Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vakaruose kilo pacifistinis nusiteikimas ir vienintelis politikas, siuntęs ginklus Baltųjų armijai, buvo Winstonas Churchillis, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Algirdas Jakubčionis. „To meto Vakarų Europos laikraščiai rašė, kad bolševizmas žlugs po dviejų savaičių, vėliau – kad po mėnesio, dar vėliau – po trijų mėnesių. Deja, jų pranašystės neišsipildė. Prasčiausiai vertinant iš demokratinių, vakarietiškų partinių pozicijų, partija negali būti valdžioje, jeigu tą valdžią užgrobė jėga“, – pastebi istorikas.

– Sukanka 100 metų nuo Spalio revoliucijos 1917 m. lapkričio 7 d. (pagal senąjį kalendorių spalio 25 d.) Lenino vadovaujami bolševikai tuometiniame Petrograde nuvertė laikinąją vyriausybę ir užėmė Žiemos rūmus. Po 1917 m. vasarį įvykusios revoliucijos prasidėjo pilietinis karas, trukęs iki 1922 m., kai, laimėjus bolševikams, įkurta tai, kas turėjo tapti pirmąją komunistine valstybe pasaulyje – tai Sovietų Sąjunga. Kokios jėgos Rusijoje įvykdė perversmą ir kas buvo organizatoriai?

– Pirmoji jėga – Rusijos Bolševikų partija, vadovaujama Lenino. Reikėtų išskirti kelis dalykus, kodėl ši partija galėjo padaryti ginkluotą perversmą ir ateiti į valdžią. Tai – ekonominiai sunkumai, klostęsi Pirmojo pasaulinio karo metais, nusivylimas tiek caru, tiek laikinąja vyriausybe, nes nebuvo išspręstos elementariausios aprūpinimo maistu aprūpinimo problemos.

Galų gale – bolševikų agitacija ir turimi pinigai. Bolševikai iškėlė labai veiksmingą lozungą „taika“. O Leninas ir Bolševikų partija buvo finansuojama iš Vokietijos resursų. Iš esmės Vokietijos pinigai leido ruošti Petrograde masines demonstracijas, mitingus ir silpninti laikinosios vyriausybės galią bei nulemti jos likimą.

Dar vienas dalykas, kurį reikėtų akcentuoti, – Leninas organizavo visą perversmą, o jį įvykdė Trockis. Būtent jis buvo varomoji perversmo jėga.

– Kiek šiame perversme buvo Pirmojo pasaulinio karo įtakos? Kiek tai lėmė vidaus, socialinės, ekonominės, politinės sąlygos? Kiek buvo Europoje vykstančių procesų įtakos?

– Europa paprasčiausiai netikėjo, kad Rusija gali išeiti iš karo. Ir kai laikinoji vyriausybė balandžio mėnesį 1917 m. patvirtino, kad karas bus tęsiamas, bolševikai pasigavo tai kaip vieną iš pačių didžiausių savo agitacinių ginklų. 1919 m. (t. y. jau bolševikai buvo valdžioje bent porą metų) paskutinis pasiuntinys, išvykęs iš sovietinės Rusijos, buvo Šveicarijos pasiuntinys. Vadinasi, buvo tikima, kad jie ilgai valdžioje neišsilaikys.

Beje, to meto Vakarų Europos laikraščiai rašė, kad bolševizmas žlugs po dviejų savaičių, vėliau rašė, kad po mėnesio, dar vėliau – po trijų mėnesių. Deja, jų pranašystės neišsipildė. Prasčiausiai vertinant iš demokratinių, vakarietiškų partinių pozicijų, partija negali būti valdžioje, jeigu tą valdžią užgrobė jėga.

– Sakėte, kad Vakaruose nebuvo tikima, jog jėga valdžią užgrobusi Bolševikų partija gali išsilaikyti ilgiau negu dvejus metus. Tačiau kodėl Vakarai, matydami, kad prasideda pilietinis karas, silpnai reagavo remdami visai gerai organizuotas carinės Rusijos armijos formuotes?

– Carinės Rusijos armija iš esmės buvo bolševikų „suirdinta“. Bolševikai per 1917 m. joje vedė tokią propagandą, kad kariuomenė darėsi nepajėgi kovoti. Pavyzdžiui, kai bolševikai 1918 m. paskelbė, kad kurs Raudonąją armiją, tai buvo viena iš priežasčių, kad senoji armija buvo nekovinė jėga.

Į baltąjį judėjimą karininkija įsijungė tik 1918 m. pavasarį. Vadinasi, bolševikai turėjo bent jau pusę metų įsitvirtinti valdžioje. Priežastis gana paprasta – ėmusi nekęsti politikos Rusijos karininkija pasakė maždaug taip: „Patys mus įstūmėte į šią situaciją, tai dabar patys gavote tai, ko norėjote, o mes, karininkai nesikišime.“ Kai jie nusprendė įsikišti, buvo vėloka.

Dėl Vakarų paramos. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vakaruose kilo pacifistinis nusiteikimas: kam dar siųsti savo karius, o ir kariai nenorėjo vykti į kažkokią Rusiją, kovoti nežinia už ką ir dėl ko. Vienintelis politikas, siuntęs ginklus Denikino Baltųjų armijai, buvo Winstonas Churchillis, bet vien jo paramos buvo maža. Prancūzai buvo nusiuntę į Odesą kelis savo karinio jūrų laivyno laivus, bet išvedė juos, nes kilo nepasitenkinimas – ką mes čia veikiame. Taigi po Pirmojo pasaulinio karo Vakarai negalėjo sustabdyti Rusijos.

Beje, todėl mes labai ir vertiname vadinamąjį stebuklą prie Vyslos, kai 1920 m. buvo sustabdyta Raudonoji armija, besiveržianti į Lenkiją, nes kitas armijos tikslas buvo paimti Berlyną ir žygiuoti iki Paryžiaus. Kodėl stebuklas? Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusi Vokietija bejėgė, Prancūzijoje pacifistinės nuotaikos, todėl nebūtų buvę kam stabdyti Raudonosios armijos žygio į Vakarus.

– Praėjo 100 metų po Spalio revoliucijos, bolševikų perversmo Rusijoje. Kokios istorinės pamokos, jūsų manymu, yra akivaizdžios? Ko vis dėlto dar visuomenės, ypač Vakarų, ir pati Rusija yra nesupratusios?

– Manyčiau, kad Rusijos visuomenė jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungai, nes jų savimonėje Sovietų Sąjunga išliko kaip didelė, stipri valstybė, kurios bijojo Vakarai. Kitas dalykas – Rusijoje, Sovietų Sąjungoje visą laiką buvo tvirtos jėgos – diktatūros – šalininkai.

Per Rusijos istoriją susiformavo požiūris, kad geri carai, geri valdovai buvo žiaurūs, griežti diktatoriai. Jei silpnas, tai niekam tikęs. Tarkim, XIX a. Aleksandras II, panaikinęs baudžiavą, buvo nužudytas per teroro aktą. Silpnas, todėl nužudytas.

Česlovas Burba