Kai per 2016 m. vykusį sinodą 77 proc. liuteronų dvasininkų ir parapijų atstovų pritarė, kad įšventinimo į kunigus gali siekti tik „Dievo pašauktas ir teologinį išsilavinimą įgijęs vyriškos lyties kandidatas“, pasigirdo triumfo šūksniai. Taip LRT RADIJUI sako Išeivijos latvių evangelikų liuteronų bažnyčios arkivyskupė Lauma Zuševica. Nors, jos teigimu, taip sumenkintas Dievo pašaukimas, tačiau arkivyskupas Janis Vanagas tikina, kad įšventinimas nėra lygių teisių ar žmogaus teisių klausimas, o moterys, kurios teigia turinčios Dievo pašaukimą, klysta.

Lietuvos ir Latvijos evangelikai liuteronai moterims būti kunigėmis neleidžia

Dauguma pasaulio evangelikų liuteronų bažnyčių šventina moteris, kai kurioms jų moterys ir vadovauja, kaip Švedijoje, kur dviejų vaikų mama, 62 metų Antje Jackelen yra liuteronų arkivyskupė.

O štai Lietuvos ir Latvijos evangelikai liuteronai moterims būti kunigėmis neleidžia. Kol lietuviai nėra oficialiai to uždraudę, Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčia, didžiausia religinė organizacija šalyje, nutarė, kad įšventinimo į kunigus gali siekti tik „Dievo pašauktas ir teologinį išsilavinimą įgijęs vyriškos lyties kandidatas“.

Prieš tai Latvijoje moterys liuteronės būdavo įšventinamos, tai daryta jau nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio. Todėl šis atvejis – unikalus pasaulyje.

Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčia buvo įkurta tarpukariu, 1922 m., praėjus keletui metų po to, kai Latvija paskelbė nepriklausomybę. Tuomet liuteronams save priskyrė daugiau nei pusė gyventojų. Šiandien ši bendruomenė perpus mažesnė. Ją į dvi dalis padalijo Antrasis pasaulinis karas. Į Vokietiją, JAV ir kitas šalis pasitraukę bažnyčios nariai ir jos dvasininkai – tarp jų ir arkivyskupas –  įkūrė Išeivijos latvių evangelikų liuteronų bažnyčią (ULELB).

Po to laiko šios dvi bažnyčios taip niekada ir nesusijungė. „Mes visi vylėmės, kad vieną dieną galėsime susivienyti, padarysime tai, ką padarė estai ir lietuviai. Manau, kad didžia dalimi moterų įšventinimas buvo tas skirtumas, kuris niekada neleido to padaryti“, – pasakoja ULELB arkivyskupė Lauma Zuševica.

Ji gimė JAV ir yra Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Latvijos dukra. 1978 m. L. Zuševica buvo įšventinta Klivlando latvių evangelikų liuteronų kunige, 2014 m. šioje bažnyčioje ji išrinkta aukščiausia vadove, arkivyskupe – pirmąja moterimi latvių liuteronų istorijoje.

„Mano atveju mažai kas tam prieštaravo. Buvo visai kitaip, palyginti su tuo, ką moterys patyrė Latvijoje ir kitur, kur vyksta kovos tam, kad įrodytum savo vertę ir tai, kad tavo pašaukimas pagrįstas“, – teigia Klivlande užaugusi ir Milvokyje 30 metų kunigaujanti L. Zuševica.

Latvijoje ji lankosi kasmet. Čia lanko gimines ir dirba, nes Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčia (LELB), pakeitus bažnyčios įstatus dėl moterų įšventinimo, galutinai prarado viltį susivienyti ir čia įkūrė ULELB padalinį.

Kol Rygoje visi liuteronų bažnyčių pastatai priklauso arkivyskupo Janio Vanago vadovaujamai Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčiai, ULELB parapijos glaudžiasi kitų protestantiškų denominacijų pastatuose, pavyzdžiui, metodistų ir anglikonų bažnyčiose.

Latvijoje šiuo metu veikia net trys evangelikų liuteronų bažnyčios – LELB, ULELB ir Latvijoje gyvenančių vokiečių evangelikų liuteronų.

L. Zuševica (E. Erkmanis nuotr.)

Prieš tai įšventino ir Latvijoje

Latvijoje, kaip ir užsienyje, moterys pradėtos įšventinti dvasininkėmis dar 8-ajame dešimtmetyje. 1975 m. arkivyskupas Janis Matulis į kunigų padėjėjas įšventino tris moteris. Kitąmet joms suteikė kunigių pareigas.

Tačiau 1993 m. LELB arkivyskupu išrinktas kunigas Janis Vanagas – buvęs chemijos mokytojas, išmestas iš mokyklos už savo religingumą – pasakė, kad tai buvo didelė klaida. Oficialiai moterų įšventinimas į kuniges uždraustas nebuvo, bet, kadangi Latvijos liuteronų bažnyčioje tik arkivyskupas gali įšventinti į dvasininkus, nuo tada daugiau moterų nebuvo įšventinta.

