Smarkus naftos kainų kritimas, pradžiuginęs juodojo aukso importuotojus, jau ima kelti susirūpinimą. Jį dar labiau padidino grėsmingas naftos karalysčių biudžetų braškėjimas.

Kaina ieško dugno

Atpigusi nafta – tarsi lazda su dviem galais. Viena vertus, ji leidžia sutaupyti ir skatina vartojimą naftą importuojančiose šalyse, kita vertus, destabilizuoja valstybių, kurių gerovė tiesiogiai priklauso nuo eksportuojamos naftos kainų, ekonomiką ir politinius režimus. Prieš porą savaičių „Brent“ rūšies naftos kaina nukrito mažiau nei po 30 JAV dolerių už barelį ir pasiekė naują psichologiškai svarbią ribą. Pastarąjį kartą taip buvo nutikę prieš 12 metų, 2004-ųjų vasarį. Nuo šių metų pradžios nafta atpigo jau 20 proc. 2014-ųjų viduryje, kai juodojo aukso kaina rinkoje buvo pasiekusi viršūnę (115 JAV dolerių už barelį), ji prarado 74 proc. rinkos vertės. Analitikai dabartinį naftos pigimą sieja su iranietiškos naftos grįžimu į pasaulinę rinką panaikinus Vakarų šalių Teheranui taikytas ekonomines sankcijas.

Naftos pigimas nuo šių metų pradžios sukėlė didelį nervingumą finansų rinkose, kaip teigia Prancūzijos dienraštis „Le Figaro“. Europos „EuroStoxx“ akcijų indeksas nuo sausio 1 d. sumažėjo 10 proc., Prancūzijos „CAC 40“ – 9 proc., Jungtinių Valstijų „Dow Jones“ – 8 proc. Kitu metu biržos prekeiviai naftos kainų smukimą būtų palaikę pasaulio ekonomikos gaivinimo impulsu, tačiau dabar jie negali atsikratyti jausmo, kad tai signalas, pranešantis apie Kinijos ir besivystančių šalių ekonominio augimo lėtėjimą.

Penkios svyruojančios milžinės

Dienraščio apžvalgininkų teigimu, penkių naftos milžinių – Saudo Arabijos, Rusijos, Nigerijos, Venesuelos ir Alžyro – ekonominė padėtis tampa iš tiesų labai rimta. Išskyrus Alžyrą, šios valstybės yra pirmajame didžiausių pasaulyje naftos eksportuotojų sąrašo dešimtuke. Netikėta ir dar nematyto masto naftos kainų krizė per pusantrų metų beveik 4 kartus sumažino šių valstybių pajamas iš naftos eksporto. Jų ekonominė gerovė, taip pat karinė galia ir politinio režimo stabilumas rėmėsi aukštomis naftos kainomis, o dabar vyriausybės yra priverstos užveržinėti savo biudžetų varžtus. Kitas pasirinkimas – imti tai, kas buvo padėta juodai dienai rezerviniuose fonduose ar valiutos atsargų saugyklose. Atspėti, kaip toliau keisis naftos kainos, – labai sunku. Banko „Morgan Stanley“ analitikai, pavyzdžiui, prognozuoja ją atpigsiant iki 20 dolerių už barelį. Jų kolegos iš „Standard Chartered“ mano, jog nafta atpigs net iki 10 dolerių – to nebuvo nuo 1999 m. Tačiau dauguma ekonomistų linkę manyti, kad vidutinė naftos kaina šiais metais bus apie 40–50 dolerių. Naftos pasiūla rinkoje šiuo metu gerokai didesnė už paklausą, ir tokia situacija turėtų išlikti bent iki šių metų pabaigos, jei Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) narės nesusitars su Rusija vieningai mažinti gavybos apimčių.

Kaip rašo „Le Figaro“, šiandien ekspertams dar per sunku numatyti tikrąsias užsitęsusios pigios naftos krizės pasekmes. Tačiau mažai kas abejoja, kad ji gali tapti dar nematyta galimybe imtis esminių reformų naftą išgaunančiose šalyse, kurios suprato, jog dabartinis jų ekonomikos modelis neatitinka šiandienio pasaulio realijų ir iššūkių. Vis dėlto bet kokios permainos, susijusios net ir su menkiausiais naftos rentos paskirstymo pokyčiais, kelia politinio sprogimo grėsmę. Dėl šios priežasties ekspertai pirmiausia siūlo atkreipti dėmesį į penkias valstybes, kuriose dėl ilgiau užtrukusių žemų naftos kainų gali plykstelėti rimta socialinė ir ekonominė krizė.

