Šią va­sa­rą į Plun­gę Ra­sa grį­žo po 16-ikos me­tų kla­jo­nių. Bu­vo trum­pi, sa­vai­tės ar dvie­jų ap­si­lan­ky­mai per atos­to­gas, ta­čiau il­giau sa­vo gim­ti­nė­je ne­už­si­bū­da­vo. Da­bar jau du mė­ne­siai, kaip ji čia, ir kol kas bi­lie­tų į ki­tą pa­sau­lio kraš­tą ne­per­ka – ban­do su­si­vok­ti, ką gy­ve­ni­me to­liau no­ri veik­ti.

Ra­sa mo­kė­si Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je (ta­da – 3-io­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je), bai­gė de­vy­nias kla­ses, vė­liau pra­dė­jo dirb­ti ir vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą įgi­jo va­di­na­mo­joje va­ka­ri­nė­je (su­au­gu­sių­jų) mo­kyk­lo­je. Ta­da iš­vy­ko į Da­ni­ją, pas­kui, 2000-ai­siais – į Ai­ri­ją.

„Ten ne­ga­lė­jai pa­si­rink­ti. Dir­bai tai, kas bu­vo“, – ne­leng­vą pra­džią pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė. „Emig­ran­tai il­gė­jo­si na­mų, jau­tė­si įtam­pa, dep­re­si­ja. Vie­ni ten pri­tam­pa, ki­ti – ne. Aš iš Lie­tu­vos iš­vyk­ti sva­jo­jau gal nuo 12-ikos me­tų: no­rė­jau ke­liau­ti, ge­rai se­kė­si an­glų kal­ba, tad man ne­bu­vo la­bai sun­ku“, – pa­sa­ko­jo Ra­sa. Į Ai­ri­ją ji at­vy­ko su drau­gu, ža­dė­jo pa­dir­bė­ti me­tus, ta­čiau jųd­vie­jų san­ty­kiai iš­iro ir plun­giš­kė sve­čio­je ša­ly­je pa­si­li­ko.

Il­giau nei ket­ve­rius me­tus jos na­mai bu­vo Gal­way mies­tas prie šiau­rės At­lan­to van­de­ny­no. Čia ją, ge­rai dir­ban­čią mai­ti­ni­mo pa­slau­gų sfe­ro­je, ne­tru­kus pa­ste­bė­jo „McDo­nald’s“ res­to­ra­no va­do­vai. Per še­šias sa­vai­tes ji iš­mo­ko sa­vo nau­ją­jį – žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių va­dy­bi­nin­kės – dar­bą ir sėk­min­gai įsi­lie­jo į šios fir­mos res­to­ra­nų veik­lą.

Iš­ti­kus fi­nan­si­nei kri­zei, plun­giš­kė pa­li­ko dar­bą ir, ve­da­ma troš­ki­mo pa­tir­ti nau­jų iš­ban­dy­mų, iš­vy­ko į šiau­ri­nę Ai­ri­jos da­lį, Ban­gor mies­tą. Vėl vis­kas iš pra­džių – pa­pras­ti dar­bai par­duo­tu­vė­je ar res­to­ra­ne, nau­jas drau­gų ra­tas ir ga­lop – pa­sto­vus, de­šim­ties me­tų dar­bas vie­no­je kom­pa­ni­jo­je, žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių sky­riu­je. Bu­vo at­sa­kin­ga už re­kla­mą ir žmo­nių įdar­bi­ni­mą. Bū­tent čia, kai me­tams bė­gant įsi­su­ko ru­ti­na, į Ra­sos gy­ve­ni­mą at­ėjo jo­ga.

