Po visą Rusiją yra išsibarstę regionai su ypač žemomis gyventojų pajamomis ir pačių silpniausių besivystančių šalių lygio ekonomika. Kol kas tai atskiri rizikos židiniai, kuriuos įmanoma išgydyti.

Terorizmo aukų skaičius pasaulyje per 2011–2014 metus išaugo tris kartus („Bloomberg“, 2015 11 17). Mes įžengėme į totalinės priežiūros visuomenę, kur kiekvienas yra įtariamasis, kurį krato, skenuoja monitorių ekranuose, seka jo judėjimą, kišasi į asmeninį gyvenimą. Ar tai neišvengiama?

Yra sočių, maištaujančių kartų ekstremizmas (Italija, Vokietija – aštuntas ir devintas dešimtmečiai). Žmonės suauga ir jis greitai praeina. Yra mažumų terorizmas išsivysčiusiose šalyse (Ispanijoje 1960–2000 m., Šiaurės Airijoje 1970–1990 m.). Kai tik jų interesai visiškai patenkinami, jis dingsta.

Tačiau yra ir skurdo, nevilties, didžiojo tautų kraustymosi terorizmas. Nesvarbu, kokios idėjos tapo lūžio linija – etninės, socialinės ar religinės , bet už teroro stovi kunkuliuojantis pasaulis tų, kurių yra labai daug, kurie yra jauni ir bauginamai neturtingi. Sulaukus 17–30 metų jų gyvenimas dar nesusitvarkytas, dar nėra šaknų, nėra patirties, nėra gailesčio, nėra savo šeimos, bet yra aistra, agresija, žiaurumas ir pasidavimas įtaigai. Rusų 1880–1910 metų terorizmas taip pat kilo iš tų, kurie dar iš tikrųjų negyveno.

Vidutinis gyventojų amžius Afganistane – 18 metų, Irake – 22, Sirijoje – 23, Egipte – 25, Irane ir Libijoje – 28, daugelyje Afrikos šalių – nuo 17 iki 20 metų. O Europos Sąjungoje? Belgijoje – 43 metai, Prancūzijoje – 41, Didžiojoje Britanijoje – 40, Vokietijoje – 46 metai. Tai – du skirtingi pasauliai. O pagal pasiturimumą? Šalyse karštuosiuose taškuose BVP vienam gyventojui – nuo 3 iki 5 tūkstančių dolerių per metus, Afganistane – 0,5–0,6 tūkst. (2015 m.). Belgijoje – 40 tūkst. dolerių, Prancūzijoje – 38, Didžiojoje Britanijoje – 44, Vokietijoje – 41 tūkst. dolerių (2015 m.). Gerovės, pajamų, įsidarbinimo galimybių, gyvenimo kokybės skirtumas – 10–15 kartų. Branduolinis neapykantos ir potraukio potencialas. Nedarbo, išsimokslinimo, tiesiog gyvenimo galimybių skirtumas – keli kartai. Libijoje nedirba beveik 50 proc. jaunimo, Egipte – daugiau nei 40 procentų (2014 m.).

Romos imperija-2 ir jos žlugimo grėsmė. Istorija su migrantais ES įrodo, kad net pačios griežčiausios sienos ir jų priežiūra negali sulaikyti masinių antplūdžių į ten, kur gyvenimas sotus. Ir yra tik vienas tikrai veiksmingas kovos su terorizmu būdas. Tai – klestinti ekonomika ten, kur žmonės gimsta ir kur jiems dabar yra blogai. Būti išsivysčiusiems. Gyventojams savo namuose būti masiškai įsitraukusiems į šeimos gerovės, išsilavinimo, gyvenimo kokybės siekimo reikalus. Visa kita – tik būdas terorizmą laikinai sulaikyti.

Bet ar Rusijos ekonomikoje yra karštųjų zonų? Ar yra, kas grasina – dabar ar ateityje – kriminalo kilimu ir tuo, kad šalies viduje pradės kritiškai didėti ideologijų, išsiliejančių terorizmu, įtaka?