Gelbsti Kinijos lašinė

Venesuelai išvengti bankroto leidžia Kinijos parama: nuo 2009 m. Pekinas jai suteikė 60 mlrd. dolerių paskolų. Pasak ekspertų, Venesuela yra puikus „naftos prakeikimo“ pavyzdys: jos ekonomika visiškai priklauso nuo naftos gavybos. Juodasis auksas sudaro kone visą šios šalies eksportą, iš naftos pardavimo gaunami du trečdaliai biudžeto pajamų. Nors Venesuelos naftos atsargos yra vienos didžiausių pasaulyje, pastaraisiais metais šalies naftos pramonė patyrė rimtą smūgį dėl korupcijos, neūkiškumo ir investicijų trūkumo. Metinė infliacija išaugo iki 141 proc., o tai liudija, kad Venesuelos ekonomika sunkiai serga. Užsienio valiutos įplaukos nusmuko iki 2003 m. lygio, struktūrinį disbalansą pataisyti galėtų tik 100 dolerių už vieną naftos barelį kaina, tačiau apie tai galima tik pasvajoti. Šiemet Venesuela turės grąžinti kreditoriams 9,5 mlrd. JAV dolerių, tačiau valiutos atsargos sumažėjo iki 14,8 mlrd. Iki metų pabaigos šalies vyriausybei liks ne daugiau nei 5 mlrd. Ekspertai tokią situaciją vadina katastrofiška ir mano, kad Kinijai greičiausiai vėl teks tiesti Venesuelai pagalbos ranką.

Alžyrui duoda 2 metus

Spartus naftos pigimas tapo triuškinamu smūgiu Alžyrui, nes tai sutapo su sudėtinga vidaus politikos padėtimi. Nafta sudaro 90 proc. šalies eksporto, šalies biudžetas iš jos gauna 60 proc. pajamų. Nors kai kurie Alžyro politikai bando raminti visuomenę kalbėdami apie „laikiną krizę“, jie negali paslėpti tiesos apie pavojingą valstybės finansų būklę. Nuo 2014 m. rugsėjo iki 2015 m. liepos valiutos atsargos sumažėjo nuo 185 iki 152 mlrd. JAV dolerių, gerokai ištuštėjo ir stabilizacinis fondas, į kurį buvo nukreipiama dalis pajamų už naftą. Analitikai mano, kad iš 2014 m. jame buvusių 74 mlrd. 2017-aisiais gali likti tik 10. Biudžeto deficitas 2015 m. siekė 10 proc., manoma, toks pat išliks ir šiemet. Turimų lėšų Alžyro vyriausybei pakaks, kad šalis galėtų atsilaikyti vos 2 metus. Jei iki to laiko naftos kainos išliks tokios pat žemos, kaip dabar, o visi sukaupti rezervai išseks, Alžyro laukia katastrofiška situacija, kaip perspėja ekspertai. Šalis gali rinktis tik du kelius: arba vėl lįsti į skolas, kaip praėjusio amžiaus pabaigoje, arba energingai imtis savo ekonomikos pertvarkos, tačiau tokios reformos politiškai būtų labai brangios.

Bando atsilaikyti skatindama augimą

Pinganti nafta paskatino Nigerijos valdžią gelbėtis aktyviai skatinant ekonomikos augimą. Pernai išrinktas šalies prezidentas Muhammadu Buhari paskelbė apie tris kartus didesnes investicijas į šalies ūkį: taip siekiama diversifikuoti nuo naftos gavybos priklausančią šalies ekonomiką. Nigerija – didžiausia Afrikos žemyne naftos eksportuotoja. Nuo 2000 m. jai pavyko šiek tiek sumažinti priklausomybę nuo jos. Paspartėjo privataus sektoriaus raida, šalyje atsirado vidurinioji klasė. Tačiau valdžios ryžtas triskart padidinti investicijų apimtis ne vienam ekspertui kelia abejonių – ar viskas nesibaigs tik kalbomis? Juk Nigerijos biudžeto pajamos per trejus metus sumažėjo perpus. Vyriausybė reikiamų lėšų ketina ieškoti tarptautinėse finansų rinkose. Siekdama išsaugoti valiutos atsargas, kurios dabar yra pačios žemiausios per labai ilgą laikotarpį, ir apsaugoti nacionalinę valiutą nuo pernelyg didelio nuvertėjimo, Nigerijos valdžia pradėjo riboti importą ir įvedė valiutų keitimo kontrolę.