„Ju­tau, kad man kaž­ko rei­kia, kad nebesu­si­tvar­kau su min­ti­mis, ne­bė­ra har­mo­ni­jos su sa­vi­mi. Jei at­si­ke­li ry­te ir kaž­ko jau­di­nie­si, nors nė­ra nie­ko blo­go – va­di­na­si, rei­kia ieš­ko­ti nu­si­ra­mi­ni­mo. Ta bū­se­na var­gi­no, no­rė­jo­si su­si­vok­ti, ko man trūks­ta. Pa­sto­vus dar­bas ir san­ty­kiai su ap­lin­ki­niais ta­po ru­ti­na, man to ne­be­už­te­ko“, – apie dva­si­nės ra­my­bės trū­ku­mą pa­sa­ko­jo Ra­sa. Ta­da su lie­tu­ve drau­ge Gin­ta­re įni­ko į jo­gos stu­di­jas.

Kas yra jo­ga? Jei trum­pai – tai ju­de­sys, po­za, kvė­pa­vi­mas ir me­di­ta­ci­ja. Jei kiek pla­čiau – tai in­dų fi­lo­so­fi­jos mo­ky­mas, kū­no, pro­to ir kvė­pa­vi­mo są­jun­ga. Vi­sos jo­gos tech­ni­kos pa­de­da har­mo­ni­zuo­tis su gam­ta ir ve­da vi­di­nės ra­my­bės link.

Tai ne tik me­di­ta­ci­ja, bet ir fi­zi­niai tem­pi­mo, kvė­pa­vi­mo bei at­si­pa­lai­da­vi­mo pra­ti­mai, ku­rių me­tu vyks­ta sa­vo kū­no, kvė­pa­vi­mo, pro­to, in­te­lek­to, at­min­ties ir ego ty­ri­nė­ji­mas. Jo­ga su­tei­kia gy­ve­ni­mui nau­jos ko­ky­bės ir po­zi­ty­vu­mo.

Vi­so to Ra­sai ir trū­ko. „Nu­si­pir­ko­me kny­gų, par­si­siun­tė­me in­for­ma­ci­jos iš in­ter­ne­to, žiū­rė­jo­me spe­cia­lias te­le­vi­zi­jos lai­das, na­muo­se mo­kė­mės tai­syk­lin­go kvė­pa­vi­mo ir fi­zi­nių pra­ti­mų, pra­dė­jo­me kvies­ti vie­na ki­tą į sa­vo „kla­sę“. Ir – ne­pa­ti­kė­si­te, bet mums la­bai grei­tai at­si­vė­rė akys, ap­lan­kė tar­si nu­švi­ti­mas. Pa­si­ju­to­me vi­siš­kai nu­si­ra­mi­nu­sios“, – pir­muo­sius įspū­džius pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.

Kas vyks­ta, kai pa­si­ne­ri į gi­lią me­di­ta­ci­ją? „Ta­da ma­tai pla­tes­nį gy­ve­ni­mo vaiz­dą, ne­be­su­si­kon­cen­truo­ji į smul­kme­nas. At­lik­da­mas jo­gos pra­ti­mus, esi sun­kio­je, ne­pa­to­gio­je pa­dė­ty­je. Ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt se­kun­džių iš­lai­kant vie­ną po­zą, „įsi­jun­gia“ gi­lus kvė­pa­vi­mas, tre­ni­ruo­ja­ma fi­zi­nė iš­tver­mė, at­si­ran­da psi­cho­lo­gi­nis sta­bi­lu­mas, tie­siog iš­moks­ti nu­si­ra­min­ti“, – pa­sa­ko­jo Ra­sa.