Dešimt moterų, kurios iki tol jau buvo įšventintos kunigėmis arba kunigių padėjėjomis, liko dirbti. O kandidatės, po 1993 m. baigusios teologijos mokslus ir norėjusios tarnauti kunigėmis, čia nerado sau vietos ir turėjo išvykti iš Latvijos į ULELB parapijas užsienyje.

ULELB kunigėmis yra įšventinusi keliolika moterų iš Latvijos. Didžioji dauguma liko dirbti užsienyje. Tik viena – 2014 m. įšventinta kunigė Ieva Purina sugrįžo dirbti į Latviją ir čia įkūrė atskirą nuo LELB tikinčiųjų susivienijimą.

AFP/Scanpix nuotr.

Įšventinimas nėra lygių teisių, žmogaus teisių ar koks kitoks klausimas?

2016 m. vasarą vykusį LELB bažnytinį susirinkimą Sinodą, kuriame liuteronų dvasininkai ir parapijų atstovai priėmė naujus bažnyčios įstatus, L. Zuševica prisimena su ašaromis. 77 proc. Rygos katedroje vykusio susirinkimo dalyvių pritarė, kad įšventinimo į kunigus gali siekti tik „Dievo pašauktas ir teologinį išsilavinimą įgijęs vyriškos lyties kandidatas“.

L. Zuševica pasakoja, kad, paskelbus rezultatus, pasigirdo triumfo šūksniai. Juos girdėjo ir kunigėmis tebedirbančios moterys bei Dievo žodžio skelbėjos – bažnyčios tarnautojos, kurios gali laikyti pamaldas, bet neturi teisės teikti kai kurių sakramentų.

„Po balsavimo nuėjau ir pasakiau, apie ką jie neužsiminė diskusijose (per jas man neleido kalbėti), kad jie sumenkino Dievo pašaukimą, kurį moterys jautė ir kurį įrodė per savo tarnystę. Išeidama pajutau norą kuo greičiau iš ten dingti, laikiau galvą aukštai, nors norėjosi verkti. Manau, ore tvyrojo jausmas, kad tai labai skausmingas, labai istorinis ir atsilikęs sprendimas“, – prisimena L. Zuševica.

LELB arkivyskupo J. Vanago teigimu, įšventinimas nėra lygių teisių, žmogaus teisių ar koks kitoks klausimas. Jo teigimu, tai sritis, kur svarbiausias dalykas yra Dievo pašaukimas, o moterys, kurios teigia jį turinčios, klysta.

„Mes tikime, kad asmeninis pašaukimas negali prieštarauti bendriems principams Biblijoje, nes pašaukimą žmogui suteikia Šventoji Dvasia, kuri yra tikroji Biblijos autorė. Šventoji Dvasia neprieštarauja sau pačiam ar sau pačiai. Negali būti taip, kad, viena vertus, Šventoji Dvasia Biblijoje sako, kad moterys neturėtų bažnyčioje mokyti, kita vertus, ji ar jis suteikia moteriai pašaukimą būti kunige. To tiesiog negali būti“, – sako J. Vanagas.

Biblijos negalima interpretuoti kaip istorinės knygos

Šventajame Rašte yra bent kelios vietos, kuriose moterims uždrausta bažnyčioje mokyti. Viena žymiausių – ištrauka iš pirmojo Pauliaus laiško Timotiejui: „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui – ji tesilaiko tyliai.“  Tačiau moterų įšventinimą palaikantys liuteronų teologai aiškina, kad ši eilutė nėra universalus draudimas moterims pamokslauti, kad šis pasakymas turi platesnį kontekstą ir nurodo ne į moteris apskritai, o pirmojo amžiaus pagonių šventikes, prieš kurias krikščionys kovojo.

LELB arkivyskupas sako, kad Biblija yra Dievo žodis, ir jis niekada neleido sau interpretuoti Biblijos, kaip istorijos knygos. To tikėjimo nepakeitė nuo sovietmečio laikų, kai už religingumą buvo nubaustas: atleistas iš mokytojo darbo ir ilgą laiką dirbo pavienius darbus, kaip langų plovėjo stotyje.

Jis primena, kad, kai ėmė studijuoti liberalios teologijos ir kritikos tekstus iš Vokietijos, buvo priblokštas.

„Ten nebuvo nieko apie įkvėpimą iš Dievo, kad tai Dievo žodis ir tiesa, kas ten parašyta, o kad kažkas panašaus į istorijos knygą. Tai perskaitęs pajutau, kad pagrindas slysta iš po kojų, nes paskui, kai atsisukau į bažnyčią, praradau mokytojo darbą, namus, didžia dalimi, iš savo vaikų atėmiau ateitį ir štai randu, kad visa tai netikra. Galbūt laisvos ir turtingos visuomenės žmonės tokią interpretaciją gali sau leisti. Man Biblija yra Dievo žodis. Ir žinoma, jis turi būti interpretuotas, bet aš nesu laisvas interpretuoti, kaip noriu“, – įsitikinęs J. Vanagas.

