriką, kaip išgelbėjo Siriją“. Patikimi Rusijos šaltiniai yra atskleidę informacijos apie Rusijos privačių karinių bendrovių, konkrečiai – „Vagnerio grupės“, narių veiklą Sudane. Panašių dalykų apie tokių grupių veiksmus Ukrainoje yra paviešinęs Igoris „Strelkovas“ Girkinas.

Be to, kad turi gausių gamtos išteklių (ypač – naftos atsargų) ir yra tinkama erdvė infrastruktūros investicijoms, Sudanas turi geografinį pranašumą: išsidėsčiusi Šiaurės Afrikos ir Užsachario Afrikos sankirtoje, ši šalis gali užtikrinti strategiškai svarbų priėjimą prie Somalio pusiasalio arba, kitaip, Afrikos rago.

Taigi bendradarbiaudama su Sudanu Rusija neblogai išloštų; maža to, ji galėtų ne tik naudotis Sudano uostais, bet galbūt net pasistatyti nuosavą karinę jūrų bazę Raudonosios jūros pakrantėje.

Na, o Centrinės Afrikos prezidentas Faustinas-Archange`as Touadera pagaliau patvirtino, kad, kaip jau ilgokai sklinda gandas, Rusijos kariniai instruktoriai jo šalyje vykdo saugumo užtikrinimo ir mokymų misiją.

Ši nusikalstamų gaujų ir sukarintų grupuočių siaubiama šalis yra nepaprastai turtinga aukso, deimantų ir urano išteklių. Būdama politiškai nestabili, tarptautiniu požiūriu uždara ir negebėdama turimų išteklių išgauti savomis jėgomis, Centrinės Afrikos Respublika tampa tobula vieta veikti Rusijai.

Rusijos privati karinė bendrovė „Patriot“, palaikanti glaudžius ryšius Federaline saugumo tarnyba, Užsienio reikalų ministerija ir Rusijos oro ir kosmoso pajėgomis, Centrinės Afrikos Respublikoje (ir aplink) vykdo įvairias žemo moralinio lygio misijas, tarp kurių ir, kaip manoma, trijų Rusijos žurnalistų nužudymas.

Burundis iš kitų Afrikos valstybių išsiskiria tuo, kad jame taikomas šiek tiek kitoniškas Rusijos privačių karinių bendrovių veikimo modelis, kuris ateityje galbūt galėtų būti perkeltas ir į kitas šalis ar regionus.

Rusijos naujienų kanalo „Dožd“ tvirtinimu, šalyje veikia dvi Rusijos privačios karinės bendrovės – „Vagnerio grupė“ ir „Patriot“. Kad Burundyje esama „Patriot“ pajėgų, patvirtino ir Rusijos atsargos generolas pulkininkas Leonidas Ivaškovas, šiuo metu einantis Geopolitinių problemų akademijos prezidento pareigas. Kiek žinoma, šios dvi karinės bendrovės Burundyje atlieka skirtingus vaidmenis: „Vagnerio grupė“ daugiausia vykdo karines užduotis, o „Patriot“ (kuri yra ir geriau apmokama, ir geriau aprūpinta) teikia svarbių asmenų ir infrastruktūros objektų apsaugos paslaugas.

Galimybė Rusijai

Kadaise dominavusi afrikiečių privati karinė bendrovė „Executive Outcomes“ jau seniai nebeveikia, o daugelis čia vykdytų taikos palaikymo misijų, kaip paaiškėjo, nedavė praktiškai jokios naudos.

Todėl Centrinės Afrikos regiono šalių vyriausybės linkusios vis daugiau galių suteikti naujai buriamoms karinių samdinių grupėms. Tokios grupės, rašinio autoriaus įsitikinimu, yra itin paranki priemonė didžiosioms galioms kovojant dėl įtakos regione.

Rusijai tai – galimybė. O vietos diktatoriams, panašu, Rusijos taikomi metodai – apsauga ir kariniai mokymai mainais į teisę į išteklius ir (arba) infrastruktūros plėtros sutartis – visiškai tinka.

Įvertinus visus šiuos veiksnius, pasak S. Suchankino, peršasi prielaida, kad Rusijos privačių karinių bendrovių skaičiui ir operacijų aprėpčiai Afrikoje lemta sparčiai didėti.