Deficitas naftos karalystėje

Neramius laikus gyvena ir Saudo Arabija: šiai turtingai šaliai reikia, kad naftos barelis kainuotų 90 dolerių – tik tokiu atveju pavyktų subalansuoti biudžetą. 2015 m. šalis pabaigė su 15 proc. BVP siekiančiu biudžeto deficitu. Tarptautinio valiutos fondo atstovų teigimu, milžiniška „saugumo pagalvė“ (juodai dienai yra sukaupta maždaug 600 mlrd. dolerių) gali išnykti jau po 5 metų. Praėjusį rudenį bendrovė „Standard & Poor’s“ sumažino Saudo Arabijos kredito reitingą. To dar niekad nėra buvę, ir šalies valdžia buvo priversta imtis griežtų priemonių. Šių metų pradžioje Rijadas paskelbė ketinantis sumažinti dosnią subsidijavimo sistemą, dėl kurios vartojimo prekių kainos karalystėje atrodo juokingai mažos. Šiai sistemai buvo skiriama 10 proc. BVP. Ironiška, kad, pingant naftai, litras benzino šalyje turėtų pabrangti net 50 proc. Valdžia taip pat ruošiasi iš dalies privatizuoti nacionalinę naftos bendrovę „Saudi Aramco“ ir įvesti pridėtinės vertės mokestį. Nors iki griežtų taupymo priemonių toli gražu neprieita, vis dėlto 30 mln. šalies gyventojų, kurie buvo pripratę gyventi iš naftos rentos, net ir šios permainos atrodo revoliucinės.

Nespėja taisyti biudžeto

Naftos pigimas verčia Rusijos vyriausybę vis koreguoti biudžetą. Iki pirmojo ketvirčio pabaigos šalies Finansų ministerija turi pateiktą pataisytą 2016 m. biudžeto variantą. Pirminis biudžeto variantas buvo skaičiuojamas remiantis 50 dolerių už vieną naftos barelį kaina. Tai buvo praėjusių metų naftos kainos vidurkis, tačiau iki 30 dolerių atpigęs juodasis auksas privertė dar labiau užveržti Rusijos biudžeto diržą. Šalies premjeras Dmitrijus Medvedevas naftos kainų mažėjimą pastarosiomis savaitėmis pavadino „dramatišku“ ir prisipažino, kad tai kelia gana rimtų pavojų, jog šių metų biudžeto pajamų planų nepavyks įvykdyti. Pinigai už naftos eksportą sudaro daugiau nei pusę visų Rusijos biudžeto įplaukų. Jei naftos barelis ateityje kainuotų 40 dolerių, valstybė negautų 1,6 trilijonų rublių, kaip buvo numatyta patvirtintame 2016 m. biužete. Tačiau net ir 40 dolerių vidutinė metinė naftos kaina gali būti pernelyg optimistinė. Todėl Rusijos valdžia griebiasi gelbėjimosi rato: nori 10 proc. sumažinti valstybės išlaidas ir pradėti naują privatizavimo programą, į kurią būtų įtrauktos ir tokios bendrovės, kaip naftos milžinė „Rosneftj“ ir deimantų monopolininkė „Alrosa“. Tačiau ekspertai abejoja tokių priemonių efektyvumu. Neatmetama galimybė, kad Rusijos antrus metus iš eilės laukia ūkio recesija. Nors šalyje sukauptas nemažas rezervinis fondas, vis dėlto, ekspertų vertinimu, jo gali pakakti vos pusantrų metų ar dar mažiau. Viskas ir šiuo atveju priklausys nuo pasaulinių naftos kainų.