Įvairiose pasaulio šalyse, atsižvelgiant į religiją, mirusieji laidojami ir paminimi labai skirtingai. Vienose valstybėse bei tautose vyrauja rimtis ir susikaupimas, kitur skamba muzika, žmonės kapinėse puotauja ir linksminasi.

Žydų kapinės – be gėlių

Mirusįjį žydai stengiasi palaidoti per parą. Velionis įvyniojamas į lininę drobulę, su kuria ir palaidojamas kape be karsto. Visa ceremonija yra kukli ir paprasta, net turtingi žydai nėra linkę išlaidauti laidotuvėms. Gedulas trunka savaitę. Visą tą laiką artimieji namuose sėdi ant grindų arba ant kėdučių žemomis kojelėmis. Giedamas Kadišas – malda už mirusiuosius.

Žydų šventojoje knygoje Talmude pasakyta, kad žmogaus kapas turi būti paprastas, neprašmatnus. Ant žydų antkapių rašomas mirusiojo asmenvardis ir tėvo vardas, mirties data, taip pat epitafijos, kurios baigiasi fraze „Tebūnie jo siela įpinta į gyvybės mazgą“. Žydai tiki, kad Mesijas dar neatėjęs, o kai jis ateis, bus prikelti visi mirusieji ir teismas nuspręs, kas gyvens amžinąjį gyvenimą, o kas bus pasmerktas amžinajai mirčiai.

Žydai neturi mirusiųjų pagerbimo dienos, tačiau yra dvi svarbios progos lankyti kapines. Tai mirusiojo mirties diena (kasmet), jei tai nesutampa su šabu (jo metu kapinės būna uždarytos). Metinių progomis lankomasi sinagogoje, kurioje po pamaldų uždegamos atminimo žvakutės. Taip pat laikotarpis tarp kelių svarbių švenčių – dešimties dienų laikas tarp žydų Naujųjų metų ir Išpirkimo dienos yra tinkamiausias metas lankyti kapines, kadangi tai yra susikaupimo, iškilmingos akistatos su Dievu, savo viso gyvenimo prisiminimų laikotarpis. Šiuo metu aplankomi ir visų artimųjų kapai. Žydai nepuošia kapų gėlėmis, jie atneša ir padeda paprastus akmenėlius, kurie nenuimami.

Pelenai išbarstomi Gange

Kone kiekvienas indas svajoja numirti šventajame mieste ant šventosios upės kranto – Varanasyje prie Gango. Ši upė indams yra nesibaigiantis gyvybės šaltinis, jo vanduo ne tik drėkina žemę, bet ir atgaivina kūną bei sielą. Tūkstančiai indų kasdien stengiasi išsimaudyti šioje upėje ir gurkštelėti bent lašelį jos vandens. Todėl, mirus induistui, jo kūnas nešamas į Gango krantinę. Ten atliekamos kremavimo apeigos, po kurių pelenai su šventųjų medetkų žiedais išberiami į Gangą. Induizmo išpažinėjai tiki, kad šios apeigos sielai garantuoja amžinąjį gyvenimą. Tvirtai manoma, kad po kiekvienos mirties seka reinkarnacija – atgimimas kitu pavidalu. Ir taip visą amžinybę.

Budistai uždega žibintus

Budizmą išpažįstantys Centrinės bei Pietryčių Azijos šalių gyventojai tiki, kad po mirties žmogus vėl sugrįžta į žemę, bet įsikūnijęs į kitą kūną. Kad tai įvyktų, būtina mirusiojo kūną „paleisti“ į dangų. Senovėje budistai mirusiojo kūną sukapodavo į gabalus ir palikdavo kalnų viršūnėje, kad sulestų maitvanagiai. Buvo tikima, kad tai tiesiausias kelias į dangų. Šiandien mažai kas pasikeitė. Prieš laidotuves budistai mirusiojo kūną susuka į baltą audeklą ir laiko namuose daugiau kaip 7 dienas. Per tą laiką vienuoliai lamos gieda giesmes, kad sumažintų mirusiojo kančias už padarytas nuodėmes. Po to kūną išneša į kalnus ir palieka grifams.

Mirusiųjų minėjimas budizmą išpažįstančiose šalyse – tai sena budistinė šventė (pradėta švęsti dar VI a. po Kr.), ypač populiari tarp Mahayana pasekėjų Kinijoje, Japonijoje, Vietname, Taivane, Malaizijoje. Ši šventė švenčiama penkiolika dienų septintą mėnesį pagal mėnulio kalendorių. Tradiciškai manoma, kad šios šventės laikotarpiu žmones lanko mirusiųjų giminaičių sielos, tad patys ritualai suskirstyti į tris dalis: mirusiųjų sielų sutikimą, pagerbimą ir išlydėjimą. Per šią šventę įprasta grįžti į gimtąsias vietas, šventyklose vyksta pamaldos, aukojamos aukos, iškabinami dideli popieriniai žibintai, kurie „pritraukia“ alkanas sielas prie išdėlioto joms maisto, po pamaldų atitenkančio elgetoms ir beturčiams. Pačios iškilmės vyksta gana linksmai, nes tuo metu sielos „atsidėkoja“ Budai už sėkmingą persikūnijimą. Paskutinę šventės dieną žmonės į upes ir ežerus paleidžia daugybę popierinių žibintų, ant kurių užrašyti mirusiųjų giminaičių vardai.