Atsakymas – taip. Vidinėje šalies ekonomikoje yra nacionalinės nelaimės zonų. Kunkuliuoja jaunimu Šiaurės Kaukazas. Rusijoje vidutiniškai tų, kuriems 15–29 metai – 20 proc. gyventojų, o tame regione – nuo 22 iki 28 proc. (2014 m.). Tačiau čia ir kur kas didesnis nedarbas – nuo 9 iki 28 proc. (vidutinis Rusijoje – 5,2 proc., 2014 m.). Paprastai jaunimo nedarbas yra 1,5–2 kartus didesnis. Bendras regioninis produktas (BRP), tenkantis vienam gyventojui, Šiaurės Kaukazo respublikose sudaro nuo 25 iki 44 proc. vidutinio Rusijos BRP (2014 m.). Ir nors tikriausiai didele dalimi gelbsti neformalus sektorius, BRP vienam Šiaurės Kaukazo gyventojui, dolerine išraiška sudarantis nuo 2 700 iki 4 700 dolerių (2014 m.), – tai Egipto, Salvadoro, Gvatemalos lygis. Vertinama, kad 2015 m. BRP nuosmukis – dar trečdaliu. Vadinasi, nusileista iki Laoso, Nikaragvos skurdo lygio.

Yra ir kitų nacionalinės nelaimės zonų. Po visą Rusijos teritoriją išsibarstę regionai su ypač mažomis gyventojų pajamomis ir ekonomika, atitinkančia pačių silpniausių besivystančių šalių lygį. Jų yra maždaug 10–15. Tačiau tai plotai su senstančiais, silpnėjančiais, išvykstančiais gyventojais. Juose nėra to neigiamos energijos užtaiso, kuris veda prie terorizmo iš įsitikinimų. O kas yra? Maža gyvenimo trukmė ir didelis nusikalstamumas.

Kol kas tai atskiri rizikos židiniai, kuriuos galima išgydyti. Investicijomis, ūkio plėtra, „ekonominiu stebuklu“, kuris gali būti sukurtas bet kuriame regione, jei tik jame yra valdžia, visą savo veiklą skirianti regionui vystyti.

Tačiau negalima leisti susidaryti situacijai, kad šių židinių staiga imtų daugėti. Jokiu būdu ir jokiomis aplinkybėmis negalima leisti Rusijos ekonomikai patekti į raudonąją zoną, kai BVP vienam gyventojui sumažės 2,5–3 kartus, palyginti su 2013 metais. Tokio masto krizės gali sukelti socialinius sprogimus (Argentina šio amžiaus pirmo dešimtmečio pradžioje, Indonezija – XX a. dešimto dešimtmečio pabaigoje, Ukraina), terorizmo grėsmės didėjimą bet kuriuo pagrindu.

Visi matavimai yra labai paprasti. 2013 m. Rusijos BVP, tenkantis vienam gyventojui, sudarė 14,5 tūkst. dolerių (daugiau nei Lenkijoje, bet mažiau nei Latvijoje, Lietuvoje ir Baltijos valstybėse). 2015 m. – jau daug mažiau: 8,4 tūkst. dolerių (Tarptautinio valiutos fondo duomenimis; įvertinimai pateikti doleriais, kad būtų galima lyginti tarptautiniu mastu). Reikia neleisti, kad BVP vienam gyventojui nukristų žemiau kaip 4,5–5 tūkst. dolerių. Jeigu taip atsitiks, mes vėl atsidursime dešimtame dešimtmetyje, su visais jo neapibrėžtumais ir socialinėmis rizikomis. Ir vėl visuomenė ims skaidytis į dešimtis grupių su įvairiomis ideologijomis ir sirgti ekstremizmu.

Tačiau ši temperatūra – „vidutinė ligoninės“. Maskvoje bendras regiono produktas vienam gyventojui 2013 m. buvo daugiau nei 30 tūkst. dolerių. Iš esmės tai Ispanijos, išsivysčiusios šalies, lygis. 2015 m. – jau maždaug 17–18 tūkst. dolerių. Tai Čekijos – ramios, provincialios – lygis. Vadinasi, siekiant socialinės ramybės Maskvai, kur viskas kunkuliuoja, negalima nusileisti žemiau kaip 8–10 tūkst. dolerių.

