„Rusų karys, pamatęs mano lie­tuvišką pasą, kate­go­riškai pareiškė: nė nesitikėk, kad praleisim, gal tu esi vie­na iš „Lietuvos snai­perių moterų ir nori vykti šni­pinė­­ti“, – taip bandymą patekti į gim­tąją Lugansko sritį pri­simena La­risa Želvienė.

59-erių moteris rusų kariams rodė dokumentus, jog gimė ir užaugo Vozne­senivkos miestelyje Lugansko srityje, ir vyksta ten norėdama parsigabenti sunkiai sergantį brolį, tačiau šie jos maldavimams liko kurti.

„Jie yra aklai įtikėję Kremliaus propagandiniu melu apie „lietuves snaiperes“, esą prieš rusus kovojusias Čečėnijoje ir dabar suvažiavusias į Ukrainą“, – teigė moteris.

L. Želvienė okupantų kariams nesakė, kad jos penkeriais metais jaunesnis brolis Igoris Sierpinas neįgalus tapo po to, kai jį laiptinėje sumušė chuliganai, šaukdami „Šlovė Rusijai“. Sumušė greičiausiai už tai, kad Igoris, buvęs sovietinės armijos, o vėliau Ukrainos kariškis lakūnas, pensininkas, atsisakė keistis pasą į rusišką.

„Brolis, prieš tapdamas Uk­rai­nos kariūnu, daug metų buvo SSSR kariškis, dalyvavo karo misijose Če­čė­nijoje ir Gru­zijoje, tad manė, jog rusai nieko blogo jam daryti negali. Bet neįvertino, kad dabar Maskva vykdo antiukrainietišką propagandą ir į jį taip pat imta žiūrėti kaip į priešą“, – sa­kė Larisa. 

Patekti į Rusijos kontroliuojamą Ukrainos teritoriją moteris bandė per Vasiljevkos karinį pos­tą Zaporižės srityje. Ji taip skubėjo pas brolį, jog Uk­rainos karių Iziume ir Ču­gu­jeve prašė leisti jai eiti pėsčiai ar keliauti autostopu per taip vadinamą pilkąją zoną, tačiau leidimo negavo.

Pilkąja zona vadinama teritorija tarp dviejų kariaujančių pusių, kurioje vyksta žvalgybinės operacijos, ji gali būti užminuota. Ukrainiečių kariai pasakė, kad okupantai ją įtars šnipinėjimu ir nušaus, o tada broliui tikrai niekas nebepadės.

Igorį už didelį užmokestį iki Uk­rai­nos kontroliuojamos teritorijos atvežė vienas nelegalus taksistas, o toliau iki Ky­jivo jį gabeno savanoriai gelbėtojai.

„Nujaučiau, kad Igoriui kas nors panašaus gali nutikti, nes prieš kelis mėnesius kažkas ak­meniu išdaužė jo buto langą, aš buvau susidorojimų 2014 m. liu­dininkė. Tačiau brolis neklausė ma­no būgštavimų ir sakė, jog iš gimtojo miesto nesitrauks“, – pasakojo La­risa.

Moteris brolį ir mamą į Vo­kietiją norėjo išsivežti dar 2014-aisiais, tačiau abu atsisakė, pareikšdami, jog netiki, kad rusai gali ką nors blo­go padaryti. 2016 m. Igo­ris buvo nuvykęs pas seserį į Vo­kietiją, bet jam ten nepatiko ir po mėnesio grįžo atgal, pareiškęs, kad gimtųjų namų neapleis.  

Su L. Želviene ir jos broliu susipažinau vienuose Kyjivo svečių namuose, kai moteris poilsio kambaryje pusryčiaujant netikėtai su manimi pasisveikino lietuviškai.

„Išgirdau, jog telefone klausotės lietu­viškų žinių, tad nusprendžiau pasilabinti“, – sakė Larisa.

Į šią moterį, už parankės vedžiojančią vos paeinantį ir sunkiai žodžius renkantį vyriškį, buvau atkreipęs dėmesį dar vakare ir pamaniau, jog jie sutuoktiniai. Paaiškėjo, kad L. Želvienė še­šiolika metų gyveno Klaipėdoje, kur buvo sukūrusi šeimą ir augino sūnų. Su vyru Ričardu Želviu, gimusiu Dar­bė­nuose, bet paauglystę praleidusiu Pli­­kių kaimelyje netoli Klaipėdos, moteris susipažino mokydamasi technikume So­vetske, Kaliningrado srityje. Ten mergina išvyko siekdama pabėgti nuo mamos globos ir no­rėdama pamatyti jūrą.

Po mokslų Larisa grįžo į gimtąjį Čer­vono­par­ti­zansko miestelį, kurio pavadinimas išvertus iš rusų kalbos reiškia „Rau­donųjų partizanų“. Iki tol gyvenvietė vadinosi Voz­ne­se­nivka, o naujas komunistinis pavadinimas buvo suteiktas 1956 m., mat kiek anksčiau šalia gyven­vietės buvo rasti dideli ang­lies klodai ir čia buvo įsteigta „Raudonųjų partizanų“ kasykla.