Meksikoje mirusiesiems paruošiamas altorius, kuris puošiamas spalvingomis kaukolėmis ir gėlėmis, žvakėmis, ant jo dedama maisto.

Musulmonus laidoja tik vyrai

Islamą išpažįstančiose šalyse (Afganistane, Sirijoje, Irane, Turkijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Egipte ir kitose) neminimos žmogaus mirties metinės. Beje, gimimo dienos šventimas taip pat nėra paplitęs, nes šie du dalykai priklauso nuo Alacho valios. Gyvenimas tėra pasiruošimas pomirtiniam amžinajam gyvenimui. Pranašas Mahometas mokė, kad mirusiojo duota išmalda, skleistos žinios ir teisuolis vaikas, kuris už jį meldžiasi – tai trys dalykai, kurie padeda žmogui po mirties.

Šventojoje islamo knygoje Korane rašoma, kad žmogaus mirties dieną nuo medžio, esančio po Alacho sostu, nukrenta lapas. Ant šio lapo užrašytas paskutinėn kelionėn iškeliauti turinčio asmens vardas. Gedulas turi būti santūrus. Kaimynai ir giminaičiai visomis išgalėmis stengiasi padėti velionio šeimai, kurį laiką net tvarko jos buitį. Mirusysis turi būti palaidotas kuo greičiau, pageidautina – iki saulėlydžio. Kūnas pirmiausia numazgojamas, iškvepinamas, vėliau įsukamas į baltą drobulę. Kape mirusiojo galva atsukama Mekos link. Nesvarbu, kas iš šeimos narių ar pažįstamų numirė, bet tradicijos draudžia laidotuvių ceremonijoje dalyvauti moterims. O karsto nešimas laikomas ypač garbinga pareiga. Nešikams atleidžiamos visos iki tol padarytos nuodėmės. Kremavimas, populiarus Indijoje ir Vakarų valstybėse, islamą išpažįstančiose šalyse griežtai draudžiamas,nes tikima, kad paskutinio teismo dieną žmonės bus prikelti su kūnu ir siela. Mirusiųjų ramybei skiriamas labai didelis dėmesys, todėl net ir po kelių dešimtmečių draudžiama laidoti ant kapinėse esančių palaikų. Gimimo ir mirties datos antkapiuose dažniausiai nerašomos.

Kinai pagerbia internete

Kinijoje tikima, kad kuo daugiau žmonių ateis atsisveikinti su mirusiuoju, tuo didesnė sėkmė aplankys jo artimuosius ateinančiais metais. Per laidotuves kartais leidžiami fejerverkai, garsiai klausomasi muzikos (kad nubaidytų dvasias), draugai ir artimieji rašo laiškus mirusiajam ir deda į karstą. Gedulo periodas Kinijoje gali tęstis nuo kelių dienų iki septynių savaičių. Šiuo metu negalima tuoktis ar kirptis plaukų.

Kad pritrauktų kuo daugiau žmonių ir jie pamatytų, kokia turtinga buvo mirusiojo šeima, kai kuriose Kinijos vietovėse atsisveikinimo su mirusiuoju ceremonijos metu vyksta netgi striptizo šokėjų pasirodymai. Šioje šalyje populiariausias mirusiojo laidojimo būdas – kremavimas. Tai leidžia artimiesiems sutaupyti pinigų, mat Kinija – daugiausia gyventojų turinti valstybė, todėl žemės sklypai kapinėse brangūs.Dabar Kinijoje atsirado ir nauja tradicija – mirusiojo šeima ir draugai savo jausmus gali išreikšti internete. Tam sukurtos specialios svetainės, kuriose skelbiamos mirusiojo nuotraukos, per laidotuves giminių ir draugų išsakytos kalbos.