Be abe­jo, iš­mok­ti tai­syk­lin­gos jo­gos nė­ra pa­pras­ta, fi­zi­niai pra­ti­mai rei­ka­lau­ja daug kan­try­bės. „Ne­ga­li sa­vęs „per­lauž­ti“ iš­kart, tu­ri nuo­lat tre­ni­ruo­tis, ban­dy­ti iš nau­jo. Aš ir pa­ti iš­gy­ve­ndavau, jei kas nors ne­pa­vyk­da­vo, bet kan­triai ėjau į prie­kį“, – sa­kė pa­šne­ko­vė. Koks yra pa­pras­čiau­sias jo­gos pra­ti­mas? Kad ir ba­lan­so po­za, kai sto­vint ant vie­nos ko­jos ki­ta su­len­kia­ma ir at­re­mia­ma ties ke­liu į ki­tą, o į vir­šų iš­ke­lia­mos ran­kos. Žiū­rė­da­mas į vie­ną taš­ką tu­ri iš­si­lai­ky­ti nors ke­le­tą se­kun­džių.

Pa­sak Ra­sos, kiek iš­bū­ti vie­no­je po­zo­je, pri­klau­so nuo pa­ties. Jei tą­dien tu­ri daug ener­gi­jos ir no­ri­si „plauk­ti“ – ga­li iš­bū­ti vos vie­ną įkvė­pi­mą ir iš­kvė­pi­mą. Jei no­ri­si ra­my­bės ir su­si­kau­pi­mo, kai jau­ti stre­są – tie­siog už­si­mer­ki ir iš­bū­ni iki pu­sės mi­nu­tės. Plun­giš­kė sa­ko mėgs­tan­ti kar­to­ti pra­ti­mus po tris kar­tus, iš­bū­ti ke­lias ar ke­lio­li­ka se­kun­džių. Pa­mo­ka trun­ka apie pus­an­tros va­lan­dos ar kiek trum­piau.

„Už­si­ka­bi­nu­si“ už jo­gos, Ra­sa nu­ta­rė baig­ti ir spe­cia­lius mo­ky­mus. In­ter­ne­te su­si­ra­do kom­pe­ten­tin­gą kom­pa­ni­ją Ame­ri­ko­je, Ma­sa­čiū­set­so vals­ti­jo­je, At­tle­bo­ro mies­te, ir ne­sku­bė­da­ma, per de­vy­nis mė­ne­sius, nuo­to­li­niu bū­du bai­gė Au­ra Wel­lness Cen­ter Hat­ha jo­gos 300 va­lan­dų truk­mės stu­di­jas.

Iš ten ji gau­da­vo už­duo­tis, la­bai daug in­for­ma­ci­jos, vi­deo me­džia­gos, be to, stu­di­ja­vo pa­pil­do­mai, tad sėk­min­gai at­si­skai­tė ir ga­vo Hat­ha jo­gos in­struk­to­rės ser­ti­fi­ka­tą.

Jau be­si­mo­ky­da­ma Ra­sa ve­dė jo­gos pa­mo­kė­les ben­dra­dar­biams – žmo­nėms, me­tų me­tus, il­gas va­lan­das sė­din­tiems biu­ruo­se. Per­trau­kė­lių me­tu vi­si ei­da­vo į sa­lę, kur Ra­sa at­si­neš­da­vo ki­li­mė­lių, ir pus­va­lan­dį me­di­tuo­da­vo, at­lik­da­vo tem­pi­mo ir at­si­pa­lai­da­vi­mo pra­ti­mus. Tai bu­vo pir­ma mo­ky­mo pa­tir­tis, ku­ri, be­je, kiek nu­ste­bi­no. „Pa­ma­čiau, ko­kie žmo­nės yra įsi­tem­pę. Kai da­ry­da­vau pe­čių pa­tai­sy­mus, ma­ty­da­vau, ko­kie vi­si su­si­kaus­tę – net at­si­gu­lę dar ku­rį lai­ką ne­ga­lė­da­vo at­si­pa­lai­duo­ti. Iš­mo­kiau ko­le­gas nu­si­ra­min­ti“, – pri­si­mi­nė Ra­sa.