Ukrainai atgavus nepri­klausomybę, miesteliui grąžintas istorinis Voz­ne­se­nivkos pavadinimas. Nuo 2014 m.

miestelį, kuriame gyvena 14 tūkst. gyventojų, kontroliuoja okupacinė Ru­si­jos valdžia ir jis įeina į taip vadinamos Lugansko liaudies respublikos sudėtį. 2014 m. Voznesenivkoje vyko labai in­tensyvūs mūšiai, užsidarė visos parduotuvės ir, neturėdami galimybės įsigyti maisto, iš bado mirė 64 gyventojai. Iš bado žmonės tais metais mirė ir kitose ilgų mūšių apimtose Lugansko bei Donecko gyvenvietėse, nes, priešingai nei per dabar vykstantį karą, nebuvo efektyvios pagalbos civiliams žmonėms sistemos. 

Į Klaipėdą 1984 m. Larisa atsikraustė po to, kai R. Želvys, atlikęs karinę tarnybą sovietinėje armijoje, atvyko pas ją ir pasipiršo. Santuokinis gyvenimas šiai porai nenusisekė, nes jūreiviu dirbęs vyras retai būdavo namuose ir mažai dėmesio skyrė šeimai, tad ši iširo. Prekybos uoste dirbusi Larisa pramoko lietuvių kalbos, priėmė Lietuvos pilietybę, bet prieš 20 metų išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į Vokietiją. Ten ištekėjo už emigranto ruso, su kuriuo, prasidėjus 2014 m. karui Ukrainoje, santykiai irgi pašlijo, ir pora taip pat išsiskyrė.

„Vokietijoje yra daugybė emigrantų rusų, nemaža dalis jų visiškai nenori integruotis – namuose kalba rusiškai, žiūri Maskvos televiziją, skaito rusišką spaudą ir tarsi zombiai aklai tiki Kremliaus propaganda“, – pasakojo Larisa. Tai esą ir tapo pagrindine jos su vyru skyrybų priežastimi, nes jis palaikė Maskvos 2014 m. inicijuotą sukilimą Lugansko ir Donecko regio­nuose.

„Aš visą 2014-ųjų vasarą praleidau gimtajame miestelyje, nes buvau nuvykusi slaugyti susirgusios mamos, ir savo akimis mačiau, jog tai buvo ne spontaniškas „sukilimas“, o Rusijos KGB surengtas perversmas“, – pasakojo moteris.

L. Želvienė prisimena, kad iš Rusijos atvykę žmonės kvietė visus bedarbius ir „bomžus“ jungtis prie „sukilimo“, da­lino šiems ginklus ir leido plėšti uk­-

rainietiškus bankus, įmones ir net žmo­nes, atiminėti iš jų mašinas. Iš Ru­sijos atvyko daug šarvuotos technikos ir tankų, kurių padedami „sukilėliai“ plėtė maištą.

„Mačiau daug, žinau pavardes vietinių žmonių, kurie rengė „sukilimą“ ir suiminėjo ukrainiečius. Bet tau, žurnalistui, apie tai negaliu kalbėti, kad nepakenkčiau ten likusiems giminaičiams“, – sakė L. Želvienė.

Moteris savo baimę teisino tuo, jog iš Klaipėdos į Vokietiją emigravę rusakalbiai taip pat remia Kremlių ir, skaitydami žinias iš Lietuvos, sužinotų, ką ji kalba, ir galėtų keršyti. R. Želvienė gyvena emigrantams skirtame name, kuriame daug rusakalbių, o šie esą dabar yra agresyviai nusiteikę prieš Ukrainą palaikančius asmenis.

„Mano situacija yra komplikuota: sūnaus Regimanto uošviai taip pat emig­rantai iš Rusijos, o jų bute kabo Putino portretas. Su jais ir su marčia apie politiką susitarėmė nekalbėti, bet žinau, kad jiems labai nepatinka, jog savo kam­baryje pasikabinau Ukrainos vėliavą“, – sakė Larisa.

Moteris labai nori, kad Vakarų remiama Ukraina atsikovotų Rusijos užgrobtas žemes ir ji galėtų kasmet vykti poilsiauti į gimtąjį miestelį.

„Vokietijos ir Lietuvos valdžia rusakalbių integravimui į visuomenę turėtų skirti didesnį dėmesį – nenormalu, jei jie nemoka vietinės kalbos ir nekont­roliuojamai yra maitinami  Kremliaus propaganda“, – įspėjo moteris.

Po ilgų apmąstymų Larisa visgi nesutiko, kad ją su broliu nufotografuočiau.  

Eldoradas BUTRIMAS