Kitas reikalas – Peterburgas. Kiekvienam, kas ten atvyksta, matosi, kad miestui labai trūksta pinigų. Vidutinis peterburgiečio BRP 2013 m. buvo 15,6 tūkst. dolerių. Daug mažiau nei Maskvoje, bet vis dėlto maždaug Latvija, Lietuva. 2015 m. šis rodiklis, kuris labai tiksliai atspindi pasiturimumo ir sotumo (arba atvirkščiai) lygį, nukrito, pasak įvertinimų, iki 8–10 tūkst. dolerių. Irgi neblogai – taip gyvena Malaizijoje, Meksikoje, Turkijoje. Tačiau mums reikia daryti viską, kad Peterburge jis nenusiristų iki 5–5,5 tūkst. dolerių. Toks staigus perkrytis žmonių sąmonėje gali sukelti didelę sumaištį.

Bet galima ir toliau leistis pakopomis. Žemutinio Naugardo srityje, garsioje savo pirkliška istorija, BRP vienam gyventojui 2013 m. buvo visai nedidelis – 8,9 tūkst. dolerių. Šiandien tikėtinas 5–5,5 tūkst. dolerių. Tai Peru, Kolumbija. Ir šio nuosmukio pėdsakai jau matomi. Juodi apgriuvę seni namai ir duobėti keliai – įprastinis Žemutinio Naugardo vaizdas. O realybė – paprasta. Vardan taikos ir ramybės negalima nusmukti iki 2,5–3 tūkst. dolerių lygio. Senovinei Žemutinio Naugardo sričiai, plotu prilygstančiai Čekijai, negalima leisti tapti Hondūru (2015 m. – 2,4 tūkst. dolerių).

Amūro sritis? Rusijos vientisumas ir ramybė nuo vandenyno iki vandenyno yra mūsų egzistavimo pagrindas. BRP vienam Amūro srities gyventojui 2013 m. buvo 6,3 tūkst. dolerių, Primorjės krašte – 7,7 tūkst. dolerių. Panašu, kad 2015 m. bus 3,8–4,6 tūkst. dolerių. O štai raudonoji linija ateityje – 2–2,5 tūkst. dolerių (Kongas, Papua–Naujoji Gvinėja). Jei ji būtų pasiekta, tai tiesiogiai vestų prie socialinių rizikų ir prie diskusijų apie tai, kas ką Rusijoje maitina ir kam be ko būtų lengviau ir sočiau gyventi.

Kokie galimi vaistai? Jų tūkstančiai, ir dažniausiai viskas susiveda į tai, kad būtų vis labiau tobulinamos tikrinimų ir priežiūros priemonės ir kiekvienas mūsų nusičiaudėjimas bematant atsispindėtų monitorių ekranuose.

Ekonominė ekstremizmo kaina – gyvenimas užmiesčiuose, patikrinimai ir kontrolės punktai, kai labai didelė gyventojų – pačių sveikiausių, aktyviausių – dalis yra apsaugininkai, žmonės su uniforma. „Forbes“ vertinimu (2012 m.), jie sudaro 4 proc. šalies vyrų. 1,7 milijono apsaugininkų plius policija (daugiau nei 1 mln. žmonių), ir tai dar ne visos apsaugos funkcijos. 50-čia nuošimčių tai – mūsų neturtingumo kaina. Tačiau visų nenusaugosi, o ir kiekvienas veiksmas būtinai sulauks savo atoveiksmio. Taigi spiralė „puolimas–draudimas“ gali suktis iki begalybės ir išlaidos sienoms, tvoroms bei apsaugininkams didės pagal progresiją.

Tikri vaistai – kitkas. Geriausia, ką mes Rusijoje galime padaryti siekdami užkirsti kelią bet kurioms grėsmėms, – sukurti paprastą, pinigų ir investicijų prisotintą aplinką, kad kiekvienai šeimai visoje Rusijos teritorijoje galėtume suteikti galimybę tapti labiau pasiturinčia. Ekonominės politikos siekiniu padaryti kokybę ir gyvenimo trukmę (Rusija – 122 vietoje, 2013 m.). Apeliuoti į kiekvieno žmogaus energetiką, ypač tų, kurie labai jauni: viskas tau pritaikyta, dirbk maksimumą, plėskis gyvenamąjį plotą, būk aktyvus šeimoje, domėkis naujovėmis, viskuo, kas keičia technologijas ir gerina pasaulį.