Per­nai sau­sį kom­pa­ni­ja, ku­rio­je dir­bo Ra­sa, ma­ži­no eta­tus, ir plun­giš­kė bu­vo tarp tų, ku­rių pa­slau­gų ne­be­rei­kė­jo. „Se­niai gal­vo­jau pa­lik­ti šį dar­bą. Ju­tau – iš­tin­ka pro­ti­nė de­gra­da­ci­ja, po de­šim­ties me­tų jau rei­kė­jo nau­jų iš­šū­kių, bu­vo lai­kas ju­dė­ti pir­myn, bet vis ati­dė­lio­jau šį spren­di­mą, ne­si­ry­žau pa­lik­ti su­si­kur­to sau­gu­mo. O ta­da vis­kas stai­ga iš­si­spren­dė, ir fi­nan­siš­kai iš­ėji­mas man bu­vo ga­na nau­din­gas“, – pa­sa­ko­jo Ra­sa.

Nors iš­kart ga­vo pa­siū­ly­mų dirb­ti ki­tur, plun­giš­kė nu­ta­rė pail­sė­ti – ga­lė­jo sau leis­ti me­tus at­si­kvėp­ti, ke­lia­vo po Por­tu­ga­li­ją ir Ka­na­rus. Svars­tė vyk­ti į In­di­ją, kur tel­kia­si di­džiau­sia jo­gos ben­druo­me­nė, ta­čiau dėl sau­gu­mo šio su­ma­ny­mo at­si­sa­kė. Ir ta­da min­tis už­val­dė Ba­lis – vie­na In­do­ne­zi­jos sa­lų, esan­čių In­di­jos van­de­ny­ne. Dėl jo­gos cen­trų ži­no­ma sa­la, kur žmo­nės ke­liau­ja pail­sė­ti ir pa­si­sem­ti dva­si­nės stip­ry­bės, kur at­vyks­ta daug žy­mių jo­gos mo­ky­to­jų, tie­siog už­val­dė Ra­sos min­tis ir vie­ną die­ną ji ten iš­vy­ko. „No­rė­jo­si bū­ti to­je ben­druo­me­nė­je, kur jo­ga yra vie­nas svar­biau­sių gy­ve­ni­mo tiks­lų“, – pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.

Šių me­tų pa­va­sa­rį Ra­sa par­da­vė be­veik vi­sus sa­vo daik­tus, taip pat ir au­to­mo­bi­lį, at­si­svei­ki­no su bi­čiu­liais Šiau­rės Ai­ri­jo­je ir ba­lan­džio pra­džio­je iš­vy­ko į In­do­ne­zi­ją, ke­tin­da­ma vė­liau nu­kak­ti iki Aust­ra­li­jos. Lie­tu­vos jos pla­nuo­se ta­da ne­bu­vo.

„Prieš iš­vyk­da­ma bu­vau iš­siun­tu­si gal 30-imt laiš­kų į jo­gos cen­trus, pri­sis­ta­ty­da­ma, kas esu ir pra­šy­da­ma pri­im­ti į sa­vo ben­druo­me­nę. Mai­nais už pa­sto­gę siū­liau sa­vo ži­nias. Sa­va­no­riau­ti ma­ne pa­kvie­tė vie­nas jo­gos ir me­di­ta­ci­jos cen­tras Gi­li Air sa­lo­je, ku­ri yra to­liau nuo Ba­lio, ar­čiau Lom­bok sa­los. Su­si­ra­šiau tiks­lus, ko aš no­riu, ir iš­ke­lia­vau“, – sa­vo di­dži­ą­ją ke­lio­nę pri­si­mi­nė pa­šne­ko­vė.