Meksikiečiai mini linksmai

Meksikoje Mirusiųjų dienos (Dia de los Muertos) – bene didžiausia ir svarbiausia metų šventė, kuriai gyventojai negaili nei laiko, nei pinigų. Lapkričio pirmoji skirta mirusiems vaikams bei kūdikiams pagerbti (dar vadinama „Mažųjų angelų diena“) o lapkričio antroji – mirusiems suaugusiesiems. Kitaip nei kitose krikščioniškose šalyse, šios dienos Meksikoje minimos ypač linksmai – su muzika, šokiais ir žaidimais. Meksikiečiai tiki, kad mirusiųjų sielos sugrįžta į gyvųjų pasaulį, todėl žmonės visą naktį pasilieka kapinėse, pasikviečia muzikantų, kurie dainuoja artimųjų labiausiai mėgtas dainas, pasakoja džiaugsmingus nutikimus, patirtus kartu su jais. Ypatingi Mirusiųjų dienų atributai – kaukolė ir skeletas, kurie prieš daugybę amžių vietinių gyventojų buvo vertinami kaip mirties ir atgimimo simboliai bei naudojami ritualų metu. Šiomis dienomis, apsirengę skeletų kostiumais ir išsidažę veidus, žmonės traukia į gatves, dalyvauja masinėse bendruomenės šventėse, paraduose, festivaliuose. Tie, kurie švenčia namuose, sukuria specialų altorėlį mirusiems artimiesiems. Altoriai, atspindintys keturias pasaulio stichijas: vandenį, vėją, ugnį ir žemę, yra dekoruojami spalvingomis kaukolėmis ir gėlėmis, žvakėmis, ant jo dedama maisto, pagaminto specialiai šia proga.

Amerikoje – papročių įvairovė

Žmogui mirus Amerikoje, paskutinio atsisveikinimo metu švenčiamas prabėgęs velionio gyvenimas, o susirinkusieji džiaugiasi visais kartu su juo praleistais metais. Naujojo Orleano mieste gyvuoja laidotuvių ceremonijos tradicija, kurios metu velionis į paskutinę kelionę išlydimas skambant pučiamųjų orkestrui ir džiazo ritmams. Toks atsisveikinimas – džiaugsmingas renginys, kuriuo švenčiamas prabėgęs velionio gyvenimas, tuo pat metu nepamirštant parodyti ir deramos pagarbos gedintiems artimiesiems.

JAV laidojimo paslaugų įmonės siūlo daugybę paslaugų, pavyzdžiui: kūną galima balzamuoti, mirusiojo pelenus išbarstyti kosmose specialia raketa arba fejerverku virš vandenyno. Taip pat galima nusipirkti paskutinę kelionę į Mėnulį arba užsakyti specialių kosminį laivą, kuris su mirusiojo palaikais skrietų orbita, o vėliau išgaruotų kaip krintanti žvaigždė. Velionį galima paversti ir deimantu. Mirusiojo pelenų kaitinimas aukštoje temperatūroje ir spaudimas dideliu slėgiu paverčia jį spindinčiu brangakmeniu. Po mirties virsti deimantu, kuris galės būti perduodamas iš kartos į kartą, laikoma garbe.

Tuo užsiima ir Europos šalių verslininkai. Štai viena čekų kompanija siūlo dalelę kremuoto artimojo pelenų įdėti kuriant stiklinį kristalą, kuris galės būti panaudotas kaip suvenyras puošiant namus. Kristalą gamintojai siūlo pagaminti ir kaip žvakidę, tad virš pelenų visą laiką galėtų pleventi liepsnelė. Tiems, kurie artimojo atminimą nori nešiotis kartu, siūlomi nedideli kristalai, skirti verti ant grandinėlės vietoje pakabuko, arba kristalų karoliukai, iš kurių galima suverti apyrankę.

Spalio 31-osios naktį JAV švenčiamas Helovinas. Jaunimas šėlioja persirengęs raganomis, numirėliais ir vampyrais. Namų durys puošiamos iš išpjaustytų moliūgų padarytomis šiurpiomis žvakidėmis. Helovino šventimas jau atkeliavo ir į Europą. Jis tapo komercine švente, nesiejama su mirusiųjų minėjimu.

Romai kapinėse puotauja

Romai – tauta, mėgstanti prabangą ir gražius daiktus. Ne išimtis ir jų laidotuvės. Į mirusiųjų kapus jie dažnai deda vertingų daiktų, brangių papuošalų, technikos: vaizdo grotuvų, kompiuterių, telefonų, kad kitame pasaulyje mirusiajam nieko netrūktų. Čigonų laidojimo papročiai įdomūs dar ir tuo, kad duobę romai iškloja kilimu, kartais įdeda degtinės. Gedėdami mirusiojo, jie dažnai vartoja svaigiuosius gėrimus, tai, jų įsitikinimu, yra atsisveikinimo su artimuoju dalis. Čigonai mirusiuosius tik laidoja, bet nedegina, nes tiki, kad siela nepateks į dangų, jei kūnas nebus palaidotas. Savotiški ir romų mirusiųjų pagerbimo papročiai. Per Vėlines kapinėse dengiamas stalas, kas nesuvalgoma, paliekama vėliau ateisiantiems giminaičiams.