Susivienyti trukdo moterų įšventinimo klausimas

LELB arkivyskupo teigimu, nesutarimai su išeivių įkurta evangelikų liuteronų bažnyčia, kuriai vadovauja L. Zuševica, labiausiai kyla ne dėl moterų įšventinimo, bet dėl to, kad pastaroji bažnyčia bando parodyti jo valdomą instituciją, kaip sovietinę bažnyčią. Jo teigimu, šios dvi bažnyčios vis labiau tolsta viena nuo kitos: „Teologiškai, manau, šios dvi dalys dreifuoja tolyn viena nuo kitos,  ne tik Latvijoje, bet visur. Skirtumai vis didėja ir didėja. Todėl manau, kad daugeliu klausimų panašesni į katalikų ar ortodoksų bažnyčią nei į kitus liuteronus.

Sakyčiau, dabar skirtumai eina ne kartu su skirtimi tarp denominacijų, bet kiaurai per jas. Tarp senos religijos ir naujo tikėjimo, kurį tiesą sakant, kartais net sunku atpažinti kaip apaštališką krikščionybę. Tai matome daugelyje denominacijų, daugelyje žemynų.“

J. Vanagas teigia, kad liberalios bažnyčios praranda tikinčiuosius tūkstančiais. Tuo metu Afrikoje liuteronų bendruomenė auga, ir dauguma šių bažnyčių yra konservatyvios – neleidžia moterims būti kunigėmis, nelaimina tos pačios lyties santuokų. Atrodo, kad pastarasis faktas kelia didžiausią nerimą arkivyskupui ir kitiems balsavusiems prieš moterų įšventinimą į kuniges.

„Tai nėra mano argumentas. Bet taip vyksta. Liuteronų bažnyčios, kurios pradėjo laiminti tos pačios lyties asmenų santuokas, prieš tai leido moteris įšventinti į kuniges. Ir tarp šių dviejų dalykų yra aiškus ryšys, nes jie paremti tokiu pat požiūriu į Bibliją. Teologinis metodas, naudojamas šioms praktikoms apginti, visiškai tas pats“, – teigia arkivyskupas.

Tiesa, tai nutiko ne visose liuteronų bažnyčiose. Pavyzdžiui, Latvijos kaimynės Estijos evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri leidžia moteris įšventinti į kuniges jau nuo 7-ojo dešimtmečio, tos pačios lyties porų santuokų nėra palaiminusi.

Laikyti mišias leidžia

Nors LELB nebeleidžia moterims būti kunigėmis, Dievo žodžio skelbėjomis – tarnautojomis, kurios pavaduoja kunigus ir laiko mišias, bet negali teikti kai kurių sakramentų, – jos vis dar gali tapti. Šiuo metu J. Vanago vadovaujamoje LELB yra 12 Dievo žodžio skelbėjų.

Viena jų – moterų kalėjimo kapelionė ir poetė Ruditė Losanė. „Bažnyčia man davė pačias aukščiausias pareigas, kurias kaip moteris galiu užimti, Dievo žodžio skelbėjos. Labai įdomu, kad kai einu į bažnyčią tarnauti, visi ten vadina mane „kunige“. Sakau, kad aš ne kunigė, bet jie vis tiek šaukia mane „kunige“.  Kartais juokauju – aš kunigė de facto, ne de jure“, – pasakoja R. Losanė.

Carl Fredrickson/Unsplash nuotr.

Pasak jos, pagrindinis skirtumas tarp kunigų ir Dievo žodžio skelbėjų – socialinės garantijos ir užmokestis: „Pagrindinis mano uždarbis yra kalėjimo kapelionės alga, nors ir nedidelė. Kai tarnauju bažnyčioje, man apmoka už pamaldų laikymą ir kelią, benziną. Tai labai maži pinigai. Kai esi kunigas, gauni užmokestį ir socialines garantijas, tau užtikrinta pensija.“

R. Losanė taip pat vadovauja Moterų liuteronių teologių asociacijai, kuri sukūrė informacinę interneto svetainę ir leidžia knygas apie moterų kunigystę bei krikščionišką veiklą praeityje ir šiandien. Pasak jos, religinės žmonių požiūrį į moteris kuniges gali pakeisti tik švietimas.

R. Losane sako, kad LELB sprendimas pakenkė bažnyčiai: „Mūsų draugijoje yra 40 moterų. 20 moterų teologių emigravo į užsienį. Iš jų trys dirba teologijos mokslų daktarėmis, o kita dalis kunigauja Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV. Manau, mūsų bažnyčia prarado labai protingas moteris, kurios buvo pašauktos tarnauti. Latvijoje taip pat yra moterų, kurios galėjo būti labai geromis kunigėmis. Bažnyčia tai prarado.“