Iš pra­džių, ba­lan­džio pra­džio­je, ke­lioms die­noms nu­vy­ko į Ba­lio sa­lą, Ubu­dą, kur yra ži­no­mas dva­si­nis cen­tras. Pa­ty­ru­si kul­tū­ri­nį šo­ką ir su­pra­tu­si, kad pa­ti sa­ve „įme­tė“ į ne­pa­žįs­ta­mą ap­lin­ką, kur nuo­lat karš­ta ir drėg­na, Ra­sa grei­tai ap­si­pra­to ir, ve­da­ma smal­su­mo, ėmė do­mė­tis ap­lin­ka. Bu­vo ir ne­lai­mių – pir­mą kar­tą va­žiuo­da­ma mo­to­ro­le­riu ap­lan­ky­ti įžy­mių­jų ry­žių lau­kų, griu­vo ir su­si­mu­šė. Ran­dai, pri­me­nan­tys tą die­ną, li­ko iki šiol. Ta­da vie­ti­niai ją pa­sta­tė ant ko­jų, ap­va­lė, ir kru­vi­no­mis al­kū­nė­mis mo­te­ris ke­lio­nę tę­sė.

„Bu­vo ba­lan­džio 15-oji, kai sė­dau į van­dens tak­si ir po dvie­jų va­lan­dų at­vy­kau į sa­vo sa­lą. Kai iš to­lo pa­si­ma­tė trys sa­los – Gi­li Tra­wan­gan, Gi­li Me­no ir Gi­li Air – su­pra­tau, ko­kia ma­žy­tė ta sa­le­lė, kur aš gy­ven­siu! Net­gi šmėkš­te­lė­jo min­tis – kaip aš čia iš­bū­siu vi­są mė­ne­sį?“ – juo­kė­si Ra­sa.

Gi­li Air sa­la, kaip pa­sa­ko­jo plun­giš­kė, – vie­nas di­de­lis kai­mas su 1 800 gy­ven­to­jų. Vi­są sa­lą ne­sku­bant ga­li­ma apei­ti per va­lan­dą. Čia nė­ra au­to­mo­bi­lių, gat­vių, dau­gu­ma vaikš­to ba­so­mis, kar­tais vi­sai die­nai dings­ta elek­tra... Tem­pe­ra­tū­ra – 31–32 laips­niai ši­lu­mos. Li­jo tik kar­tą – ta­da Ra­sa pri­si­mi­nė Lie­tu­vą. Trans­por­tas – ar­kliu­kų trau­kia­mi ve­ži­mai ar dvi­ra­čiai. Iš­vys­ty­tas tu­riz­mas, ta­čiau daug lūš­nų, ku­rio­se gy­ve­na vie­ti­niai. Nu­ste­bi­no pa­kran­tė­se šiukš­lių kal­nai, nes šiukš­lių dė­žių ten nė­ra. At­lie­kos iš sa­los ga­be­na­mos į ki­tą, Lom­bok sa­lą. Ne­pai­sant ne­pa­to­gu­mų, jog sa­vo pa­plū­di­mį rei­kė­jo ap­si­rink­ti, Ra­sa su­pra­to pa­te­ku­si į ro­jaus kam­pe­lį, die­viš­ko gro­žio sa­lą, kur lai­kas tie­siog su­sto­ja – čia ga­li tik mau­dy­tis, de­gin­tis, skai­ty­ti kny­gą, nar­dy­ti ar me­di­tuo­ti pal­mių pa­vė­sy­je.

Vie­ti­nia­me jo­gos ir me­di­ta­ci­jos cen­tre Ra­sa ga­vo kam­ba­rį ir pra­dė­jo sa­va­no­riau­ti. Jo­gos kla­sės ji ne­tu­rė­jo – bu­vo trys jo­gos mo­ky­to­jos ir be jos. To­dėl dir­bo ad­mi­nist­ra­ci­nį dar­bą, pa­si­tik­da­vo tu­ris­tus, rū­pi­no­si nu­oma, ne­mo­ka­mai lan­kė jo­gos kla­ses ir sė­mė­si pa­tir­ties iš ki­tų jo­gos mo­ky­to­jų. Su­ves­da­ma į kom­piu­te­rį tu­ris­tų pa­var­des, pa­ste­bė­jo, jog iš tūks­tan­čio tu­ris­tų lie­tu­vė čia kaž­ka­da bu­vo tik vie­na. Tie­sa, Ra­sai bū­nant ten, kaip tik at­vy­ko dar vie­na tau­tie­tė Vik­to­ri­ja, ku­ri su drau­gu olan­du ke­lia­vo po In­do­ne­zi­ją.

Kiek­vie­ną ry­tą Ra­sa kel­da­vo­si la­bai anks­ti – 4 ar 5 va­lan­dą, nes vė­liau bū­da­vo la­bai karš­ta. Brėkš­tant, gie­dant gai­džiams, ji bė­gio­da­vo po sa­lą ir sau­lė­te­kius pa­si­tik­da­vo In­di­jos van­de­ny­no pa­kran­tė­je at­lik­da­ma jo­gos pra­ti­mus. Pa­si­sė­mu­si ener­gi­jos, grįž­da­vo į jo­gos cen­trą ir dirb­da­vo įpras­tus dar­bus, o lais­va­lai­kiu sker­sai ir iš­il­gai iš­vaikš­čio­jo vi­są sa­lą. Gy­vū­nų, kur tik pal­mės, žo­lė ir krū­mai, be­veik ne­si­ma­tė. Kar­tą pa­ste­bė­jo tik va­ra­ną. Ste­bi­no vie­ti­nių gy­ven­to­jų pa­pras­tu­mas – gy­ven­da­mi lūš­no­se, at­si­tū­pę ga­min­da­vo val­gy­ti, mie­go­da­vo gul­tuo­se ir at­ro­dė lai­min­gi.

„Ten su­vo­kiau, jog mū­sų žmo­nės yra vis­ko per­te­kę ir vis tiek ne­re­tai skun­džia­si gy­ve­ni­mu“, – sa­kė Ra­sa.

Mais­to pa­si­rin­ki­mas ne­bu­vo itin gau­sus. Sa­lo­je – vie­na par­duo­tu­vė, ku­rio­je ne ka­žin ką nu­si­pirk­si. Trū­ko švie­žio mais­to. Res­to­ra­ne val­gy­ti ga­na bran­gu. Pa­pa­jos ir ko­ko­sai bu­vo val­go­mi ko ne daž­niau­siai. Taip pat po­pu­lia­rūs ry­žiai, viš­tie­na. Bū­da­ma ten, Ra­sa su nos­tal­gi­ja pri­si­min­da­vo Plun­gės tur­ge­lį, kur daž­nai pirk­da­vo švie­žių vai­sių ir dar­žo­vių...

Idi­liš­kas lai­kas bai­gė­si, kai vie­ną die­ną iš Ra­sos są­skai­tos va­gys in­ter­ne­tu iš­šla­vė vi­sus pi­ni­gus. Kaip tai nu­ti­ko, plun­giš­kė ne­ži­no – san­tau­pų tie­siog ne­li­ko. „Ta­da no­rė­jo­si iš ten pa­bėg­ti į Lie­tu­vą, pas ma­mą“, – sun­kų mo­men­tą pri­si­mi­nė plun­giš­kė. Ge­rai, kad tuo me­tu bu­vo at­vy­ku­si tau­tie­tė Vik­to­ri­ja – bent jai ga­lė­jo lie­tu­viš­kai pa­si­guos­ti. Be­je, ši ne­ma­lo­ni is­to­ri­ja bai­gė­si ge­rai su cen­tro drau­gų pa­ra­ma ir su pa­čios Ra­sos ty­ri­mu – po dvie­jų sa­vai­čių pi­ni­gus ji at­ga­vo.

Mė­ne­siui bai­gian­tis, Ra­sa ėmė gal­vo­ti, ką da­ry­ti to­liau. Tiks­las nu­ke­liau­ti į Aust­ra­li­ją stai­ga ta­po be­ga­li­niu no­ru grįž­ti į Lie­tu­vą. Ne­be­vi­lio­jo net jo­gos cen­tro pa­siū­ly­mas pa­si­lik­ti.

Iš­vy­ku­si iš Gi­li Air sa­los, plun­giš­kė dar dvi sa­vai­tes iš­bu­vo Ba­ly­je. Įkvėp­ta kū­ry­bi­nių min­čių, dir­bo sa­vo įpras­tą dar­bą – kū­rė me­di­ta­ci­jos se­an­sus ir kė­lė juos į „You­tu­be“ sve­tai­nę „Me­di­ta­tions with Ra­sa Lu­ko­siu­te“. Už šį dar­bą Ra­sa gau­na pi­ni­gus ir ga­li dirb­ti bū­da­ma bet ku­ria­me pa­sau­lio kam­pe­ly­je, tu­rė­da­ma tik kom­piu­te­rį. Be­je, plun­giš­kės ke­lio­nes ga­li­ma sek­ti ir so­cia­li­nia­me tin­kle „Ins­tag­ram“ , pa­sky­ro­je „ra­sa­y­o­ga“.

Bir­že­lio 2 die­ną ji pra­vė­rė sa­vo ma­mos na­mų du­ris Plun­gė­je. „Keis­tas bu­vo jaus­mas, kai po 16-ikos me­tų grįž­ti į gim­ti­nę be at­ga­li­nio bi­lie­to į ki­tą ša­lį. Da­bar tie­siog atos­to­gau­ju, kvė­puo­ju lie­tu­viš­ku oru. Man rei­kia ir vė­jo, ir lie­taus“, – šyp­so­jo­si pa­šne­ko­vė. Ką veiks to­liau – kol kas ne­ži­no. Tu­ri pa­siū­ly­mą at­vyk­ti į Gi­li Air sa­lą gruo­dį, bet ar to no­ri – jau abe­jo­ja. Svars­to, gal ge­riau trauk­ti už At­lan­to, kur tu­ri drau­gę ame­ri­kie­tę, taip pat jo­gos mo­ky­to­ją. Be­je, po Ame­ri­ką Ra­sa taip pat yra ke­lia­vu­si 2011 ir 2012 me­tais au­to­mo­bi­liu...

Pa­klaus­ta, o gal pla­nuo­ja jo­gos kla­sę ati­da­ry­ti Plun­gė­je, at­sa­kė, jog to­kių min­čių ir­gi tu­ri, lan­kė­si vie­ti­niuo­se spor­to klu­buo­se, siū­lė sa­vo pa­slau­gas. „Taip, no­rė­čiau įneš­ti kaž­ko nau­jo sa­vo mies­te, no­rė­čiau su­bur­ti ben­dra­min­čių ben­druo­me­nę, ku­riai pa­tik­tų jo­ga. Ar man pa­si­seks – pa­ro­dys lai­kas“, – kal­bė­jo plun­giš­kė.

Apie šei­mos ra­tą Ra­sa daug ne­kal­ba. Ma­ma – Plun­gė­je, tė­čio ne­bė­ra, se­suo – iš­te­kė­ju­si, gy­ve­na Šiau­rės Ai­ri­jo­je, bet ža­da grįž­ti. O ji pa­ti kol kas vie­na, šei­mos ne­ku­ria. Gal ka­da nors...

Be abe­jo, ir bū­da­ma čia, plun­giš­kė ne­pa­mirš­ta sa­vo kas­die­nių jo­gos už­si­ė­mi­mų. Ener­gi­jos ji se­mia­si ne tik na­muo­se, ant ki­li­mė­lio, bet ir mies­to par­ke – žmo­nės čia ją ga­li pa­ma­ty­ti ga­na daž­nai. „Rei­kia ras­ti lai­ko sau. Jo­ga man su­tei­kia dva­si­nę ra­my­bę, su­si­kau­pi­mą. Aš ra­dau lai­mę per jo­gą“, – šyp­so­jo­si Ra­sa.